KOKIA YRA SKAITMENŲ ISTORIJA?

Kasdieniniame gyvenime mes jų naudojamės skaitmenimis. Tai yra sutartiniai ženklai skaičiams žymėti. Iš viso jų yra dešimt: 0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9. Jais galime užrašyti bet kuriuos skaičius, atlikti apskaičiavimus ir aplamai skaičiuoti. Skaičių ženklai — skaitmenys — turi savo istoriją. Ji yra susijusi su dvasiniu žmonijos vystymusi ir jos kultūriniu lygiu. Pirmykštis žmogus operavo paprasčiausiomis sąvokomis, naudojosi dviem apibrėžimais: vieneto ir dydžio. To jam pakakdavo primityviame gyvenime. Tačiau, kai gimsta visuomenė, pasidaro reikalinga dalyti materialines gėrybes tam tikrais santykiais.

Žmonės pradeda kalboje vartoti skaitvardžius, pirma paprasčiausius: vienas, du, trys, paskiau sudėtingesnius, ir, naudodamiesi kombinacijomis, išreiškia didelius skaičius. Pavyzdžiui, septyni — tai trys, trys ir vienas. Manoma, kad sutartiniai ženklai skaičiams reikšti pasirodė tuo pačiu metu, kaip ir raštas. Atsiranda lyg skaičių abėcėlė. Seniausi ženklai, kurie buvo naudojami skaičiams ir skaičiavimams, mums žinomi iš archeologinių iškasenų. Tie ženklai labai įvairūs. Senovės Egipte vienetui žymėti kurį laiką buvo vaizduojamas ribos stulpas, skaitmuo 5 buvo piešiamas kaip balandis, 7 — kaip gaidys, 10 kaip pasaga ir t. t.

Norint parašyti kokį nors skaičių, stačiai buvo piešiamas atitinkantis daiktas. Vėliau šis sudėtingas būdas užleido vietą paprastesniam. Babilono gyventojai, naudojęsi kyliaraščiu, vienetą vaizdavo kaip vieną kylį, dvejetą kaip du kylius, dešimti — kaip mazginį kylį, pasuktą smaigaliu į kairę, ir t. t. Iki mūsų dienų išliko gana griozdiški įvairių skaičių vaizdavimai, kurie buvo priimti senovės Romoje. Be abejo, jūs visi pažįstate juos. Sudėtingiems skaičiavimams šis skaičių rašymo būdas aiškiai netinka.

Skaitmenys, kuriuos priimta vartoti šių dienų civilizuotame pasaulyje, vadinami arabiškaisiais. Tikriausiai arabai atsinešė juos iš Indijos į Egiptą, iš kur jie per Viduržemio jūros pakrantes pasiekė Europą, maž-daug X m. e. amžiuje. Žinoma, tuometiniai žymėjimai skyrėsi nuo šiandieninių. Mes gerai įsivaizduojame, su kokiais sunkumais susidurdavo senovės pasaulio žmonės, norėdami skaičiuoti dideliais skaičiais.

Rimtai palengvėjo skaičiavimas, kai buvo įvestas skaitmuo 0, leidžiantis suteikti skaitmenims įvairias skaičių reikšmes priklausomai nuo tos vietos, kurioje jie parašyti. Pavyzdžiui, skaitmuo 6 skaičiuje 60 reiškia šešias dešimtis, o tuo tarpu 6 su trimis nuliais — šešis tūkstančius. Toks skaičių rašymo būdas vadinamas pozicine sistema. Jos pradmenys, kaip ir dešimtainės sistemos pradmenys, buvo žinomi gana anksti. Abiem sistemoms susijungus, taip pat bendrai joms besivystant, supaprastėjo skaitmenų rašymas ir skaičiavimas.

KODĖL VANDUO GESINA UGNĮ?

Degimas vyksta susijungus degamajai medžiagai su oro deguonim. Neprieinant orui, medžiaga nedegs net įkaitinta iki aukštesnės už įsiliepsnojimo temperatūrą. Užtverdami kelią orui prieiti prie jau degančios medžiagos, galime nutraukti degimą, arba, kaip sakoma, užgesinti ugnį. Taigi ugnį galima užgesinti, užpilant ją smėliu, žeme, leidžiant iš gesintuvų anglies dvideginio (dujų) čiurkšlę, nepalaikančią degimo. Ant stalo apverstos arba sudužusios lempos žibalą labai dažnai gesiname, užmesdami ant liepsnos antklodę arba paltą.

Tuo užkertame kelią orui, taigi ir deguoniui prieiti prie degančio žibalo. Užliedami liepsną vandens srove, pirma, padengiame ją skysčio sluoksniu, kuris atkerta kelią orui patekti į liepsną, antra, sumažiname degimo temperatūrą, sudrėkiname medį, anglis ir pan. Vanduo, virtęs garais, sugeria šilumą ir sumažina degančio kūno temperatūrą. Nereikia gesinti vandeniu degančio žibalo arba benzino, nes benzinas arba žibalas iškyla į vandens paviršių, degdami toliau.

IŠ KUR ATSIRANDA MINTYS?

IŠ KUR ATSIRANDA MINTYS?

Kadaise — o kai kurie žmonės net ir dabar — į šį klausimą atsako labai lengvai: žmogus turi sielą, dėl to jis ir geba galvoti.

Tačiau mokslas tokio atsakymo negali pripažinti teisingu: toks atsakymas nepagrįstas ir, iš esmės, nieko nepaaiškina. Bet jeigu mes, užuot spėlioję, naudosimės patikrintais faktais, tai atsakymas turės mokslų pobūdį.

Mokslininkai atliko daug tyrinėjimų: kada atsiranda mąstymas; kada išnyksta, kaip jis vyksta, ko reikia jam vykti. Jų surinkti gausūs faktai įrodo, kad žmogaus mąstymas yra aukštoji smegenų veikla, ir leidžia suformuluoti dėsnius, pagal kuriuos jis vyksta. Smegenų veiklos dėsnių tyrinėjimo srityje ypač yra pasidarbavę akademikas I. Pavlovas ir jo mokykla. Jų darbų dėka mokslas apie smegenų veiklą pasiekė žymią pažangą. Ir mes galime žymiai giliau ir tiksliau, negu prieš kelis dešimtmečius, atsakyti iškeltą klausimą. Pasistengsime atsakyti šį klausimą kuo trumpiau.

Mąstymas būna įvairaus sudėtingumo: vienaip mąsto, pavyzdžiui, vaikas, kuris stengiasi pasiekti per aukštai padėtą lėlę, ir kitaip mokslininkas, kuriantis naują teoriją. Vadinasi, „mąstymas“ reiškia dvi skirtingas procesų rūšis: vadinamąjį vaizdinį motorini mąstymą ir mąstymą sąvokomis. Pirma panagrinėsime paprasčiausią mąstymo formą.

Mąstymas prasideda ten, kur, tenkinant koki nors poreikį, atsiranda kliūtis, kuriai nugalėti tam tikras individas neturi jokių įgimtų arba įgytų priemonių. Tai patikrinsime, kaip pavyzdį paėmę elementarią, paprastą mąstymo formą, pasitaikančią gyvuliams (yra žinoma, kad labai organizuoti gyvuliai turi protingos elgsenos pradmenų).

Priešais alkaną beždžionę buvo pastatyta uždara dėžutė su vaisiumi. Norėdama gauti šitą maistą, beždžionė turi įveikti — atidaryti dėžutę. Dėžutė padaryta taip, kad, norint ją atidaryti, reikia įstatyti lazdelę esančią viršuje angelę ir suduoti per ją. Vadinasi, kliūtį galima bus įveikti tada, kai pasidarys aišku, jog lazdelė, angelė dėžutėje ir tai, kad ją reikia atidaryti, šiuo atveju vienas nuo kito priklausomi. Taigi savotiško praktiško mąstymo dėka gyvulys gali „pažinti“ šią priklausomybę ir išmokti atidaryti dėžutę.

Tai vyksta šitaip. Beždžionės vidaus organų būklė (alkio pojūtis), dėžutės vaizdas, joje padėto vaisiaus kvapas — tai įvairūs dirgikliai, sukeliantieji ypatingus procesus nervų sistemoje. Nuo šių dirgiklių gyvulio nervais eina impulsai, kurie pasiekia smegenis. Šie impulsai, tartum greitasis traukinys, tuojau pat atitinkamu keliu eina toliau, raumenis.

KAS YRA SKONIO POJŪČIAI?

Žmogus, kaip ir aukštesnieji stuburiniai gyvuliai, skonį pajunta su skonio organu. Ji sudaro ne tik liežuvis, kaip žmonės paprastai mano: iki dešimties — dvylikos metų amžiaus vaikai skonį junta visa vidine burnos ertme, o suaugusieji — liežuvio pagrindu, kraštu ir galiuku, minkštuoju gomuriu, kai kuriomis stemplės dalimis. Visų šių vietų gleivinėje yra specialūs skonio organai. Tai vadinamieji skonio svogūnėliai su juntamosiomis ląstelėmis, kurios baigiasi skonio ataugėlėmis (plaukeliais). Nervais jie sujungti su smegenų žievės skonio centrais, kur atsiranda skonio pojūčiai.

Yra keturios rūšys skonio ląstelių, kuriomis gauname keturis pagrindinius skonio pojūčius: kartų, saldų, rūgštų ir sūrų. Visi kiti skonio pojūčiai, ir, be to, labai įvairūs, yra pagrindinių skonio dirginimų deriniai su uoslės dirginimais. Todėl, pavyzdžiui, sergant stipria sloga, kai uoslė beveik neveikia, mes skundžiamės, kad valgis „nustojo skonio“. Skonio pojūčiai kyla po to, kai seilės ištirpdo maistą burnos ertmėje. įvairios liežuvio vietos yra nevienodai jautrios skonio dirgikliams: liežuvio galiukas jautriausias sūriems ir saldiems dirginimams, liežuvio kraštai — rūgštiems, liežuvio pagrindas — kartiems.

Geriausiai skonį galima pajusti ragaujamo skiedinio temperatūrai esant -1-10°-20°, taip pat skiediniui trinantis gomurį. Pavyzdžiui, 0,04 miligramo chinino dar sukelia kartaus skonio pojūti, 1 miligramas valgomosios druskos – sūraus, 0,3 miligramai cukraus — saldaus skonio pojūtį. Rūgštaus skonio pojūtį sukelia jau 0,01 procento druskos rūgšties tirpalas. Suprantama, įvairūs žmonės yra nevienodai jautrūs skonio pojūčiams; senatvėje šis jautrumas mažėja. Smarkiai nušalus ir nusiplikinus +50° temperatūros skysčiu, liežuvis kurį laiką nejunta skonio.

KAIP ILGAI GALIMA GYVENTI BE MAISTO IR VANDENS?

KAIP ILGAI GALIMA GYVENTI BE MAISTO IR VANDENS?

Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių ir pirmiausia nuo organizmo būklės, o paskiau nuo to, ar organizmas kartu negauna ir maisto, ir vandens, arba tik maisto, arba tik vandens. Be vandens organizmas nukenčia daug labiau, negu be maisto: troškulys žudo kur kas greičiau, negu badas.

Organizmui visiškai negaunant maisto, sutrinka medžiagų apykaita. Pritrūkęs maisto, organizmas naudoja jo gyvenimui mažiausiai svarbių organų audinių medžiagą. Daugiausia nustoja svorio riebalinis audinys, mažiausia — smegenys. Badaujančio žmogaus kūno svoris iš pradžių mažėja palengva, vėlesniu badavimo laikotarpiu ima kristi staigiai. Prasideda baltyminių kūnų irimas, organizmas apsinuodija šio irimo produktais ir pagaliau miršta. Žmogus žūva po 40-70 badavimo dienų, žiūrint, kaip atsparus organizmas.

KODĖL ŽMOGUS NORI GERTI? KAS YRA TROŠKULYS?

Tai fiziologinis reiškinys. Nuo mažo troškulio atsiranda truputis ir noras ryti. Esant dideliam troškuliui, seilių nebeišsiskiria, išdžiūsta burna bei gerklė. Ilgas troškulys atsiliepia bendrai savijautai. Burnos ir gerklės gleivinė parausta, ryti darosi sunku, balsas užkimsta, prasideda akių uždegimas ir karščiavimas, padažnėja pulsas, žmogus netenka apetito, veidas dega, atsiranda bendras nuovargis. Vėliau padidėja jutimo organų jaudrumas, prasideda haliucinacijos, karštligė, kliedėjimas, netenkama sąmonės ir pagaliau baisiose kančiose ateina mirtis.

Troškulys atsiranda, pradėjus kraujyje smarkiai kauptis mineralinėms druskoms ir organinėms medžiagoms. Dažniausiai būna dėl to, kad organizmas netenka pernelyg daug vandens. Kartais druskos perteklius kraujyje susidaro dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, vartojant sūrų maistą. Tada taip pat atsiranda kankinantis troškulio jausmas, nors organizme vandens yra pakankamai, net per daug. Vidutiniškai žmogaus organizmas turi 65 procentus vandens (vaiko amžiuje daugiau, subrendusiame mažiau).

Normaliai organizmui per dieną reikia 2-3 litrų vandens. Vanduo iš organizmo išskiriamas drauge su šlapumu (vidutiniškai 1,5 litro per parą) ir su išmatomis (0,2 litro), garų pavidalu kvėpuojant (apie 0,43 litro per parą). Nuolat nustojant vandens, būtina gerti daugiau skysčių. Karštose, sausose dykumose organizmas gali netekti tiek vandens (daugiausia prakaituodamas), jog reikia gerti po 12 litrų per dieną.

Karštame klimate kartais per valandą išteka 0,9 litro prakaito; tuo būdu netenkama ne tik vandens, bet ir mineralinių druskų. Dėl to išlaikyti vandenį organizme pasidaro sunkiau, ir prakaituojama dar smarkiau, o troškulio niekuo negalima numalšinti. Tokiais atvejais vanduo pasūdomas.

KOKS STORIAUSIO PASAULYJE MEDŽIO SKERSMUO?

KOKS STORIAUSIO PASAULYJE MEDŽIO SKERSMUO?

Ar žinote, kas yra higrografas? Tai yra prietaisas, kuris automatiškai užrašinėja siauroje popieriaus juostelėje oro drėgmės kitimus. Šis prietaisas išrastas palyginti neseniai ir gali dirbti tik žmogaus kruopščiai kontroliuojamas. O lietmatis? Lietmatis žinomas ir naudojamas nuo senų laikų, jis žymiai paprastesnis prietaisas ir vartojamas atmosferinių kritulių kiekiui matuoti.

Dabar įsivaizduokite, kad tais laikais, kai žmonės visai nesidomėdavo gamtoje vykstančiais pasikeitimais, kai jie tik konstatuodavo: „šalta, šilta, sausa, drėgna“, niekur to neužrašydami ir nedarydami išvadų, gamtoje buvo gyvų higrografų, automatiškai žyminčių lietmačių. žinoma, jie neregistruodavo drėgmės pasikeitimų per parą, bet metinius kitimus jau galima iš jų išskaityti, o periodiniai pasikeitimai, apimantieji daugelį metų, yra visiškai aiškiai sužymėti. Tokie gyvi „prietaisai — tai medžiai, kurie žymėdavo drėgnumo kitimus, vykusius daugiau kaip prieš tūkstanti metų. Mes žinome, kad iš nukirsto medžio kelmo rievių skaičiaus galima nustatyti jo amžių. Ir ne tiktai amžių. Taip pat galima patikrinti, kuriais metais medžiui „geriau sekėsi“, ir jeigu jo niekas nepersodindavo ir netręšdavo mėšlu (šito tikriausiai neatsitikdavo miško tankmėje daugiau kaip prieš tūkstanti metų), tai iš sluoksnio storio nustatome, kurie periodai buvo drėgni, o kurie sausi. Ligi šiol šitaip stebėta tik nukirstus medžius. Šiuo metu specialiu grąžtu galima išgręžti iš gyvo kamieno plona plokštelę ir, lyginant vieną po kitos einančias rieves, apskaičiuoti, kada būdavo sausros laikotarpiai, o kada būdavo drėgna. Taip skaičiuota Kalifornijoje, kur plokštelės buvo išgręžtos iš keturių šimtų penkiasdešimties sekvojos medžių. Kruopščiai išmatavus paskirtų rievių storio ir apdorojus rezultatus, pasirodė, kad prieš 600, 900 ir 2000 metų buvo drėgni laikotarpiai (platesnės metinės rievės), tuo tarpu nuo mūsų eros VI amžiaus vidurio ligi VIII amžiaus vidurio buvo sausros laikotarpis. Žinoma, šie duomenys liečia Kaliforniją, ir norint nustatyti, kaip buvo mūsų krašte, tektų daryti tokius pat bandymus su mūsų medžiais milžinais. Bet juk niekas nežalos mūsų gamtos paminklų. Per mažai išliko medžių milžinų, kad būtų galima šitaip juos bandyti. Užtat kelių dešimtmečių laikotarpiu jūs galite patys meteorologiškai stebėti „gyvus lietmačius“.

Būdami miške, apžiūrėkite ir išmatuokite nupjautų medžių kelmų rieves, atsižvelgdami, kad jauniausieji sluoksniai yra pačiame kelmo krašte, ir padarykite išvadas, kurias galite patikrinti, palygindami savo stebėjimus su Hidrologinio meteorologinio instituto duomenimis. Bet grįžkime prie medžių milžinų. Jeigu kalbama apie aukštį, tai su Kalifornijos sekvoja, kuri turi apie 6 tūkstančius metų amžiaus, sėkmingai lenktyniauja Australijos eukaliptas, kuris už ją yra aukštesnis 10-15 metrų, užtat storumu viso pasaulio medžių tarpe nėra lygių sekvojai. Sekvojos kamieno apskritimas kartais siekia 46 metrus. Ant tokio medžio kelmo plokštės kadaise buvo pastatytas namelis žurnalo „Medžio-milžino žinios“ redakcijai. Ant kitos plokštės tilpo pianinas, keturių instrumentų orkestras ir šešiolika šokančių porų.

AR GALIMA IŠTIRPDYTI LEDUS TIES PIETŲ AŠIGALIU?

AR GALIMA IŠTIRPDYTI LEDUS TIES PIETŲ AŠIGALIU?

Ledynų padengtas plotas užima daugiau kaip 15,5 milijono kvadratinių kilometrų. Iš jų daugiau kaip 13,5 milijono kvadratinių kilometrų dengia plotus, esančius aplink Pietų ašigalį Antarktidos žemyne, ir beveik 2 milijonai kvadratinių kilometrų plyti Šiaurės ašigalio rajone, tai yra Grenlandijoje ir kitose salose. Šiuose žemynuose vidutinis ledo sluoksnio storis siekia apie vieną kilometrą.

Jeigu ši ledo danga ištirptu, tai vandenynų ir jūrų vandens lygis pakiltų beveik ligi 30 metrų. Daug pakrančių žemumų ir uostamiesčių atsidurtų po vandeniu.

Tačiau ištirpdyti šią visą ledo masę neįmanoma. Mes neturime tokių milžiniškų šiluminės energijos šaltinių, o jeigu net ir turėtume, tai panaudotume geresniam tikslui.

KAS YRA MORENOS?

KAS YRA MORENOS?

Mes visi gyvename arba tarp morenų, arba arti jų, arba tiesiog ant jų. Jas pažinti labai lengva. Išplauta, suirusi morena susideda iš molio arba smėlio ir apvalių akmenų. Mums puikiai pažįstami šie gana dideli rieduliai, lauko akmenys kadaise vienintelė medžiaga gatvėms grįsti miestuose, o dabar— tikras vargas autotransportui, na ir keleiviams.

Jeigu jūs atsidursite Tatruose arba ežeringoje vietovėje, tai pamatysite morenas visu jų grožiu.

Štai viena jų iškilo prieš mus kaip natūrali užtvanka, einanti skersai kalnų srauto, ir sustabdė tekančius vandenis. Už „užtvankos“ atsirado nepaprastai gražus ežeras. Tai — Jūros akis Tatruose. čia jam atsirasti padėjo morenos, tai yra molio, smėlio ir didžiulių akmenų pylimas. Tačiau kokia jėga suvertė čia šią visą krūvą? Morenų pėdsakus rasite ir ant akmenų, ir ant stačių, statmenų slėnio šlaitų…

Kai jūs stovite vienos iš miškingų Mozūrų užežerio kalvų viršūnėje ir gėritės gražiais peizažais atsiminkite, kad jūs taip pat stovite ant morenų.

O jeigu jūs turite lakią vaizduotę, tai mintimis persikelkite kelias dešimtis tūkstančių metų atgal. Tada pamatysite, kad ir ta vietovė, kur jūs esate, ir tolimos šalys į šiaurę, kur dabar ošia Baltijos jūra ir kur dunkso Skandinavijos pusiasalis, yra panašūs į šitų dienų Grenlandiją arba Antarktidą. Juk tada jas buvo apklojusi balta kelių šimtų metrų storio ledo ir sniego danga. Ledynas, šliaužęs iš Skandinavijos pusiasalio, nušlavė iš ten akmenis, žvyrą, smėlį ir užžėrė jais beveik visą Lenkijos plotą. Ištirpęs maždaug prieš dešimtį penkiolika tūkstančių metų, jis paliko savo „atminimą“ morenas. Per paskutini pusmilijoni metų tai kartojosi ne vieną sykį.

Senųjų ledynų atvilktos morenos jau yra paplautos ir nebeturi kalvų pavidalo.

Žodis „morena“ yra kilęs iš prancūzų kalbos „moraines“. Prancūzų Šveicarijoje ligi šiol dar išliko ledynų, o priešais juos kaip tik ir guli šitokios akmenis, molio, žvyro ir smėlio krūvos; čia ir buvo jos taip gražiai pavadintos.

Šiltnamių gėlininkystėje didelis dėmesys yra kreipiamas į samanines durpes

Jau senokai šiltnamių gėlininkystėje didelis dėmesys yra kreipiamas į samanines durpes, ypač tose šalyse, kur netrūksta. Pavyzdžiui, Suomijoje nuo 1957 m. gvazdikai auginami samaninių durpių substrate ir gaunami rekordiniai žiedų derliai — 500 vnt/m2 per metus. Dabar toje šalyje net rožės auginamos samaninėse durpėse. Tarybų Sąjungoje samanines durpes, kaip substratą šiltnaminėms gėlėms auginti, pirmieji pradėjo naudoti latviai ir estai. Latvijos TSR Mokslų Akademijos Centriniame botanikos sode puikios frezijos išauga samaninėse durpėse.

Samaninės durpės formuojasi aukštapelkėse, kuriose maža maisto medžiagų. Jos rūgščios, turi daug organinių ir labai mažai mineralinių medžiagų. Vis dėlto tai labai geras mineralinių medžiagų absorbentas, galintis jų absorbuoti daug daugiau, negu paprasta sodo žemė.

Kuo augalai intensyviau auga, tuo šaknys daugiau eikvoja deguonies ir išskiria anglies dioksido. Todėl labai svarbu, kad dirva būtų poringa. Samaninių durpių poringumas 86-90% (kartais 95%). Prisisotinusių vandens samaninių durpių poringumas sumažėja iki 45-50%. Šie rodikliai taip pat labai palankūs augalams augti ir geresni, negu įvairių dirvožemių mišinių (Puustjarvi, 1974).

Samaninėse durpėse gausu celiuliozės ir hemiceliuliozės. Šias medžiagas skaidantys mikroorganizmai kartu fiksuoja oro azotą, todėl augalai neskursta net ir tada, kai papildomai šio elemento į durpes neįterpiama. Be to, samaninės durpės labai imlios vandeniui, ir jos azoto junginius sulaiko žymiai geriau, negu, pavyzdžiui, smėlio dirvos.

Samaninės durpės perspektyvios dar ir dėl to, kad nelabai užkrėstos įvairių ligų sukėlėjais, ir augalai ne taip serga. Prireikus substratą nesunku pakeisti, nes jis lengvas.

Ar tinka durpės šiltnaminėms gėlėms auginti, sprendžiama pagal jų susiskaidymo laipsnį, t. y. humuso (suirusios organinės medžiagos) procentą durpių masėje. Iki 20% durpių susiskaidymo laipsnis mažas, 20–40% — vidutinis, daugiau kaip 40% — didelis. Durpių susiskaidymą galima nustatyti, šlapias spaudžiant rankoje. Mažai susiskaidžiusių durpių išsisunkęs vanduo skaidrus, gelsvas, o jos tarp pirštų neprasispaudžia. Gerai matyti augalų liekanos. Vidutinio susiskaidymo durpės taip pat neprasispaudžia tarp pirštų, tačiau nuo jų delnai darosi nešvarūs, o vanduo būna šviesiai rudas. Tokiose durpėse sunku įžiūrėti augalų liekantį. Labai susiskaidžiusios durpės prasispaudžia pro pirštus, tepa rankas, skystis būna tamsiai rudas. Augalų liekanų visai nėra. Smulkiau durpės apibūdinamos 2 lentelėje (I. Bojarkina, 1975).

Šiltnaminėms gėlėms auginti tinka mažai susiskaidžiusios (daugiausia iki 25%) samaninės durpės. Kitas galima naudoti mišiniams su įvairiomis dirvos struktūrą gerinančiomis medžiagomis (smėliu, pjuvenomis, puvenomis, įvairiais kompostais).

Samaninės durpės rūgščios. Jų pH esti nuo 2,6 iki 3,4, o frezijos gerai auga tiktai tada, kai pH ) būna 5,0-6,5. Todėl labai svarbu durpes gerai neutralizuoti.

Japonijoje frezijų auginama mažiau, nei Olandijoje

Dabar vis ieškoma būdų, kaip sutrumpinti gumbasvogūnių laikymą 28-31 °C temperatūroje, kaip paspartinti frezijų auginimą bei gauti stabilesnį žiedų derlių tuo metu, kai jis labai priklauso nuo vasaros orų (karštą vasarą išauga mažai ir menkų žiedų).

Šiuo požiūriu verti dėmesio japonų mokslininkų darbai. J. Kavata (1973) nurodo, kad prieš sodinimą sausai palaikius gumbasvogūnius 10-13 °C temperatūroje, augalai nors ir greit auga, bet žydi labai ištęstai, žiedynkočiai būna trumpoki. To nebuvo gumbasvogūnius palaikius drėgnose pjuvenose 10°C temperatūroje. Tada per 5 savaites susiformavo naujų lapų ir žiedynų užuomazgos, todėl, pasodinus gumbasvogūnius, aplinkos temperatūra neturėjo lemiamos reikšmės nei augimo trukmei, nei žiedų derliui. Ši temperatūra pasirodė esanti palankesnė, negu 12,5°C, nes šaknys ir daigeliai auga ne taip greitai.

Jeigu gumbasvogūniai šaltai laikomi ilgiau kaip 5 savaites, tai žiedynkočiai užauga trumpi, žiedynuose būna mažai žiedų, tačiau nepasitaiko deformuotų.

Japonai seniai pastebėjo, kad narcizai pražysta gerokai anksčiau, jeigu svogūnai prieš sodinimą palaikomi dūmuose. Jie tyrinėjo ir kitas svogūnines gėles. Nustatė, kad dūmai pagreitina ir frezijų bei svogūninių vilkdalgių vystymąsi. Panašiai veikė acetileno, etileno, propileno, etano ir anglies dioksido dujos, tačiau dūmai buvo veiksmingesni. Frezijų gumbasvogūnius dūmuose laiko 3 dienas, per parą 1 m3 patalpos sudegindami 3 1 ryžių pelų. Prieš šią procedūrą gumbasvogūnius 28-30 °C temperatūroje pakanka palaikyti tik 5 savaites. Penkias savaites prieš sodinant gumbasvogūniai daiginami drėgnose pjuvenose 10°C temperatūroje. Tada augalai vystosi labai greitai ir žydi, praėjus 1,5-2 mėn. po sodinimo. Pas mus šis būdas dar neišbandytas.

Japonijoje frezijų auginama mažiau, kaip Olandijoje, tačiau jos čia labai populiarios ir kasmet jų plotai didinami. Japonai daug padarė, tobulindami frezijų auginimo ištisus metus programą. Kažkodėl autorius nenurodė, kokiose sąlygose gumbasvogūniai laikomi tuo metu, kuris paveiksle pažymėtas paprastu ištisiniu brūkšniu. Atrodo, kad tada jie būna nekontroliuojamose temperatūrose, pavyzdžiui, pervežami iš vienos vietos į kitą.

Olandai taip pat ieško būdų, kaip išauginti gausų ir pastovų žiedų derlių rudenį. 1970 m. Van Staavereno firma pradėjo realizuoti vadinamąsias Eliza ir Stave frezijas. Šių frezijų gumbasvogūniai sodinami jau sudaiginti, su išbrinkusia ir gyvybės požymius pradėjusia rodyti šaknų pradmenų zona. Naujų lapų ir žiedų pradmenys jau būna susiformavę, todėl augalai pasodinti greit vystosi ir žydi, praėjus 100 dienų. Dar anksčiau ši firma siūlė 3 savaites frezijas daiginti tamsioje patalpoje 13 °C temperatūroje, pasodinus gumbasvogūnius į plokštes, padarytas iš presuotų durpių ir lengvai kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Alsmerio (Aalsmeer) gėlininkystės bandymų stotis siūlo 8-9 frezijų gumbasvogūnius sodinti į presuoto popieriaus 30 cm ilgio lovelius; 12 tokių lovelių sujungiami į vieną plokštę. Taip jas lengva perkelti iš vienos vietos į kitą. Patalpoje, kur temperatūra reguliuojama, plokštės gali būti laikomos iki 4 savaičių. Per tą laiką susiformuoja frezijų lapai ir pradeda formuotis žiedai. Po to jos sodinamos į pastovią vietą šiltnamyje arba lauke. Lauke rudenį šie plotai uždengiami šiltnamių (rollhauser).

Taigi kasmet frezijų auginimo būdai tobulinami ir šiuo atžvilgiu augintojų galimybės neišsemiamos, nes frezijų biologinė prigimtis labai plastiška.