Batai internetu – efektyvus sprendimas

Ar kada nors avalynę buvote pirkę internetu? O gal priešingai – jūs visuomet manėte, kad tokių prekių įsigijimas naudojantis elektroninėmis parduotuvėmis yra labai keblus ir sudėtingas? Galbūt esate tikri, kad tai tikrai nėra puikus sprendimas, jei norite atrasti jums labiausiai tinkančius batus? Tačiau jei jūs vadovaujatės tokiu požiūriu, susiaurinate savo pasirinkimo galimybes, sukuriate sau kur kas nepalankesnes apsipirkimo sąlygas ir taip pat nepadedate sau daugiau sutaupyti. Todėl batai internetu šiomis dienomis yra labai efektyvus sprendimas. Vis daugiau žmonių supranta, kodėl verta apsipirkti el. parduotuvėse ir kaip toks sprendimas galėtų jiems pasitarnauti. Dėl šios priežasties verta įvardinti bent keletą svarbių priežasčių, kodėl daugybė žmonių nevengia apsipirkti internetu.

  • Internetinės parduotuvės sukuria kur kas palankesnę aplinką apsipirkimui. Šiuolaikiškos el. parduotuvės pirkėjai gali kur kas lengviau apsipirkti. Jų viduje veikia filtravimo ir paieškos sistemos, o tai reiškia, kad galima vos per keletą akimirkų surasti būtent tai, kas atitinka jūsų skonį. Kaip bebūtų, net jei jūs nesate pratę apsipirkti internetu, šiuolaikinės internetinės parduotuvės jums nesukels papildomų sunkumų ir galėsite vos per keletą akimirkų pateikti savo užsakymą, įsigyjant būtent tai, kas atitinka visus jūsų lūkesčius.
  • parduotuvėse pirkėjai turi puikią galimybę kur kas daugiau sutaupyti. Kai yra naudojamasi internetu, galima daug daugiau sutaupyti. Didelė dalis el. parduotuvių savo pirkėjams siūlo palankesnes kainas, nes patiria mažesnes komercinės veiklos vykdymo išlaidas.
  • Apsiperkant internetu galima daug lengviau surasti prekes, kurios atitinka jūsų lūkesčius. Kaip jau supratote, naudojantis internetu nereikia sukti galvos dėl fizinio vykimo į parduotuves ir visų kitu su tuo susijusių nepatogumų. Tereikia pasinaudoti savo kompiuteriu ir internetu. To visiškai pakaks, kad galėtumėte surasti tai, kas jums patinka.
  • Naudojantis Lietuvoje veikiančiomis parduotuvėmis įsigytų prekių galima sulaukti vos per kelias dienas. Internetinės parduotuvės siūlo labai greitą prekių pristatymą, kuris užtikrina, kad pirkėjams nereikės ilgai laukti.
  • Internetinių parduotuvių konsultantai akimirksniu atsako į visus pirkėjams kylančius klausimus. Internetu konsultacijos yra suteikiamos kur kas sparčiau.

Šaltojo karo pradžių pradžia

Anot jo, Stalinas pasauli matė padalintą į tris dalis, dėl to jį užgrobti tektų trimis etapais. Jei įmanoma — vienu metu, jei prireiks — palaipsniui. Pirma dalis — socialistinis pasaulis, vadovaujamas Tarybų Sąjungos. Antroji — imperialistų pasaulis, kurį valdo „angloamerikiečiai“. Trečioji — kolonijų pasaulis, kuriam vadovauja savo nacionaliniai revoliucionieriai.

Jis matė ir kitokį padalijimą: Aziją, kuri labiausiai traukia Kremliaus veikėjus, nes susidaro vientisa imperija; Eurazijos pakraščius, besitęsiančius nuo Graikijos iki Irano; šiaurės Europą, kurios centre — Švedija; vidurio Europą, kurios šerdis — Vokietija; Afrikos zoną; Vakarų pusrutulį. Išvardijome jas paeiliui — pagal išdėstymą plane.

Šiose plačiose erdvėse yra ir pirmojo svarbumo rajonai, traukiantys TSRS kaip magnetas.

1. Pirmų pirmiausia reikalinga užvaldyti rajoną į pietus nuo Batumio ir Baku plačia Persijos įlankos kryptimi. Ši zona apibūdinta kaip „Tarybą Sąjungos troškimų centras“;

2. Antra svarbi zona — Turkija, kurioje TSRS linkusi įkurti (plano tikraisiais žodžiais): „bazes TSRS sausumos ir jūrų kariuomenei, pasiekiant Bosforą ir Dardanelus“;

3. Trečia zona — Jugoslavija, kuri neseniai (rašoma 1950 metais. — Vert. past.) išsprūdo iš sovietų nagų, bet kurios atgavimas — būtina plano įvykdymo sąlyga;

4. Toliau pagal svarbumą yra Švedija, kurios „amžinas neutralumas“ Tarybų Sąjungai atrodo labai keistas;

5. Penkta zona apima Baltijos jūrą ir Baltijos sąsiaurius iki Šiaurės jūros, kuriuos TSRS pasiryžusi imtis panašion kontrolėn kaip ir Dardanelų sąsiaurius;

6. Šešta zona — Afganistanas bei Azijos aukštikalniai su Tibetu kaip centru.

7. Septintąją vietą užima Honkongas ir prancūzų Indokinija (Vietnamas) su Birma bei Malajų pusiasaliu, nors jis šiame komplekse pagal svarbą jau antraeilis.

Svarbiausių zonų sąrašo pabaigoje yra Prancūzija ir Italija, bet toliau planas pasiekia išretintą pasaulinės revoliucijos atmosferą, kurioje teritorijos netenka svarbos, bet galią įgauna ideologiniai argumentai.

Šios interesų zonos tai viskas, kas liko iš vykdymo tebelaukiančio plano. Kai jis buvo sukurtas pirmąkart, jame paminėta Bulgarija (tuomet pirmoji sąraše), Suomija (kurios padėtis tada plane nebuvo apibrėžta), Vengrija ir Rumunija, Dunojus (anuomet laikytas atskira teritorine problema), Austrija (kurios padėtis šiandien panaši į Suomijos), Lenkija ir Baltijos valstybės.

Azijos planas apėmė Kiniją, Indiją, Indoneziją, Filipinus ir Britų valdas visame žemyne, kurias kadaise Kominternas aprašė kaip „vienos revoliucinės grandinės grandis, gilios kapitalizmo krizės sudedamąsias dalis“.

Nuo tol, Kominterno žodžiais tariant, „milžiniškas žmonijos mases patraukė revoliucijos srautas“. Daugeli rajonų, paminėtų pirmajame plane kaipo ateities taikinius, jau galima nubraukti, įrašant „įvykdyta“.

Įvyko stebuklas, Stalino doktrina išgyveno karą, kuris, pasak Hitlerio, turėjo būti sunaikinimo karas, net Stalinas pats bijojo pamatyti socialistinio eksperimento žlugimą Rusijoje. Bet jei tokia baimė iš tiesti buvo rodoma, kaip tvirtino vienas Vakarų diplomatas, naudojęsis Stalino pasitikėjimu karo metais, tai truko neilgai. Stalinas savo doktrinos pergale tikėjo su fatalisto prietaringumu. Juk dar 1927 metais jis iškėlė dvi sąlygas, būtinas, kad pasaulinė revoliucija įvyktu, ir padarė dvi išvadas. Jo nuomone, didžiųjų Europos valstybių interesų sferų pasidalijimas baigėsi dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Tada iškilo nieko neturinčios galybės, kurios pareikalavo savo dalies nuo kapitalistinio stalo. Dėl to prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o jis paskatino revoliuciją Rusijoje.

Tokia buvo Stalino pirmoji išvada, paremta istoriniais įrodymais. Antroji išvada teigė, kad pirmasis mėginimas perdalyti jau padalytą pasaulį paskatins antrąjį bandymą. Jis nutarė, kad „už antrąjį bandymą imperializmas sumokės kur kas daugiau negu už pirmąjį“ 1945 metais jis pamatė savo pranašystę išsipildant. Antrasis pasaulinis karas buvo baigtas. Iš jo išniro naujojo imperializmo milžinas — Tarybų Sąjunga.

Laikas jau buvo pribrendęs, o scena parengta naujam karui, kurio strategija ir taktika buvo suformuluoti Stalino pradiniame plane, o tikslai nurodyti didingoje Stalino doktrinoje.

Būtent taip ir prasidėjo šaltasis karas.

Stalinas kalbėjo apie pasaulio ateitį, apie naują padėti, iškilus Vokietijai

Stalinas kalbėjo apie pasaulio ateitį, apie naują padėti, iškilus Vokietijai — dar vienai pasaulio galybei, apie sustingusią Britaniją.

Anglija Staliną stebino ir domino. „Jos armija silpna, — pasakė jis. — Britų laivynas prarado ankstesnę galią. Tiesa, anglai didina oro pajėgas, bet jiems trūksta pilotų. Nepaisant to, Anglija valdo pasaulį, nes moka apdumti akis kvailoms šalims. Juk juokinga, kad keli šimtai britų tvarko Indiją“.

Stalinui patiko žvelgti į tolimą ateitį: kai Anglija jau bus smukus ir žuvus. Bet iškilo naujos klintys: Vokietija ir paslaptingosios Jungtinės Valstijos. Kaip visada, jis nurodė tikslų minimumą ir maksimumą, tą klastingą planą, kuris leidžia greit pakeisti taktiką, bet trukdo staigius strateginius posūkius. Maksimalus planas buvo suformuluotas tokiais žodžiais: „Nuversti imperializmą visose šalyse“.

Dabar, 1940-aisiais, buvo tinkamas laikas apibrėžti artimiausius tikslus, juo labiau kad Hitleris taip pat turėjo interesų visame pasaulyje. Taigi atėjo metas apsvarstyti tų interesų ribas.

Net po septynerių metą, 1947-aisiais, kai Železniakovas pasakojo apie savo gyvenimą vienam mūsų (amerikiečių. — Vert. past.) tardytojų Austrijoje, tos nakties atminimas atrodė toks gyvas, tarsi ji batų praėjusi ką tik. železniakovas buvo pakviestas kaip vienas iš patikimųjų Dekanozovo sekretorių, kad padarytų Stalino doktrinos kopiją užsienio reikalų komisariato archyvui, būsimosioms Rusijos diplomatų kartoms. Vėliau jis tapo tarytum viešuoju notaru, patvirtinusiu vakariečiams bolševikų plano tikrumą.

Deja, planas turėjo klaidų. Dėl vienos jų auka tapo pats Železniakovas. Pirmą kartą apmesdamas savo planą Stalinas manė, kad nacistų pergalė prieš Britaniją ir Prancūziją faktas, todėl ieškojo Vokietijos draugystės. Net 1941 metų balandžio 13 dieną Maskvos geležinkelio stotyje Stalinas susirado Vokietijos ambasadorių, apkabino jį per pečius ir tarė: „Turime likti draugais, ir jas privalote padaryti dėl šito viską“. Tada jis pasakė Vokietijos kariniam atašė: „Mes su jumis liksime draugais — auf jeden Fall (bet kokiu -atveju)“.

Tiksliai po aštuoniasdešimt vienos dienos Rusija ir Vokietija kariavo. Trečiąją karo dieną Olgą Železniakovą ir jos mažyli Sašą gimtajame Fastovo miestelyje užmušė vokiečių bomba. Tą pačią dieną Železniakovas savanoriu išėjo j armiją. Jis buvo paskirtas į pėstininkų pulką, kuriam vadovavo pulkininkas Rogožinas. Kijevo mūšyje Železniakovas buvo vokiečių paimtas į nelaisve ir karą praleido Reicho lageryje. Per tą laiką buvęs kariškis prarado bet kokias iliuzijas dėl nykaus spektaklio, kuriame atliko menkutį guvaus statisto vaidmenį. Jis nedvejodamas ėmė ieškoti laisvės, tad kai amerikiečiai atėjo į lagerį, nutarė pradėti naują gyvenimą. Paskutinis ryšys su praeitimi buvo jo pasakojimas, kurį pateikė mūsų tardytojams, prisimindamas 1940 metų spalio 21 nakties įvykius. Nakties, kada buvo sukurta Stalino doktrina.

Daugelį metų Stalino doktrina tebuvo miglota teorija apie pasaulio užvaldymą

Daugelį metų Stalino doktrina tebuvo miglota teorija apie pasaulio užvaldymą. Jos nepavadinsi vulgaria ir neprotinga, kaip pavadintum nacių Naująja Tvarką, išrėktą Horsto Veselio dainoje: „Šiandien Vokietija, ryt visas pasaulis“. Ir vis dėlto Stalino doktrina buvo įžūlus, akiplėšiškas ir pagyrūniškas planas, sulipdytas iš paauglio džiaugsmo dėl pavykusios revoliucijos ir Ivano Rūsčiojo megalomaniškų sapnų.

Vieną vėlyvo 1940 metų rudens naktį jis tapo konkrečia, smulkia ir sisteminga programa, kuri juodu ant balto, popieriuje, apibrėžė žemėje gyvenančių dviejų su puse milijardo žmonių likimą.

Tad Stalino doktrina beveik penkmečiu pralenkė Trumeno doktriną. Pirmoji buvo suformuluota 1940 metų spalio 21-osios naktį, viename iš garsiųjų naktinių posėdžiu, kurie suteikia niūrų atspalvi daugumai Kremliaus intrigų.

Tą vakarą jaunas vyriškis, Vladimiras Michailovičius Železniakovas lydėjo savo žmoną Olgą į neįprastą teatro vaidinimą, kuriame aktoriai ir žiūrovai pagreičiui deklamuoja eilėraščius. Jaunoji moteris įsivaizdavo esanti talentinga poetė. Tuo tarpu Vladimirui Michailovičiui poezija kėlė tik snaudulį. Jis buvo Maskvos universiteto Tarptautinių santykių instituto auklėtinis ir jaunas Užsienio reikalų komisariato darbuotojas, todėl pasauli žvelgė daug blaiviau.

Kiek po vidurnakčio jiedu grįžo namo ir greit užmigo. Ūmai kažkas pabeldė į duris. Olga beldimą išgirdo pirmoji. Ji iššliaužė iš lovos nežadindama vyro. Priėjusi prie durų, atidarė jas. Koridoriuje stovėjo dviese: vienas žemas, kitas aukštas, abu NKVD uniformomis. žemasis turėjo atlapuose vieną majoro žvaigžde ir brūkšnius. Plonas raudonas NKVD Kremliaus tarnybos apvadas buvo vos įžiūrimas. Jis prašneko švelniu, tykiu balsu.

— Atsiprašom, Olga Jakovlevna, — tarė. — Turime pašnekėti su Vladimiru Michailovičium.

Atėjusieji žinojo jų vardus. Suprantama jiedu buvo iš NKVD.

Olga Jakovlėvna pašaukė per prieškambari vyrą, dar tebegulintį lovoje.

— Vova, tarė ji, bandydama kalbėti laisvai, — jie atėjo pakalbėti su tavim.

Jie išsivedė ji apačioje laukiantį automobilį. Tai buvo gerai visų žinomas didelis žalias NKVD limuzinas, pastatytas toliau nuo gatvės lempos, saugioje rudens nakties tamsoje. Po keliu minučių jie pašėlusiu greičiu lėkė Didžiosios Lubiankos gatve, kurios pabaigoje kiekvieną naktį laukė naują klientų Narkomvnudelo (Vidaus reikalų komisariato) priimamojo tardytojai. Klientus atgabendavo panašiais limuzinais.

Bet didysis limuzinas nepasuko iljinką. Jis išvažiavo iš Kitajgorodo. Jie pravažiavo „Metropolio“ viešbutį ir Didįjį Teatrą. Železniakovas ūmai suprato, kad jis neareštuotas. Svarbumo pojūtis atgaivino raumenis. Jis atstatė krūtine ir atsisėdo tiesiai. Jis buvo visai kitas žmogus, kai žaliasis automobilis užsuko už kampo ir įvažiavo Kremlių, o tykią kelionę lydėjo šaižus pavojaus skambučių garsas.

Diplomatas jau neabejojo: jis atvežtas oficialiu reikalu. Taip menkai Rusijoje skiriasi areštas nuo tarnybinės užduoties.

Automobilis sustojo prie didelio pastato, kuriame išsidėstė svarbiausios Tarybų Sąjungos įstaigos. Vladimiras Michailovičius buvo nuvestas prie lifto ir kartu su palydovais pakilęs į trečią aukštą nuskubėjo ilgu tamsiu koridoriumi, kurio kitame gale buvo aukštų suveriamų durų eilė su numeriais. Jie praėjo pro dešimtąsias, po to — devintąsias, aštuntąsias, septintąsias, paskui pro šeštąsias, penktąsias, ketvirtąsias, trečiąsias. Sustojo prie durų su Nr.2. NKVD majoras pabeldė į jas — švelniai, įsiteikiančiai. Duris iš vidaus atidaręs pulkininkas iškišo galvą. Majoras išsitempė ir kariškai pasisveikino. Jis parodė Železniakovą. Pulkininkas pakvietė ji vidun. Po minutės Vladimiras Michailovičius stovėjo prieš Staliną ir Molotovą.

Železniakovas apsidairė medžiu išmuštame kambaryje, kurį regėjo pirmą kartą, bet apie kurį buvo tiek girdėjęs iš kolegų. Pašvęstųjų šventovė. Aplink stalą buvo nepatogiai susėdę užsienio reikalų komisaro pavaduotojai Vladimiras Potiomkinas ir Vladimiras Dekanozovas, tuo pat metu ėjęs ir tarybinio ambasadoriaus Berlyne pareigas, Narkomindelo generalinis sekretorius Arkadijus Sobolevas, skyriaus vedėjas Aleksejus Merekalovas, Berlyno ambasados patarėjas Astachovas, skyriaus vedėjas Kuznecovas, keli žemesni kolegos iš komisariato.

Vyko pokalbis, panašus į vienodą upelio murmėjimą, kuriame girdėjosi Stalino solo. Jis nutildavo tik tam, kad užsitrauktų cigaretę ar išgirstų atsakymus į klausimus.

Vladimiras Michailovičius pasistengė pritapti prie aplinkos. Iš pradžių jam nesisekė suvokti Stalino gražbylysčių. Bet vėliau, kai akys palaipsniui įprato prie tamsos ir galėjo per ją įžvelgti žmones, jis ėmė suprasti viską.

Rezervuarų ir vandentiekio bokštų bakų tūrio nustatymas

Vandentiekio bokšto aukščio ir siurblių spaudimo nustatymas

Pavaizduota vertikali vandentiekio sistemos išilginio profilio schema, kurioje parodytas ryšys tarp atskirų sistemos elementų, turint galvoje reikalingą spaudimą.

Vandentiekio bokšto aukštis turi būti toks, kad jame įrengtas vandens bako dugnas, tikriau sakant, žemiausias jame vandens horizontas, būtų iškeltas tokį aukštį, kad esamas vanduo pajėgtų sudaryti ir palaikyti spaudimą H. reikalingą nepatogiausioje vietoje.

Antrojo pakėlimo siurblių darbui reikalingas spaudimas, susideda iš spaudimo, reikalingo vandeniui pakelti nuo žemiausio vandens lygio rezervuare iki žemės paviršiaus prie vandentiekio bokšto, spaudimo, reikalingo vandeniui pakelti bokštą, ir spaudimo dydžio kuris reikalingas spaudimo nuostoliams, susidarantiems įsiurbiant vandenį.

Vandentiekio sistemoje su kontrarezervuaru siurblių spaudimas turi būti apskaičiuotas dviem atvejais:

1) kai maksimalaus vandens suvartojimo valandomis į vandentiekio tinklą tiekiamas vanduo siurbliais ir iš vandentiekio bokšto;

2) kai minimalaus suvartojimo valandomis vanduo siurbliais tiekiamas vartotojams ir kartu į vandentiekio bokštą.

Parenkant siurblį tipą, skaičiuotinu, arba tikruoju, spaudimu imamas tas, kurio reikšmė didesnė.

Kai vandentiekio bokštas yra prieš vartotojus ir siurbliai gaisro metu su padidintu spaudimu tiekia vandenį ne tik buitiniams ūkiniams reikalams, bet ir gaisrui gesinti, gali atsitikti taip, kad pjezometrinis spaudimas vandentiekio tinkle ties bokštu bus didesnis už bokšto aukštį. Kad dėl tos priežasties gaisro metu nesumažėtų reikalingas spaudimas, gali tekti vandentiekio bokštą išjungti iš sistemos arba bokšto aukštį padidinti. Todėl reikia papildomai atlikti atitinkamus skaičiavimus, prisilaikant vandentiekio sistemos darbo režimo gaisrų metu, kaip anksčiau buvo nurodyta

Rezervuarų ir vandentiekio bokštų bakų tūrio nustatymas

Jeigu vandentiekio sistemoje yra švaraus vandens surinkimo rezervuaras, jame laikomi, kaip anksčiau minėta, vandens tiekimui reguliuoti ir kitiems tikslams reikalingi tam tikri vandens kiekiai. Vandens tiekimui reguliuoti reikalingas tūris nustatomas pagal suderintus pirmojo ir antrojo vandens pakėlimo siurblių darbo grafikus. Kaip matyti, šis tūris, išreikštas plotu arba jam lygiu suminiu plotu.

Naudojantis vandens suvartojimo per parą ir vandens pakėlimo siurblių atitinkamai suderintais darbo grafikais, galima nustatyti vandentiekio bokšto bako tūrį, kuris reikalingas vandens tiekimą reguliuojančiam vandens kiekiui talpinti.

Paros metu vandens padavimas yra išlygintas, siurbliai nuo 0 iki 6 val. ir nuo 22 iki 24 val. į tinklą patiekia daugiau vandens, negu sunaudoja vartotojai,. todėl atliekamas vanduo susirenka bokšto bake. Nuo 6 iki 22 val. vandens suvartojama daugiau, negu patiekia siurbliai, ir trūkstamas vanduo tuo metu vartotojams tiekiamas ir iš bokšto bako. Vadovaujantis tokiu vandens tiekimo ir suvartojimo balansu, nustatomas toks vandens kiekis, pagal kurį galima apskaičiuoti bako tūrį. Pasinaudojant grafike nurodytais vandens suvartojimo ir tiekimo duomenimis, sudaryta bako tūrio skaičiavimo eigos lentelė.

Tinkle nesuvartota ir atitekančio į baką vandens kiekis % iš bako išbėgančio vandens kiekis.

Kaip matyti, bakas ištuštėja tarp 21 ir 22 val.„ o po to prasideda vandens kaupimasis bake. Bako tūris turi būti ne mažesnis už didžiausia, kuris šiuo atveju yra 9,79%. Vadinasi, bakas turės talpinti 9,79% nevienodam vandens suvartojimui reguliuoti.

Nuotekų valymo įrenginiai

Horizontalieji ir vertikalieji kampai vietovėje dažniausiai matuojami teodolitu

Horizontalieji ir vertikalieji kampai vietovėje dažniausiai matuojami teodolitu. Pirmą kartą teodolitą aprašė 1552 m. anglas T. Digsas (Digges). Pagrindinės teodolito dalys yra vertikalusis ir horizontalusis skrituliai su limbais 1 ir 7 (limbu va dinama apskrita skalė). LL limbo plokštuma. Limbe gaunam matuojamojo kampo projekcija ir atskaičiuojamos jj sudarančio kryptys.

Virš horizontaliojo limbo sukiojamoji skritulio dalis vadinama alidade. Prie jos pritvirtintos žiūrono atramos ir gulčiukas. Gulsčiukas skirtas limbui nustatyti į horizontalią padėtį. Alidadės ašis yra limbo sukimosi ašyje. Šios ašys gali būti sujungtos įvairiai. Veržimo sraigtu galima nejudamai suveržti su limbu, o šiek tiek pasukti mikrometriniu sraigtu. Alidadės sukimosi centro linija laikoma vertikaliąja teodolito ašimi VV. Teodolitai, kurių limbai turi veržimo bei mikrometrinius sraigtus, vadinami kartotiniais. Vertikalioji teodolito sukimosi ašis turi sutapti su limbo sukimosi ašimi. Sis nesutapimas vadinamas alidadės necentriškumu (ekscentricitetu).

Žiūrono atramose yra horizontalioji ašis, prie kurios pritvirtintas vertikalusis skritulys su limbu ir žiūronas. Žiūroną apie šią ašį galima sukti apskritimu. Žiūrono pasukimas puse apskritimo vadinamas žiūrono vertimu per zenitą. Sukimosi centro linija EE laikoma horizontaliąja žiūrono sukimosi ašimi. Taip sukant žiūroną, sukasi ir vertikalusis limbas. Kai reikia pasukti nedaug, žiūronas sukamas mikrometriniu sraigtu. Vertikalusis skritulys žiūrono okuliaro atžvilgiu gali būti dviejose padėtyse: dešinėje (SD) arba kairėje (SK).

Teodolitas statomas į kelmelį , kuris tvirtinimo sraigtu sujungiamas su trikojo stovo galvute. Kelmelis stovo galvutę remiasi trimis kėlimo sraigtais, kuriuos sukant teodolitas pagal gulsčiuką pastatomas vertikaliai. Kad būtų galima leodolitą centruoti matuojamojo kampo viršūnėje, prie kelmelio pritaisomas svambalas. Šis gali būti siūlinis arba optinis.

Prie teodolito dažnai esti busolė magnetiniams matuoti. Ji tvirtinama viršutinėje teodolito dalyje nulinė padala lygiagreti žiūrono vizavimo plokštumai. Todėl vizavimo ašį galima orientuoti magnetinio meridiano kryptimi, o paskui, nukreipus žiūroną matuojamąja kryptimi, horizontaliajame limbe atskaičiuoti magnetinį azimutą. Prieš matuojant reikia limbe nustatyti atskaitą, lygią nuliui. Teodolitai gaminami iš antimagnetinio metalo.

Teodolitas yra sudėtingas optinis mechaninis prietaisas, todėl jį reikia prižiūrėti saugoti nuo smūgių, drėgmės ir neperveržti jo sraigtų. Norint pasukti bet kurią teodolito dalį, prieš tai reikia įsitikinti, ar atpalaiduotas tam tikras veržimo sraigtas. Teodolitą reikia valyti, o sukimosi vietas retkarčiais patepti. Negalima teodolito palikti be priežiūros lauke.

Vertikalusis skritulys skiriamas vertikaliesiems kampams matuoti. Skritulio limbas nejudamai sujungtas su žiūrono sukimosi ašimi. Su šia ašimi sutampa limbo padalų apskritimo centras. Limbas sukasi kartu su žiūronu. Šiuolaikinių teodolitų vertikalieji limbai sudalyti į sektorius 0-75°. Limbe atskaičiuojama pagal skalę arba brūkšnį. Senesnių konstrukcijų teodolitų vertikalieji limbai sudalyti 0-360°. Atskaičiuojant indeksas 4 turi užimti tam tikrą (sąlyginai vertikalią arba horizontalią) padėtį. Tuo tikslu vertikaliajame skritulyje įtaisytas gulsčiukas arba posvyrio kompensatorius. Mikrometriniu sraigtu gulsčiuko burbulėlis nustatomas viduryje, kartu pakreipiant ir atskaičiavimo indeksą.

Linijos pasaulio šalių atžvilgiu orientuojamos pagal azimutą arba direkcinį kampą

Žemėlapių apipavidalinimas

Žemėlapio lape braižomas koordinačių (kilometrinis) tinklas, rėmelis apipavidalinamas. Apatinio kairiojo trapecijos kampo viršūnės geografinės koordinatės (platuma ir ilguma) — 55°30′ ir 37°45′. Horizontalios linijos abscisė kilometrais — 6154. Prie kitų linijų skaičius 61 nerašomas. Skaičius 7422 rodo, kad 7-oje zonoje vertikalios linijos ordinatė 422 km (nutolusi nuo ašinio meridiano vakarus 78 km). Palei išorinį rėmelį yra juodos ir baltos juostelės, kurių ilgis lygus geografinės ilgumos arba platumos vienai minutei.

Kad būtų patogu naudotis žemėlapiais dviejų zonų sandūroje, žemėlapių lapuose iš vakarinės zonos pusės per 0,5° geografinės ilgumos nuo bendro dviem zonoms meridiano braižomas dvigubas koordinačių tinklas. Rytinėje gretimos zonos pusėje žemėlapių lapuose koordinačių tinklas parodomas tiktai brūkšneliais tarp išorinio ir vidinio rėmelių

Už rėmelio lapo viršuje rašoma jo nomenklatūra ir nurodoma, kad žemėlapis sudarytas 1942 m koordinačių sistemoje. Lapo apačioje rašomas skaitmeninis mastelis, braižomi tiesinis ir polinkio masteliai bei nurodoma magnetinė deklinacija sudarant žemėlapį. Užrašomas magnetinės deklinacijos metinio kitimo dydis, vidutinis meridianų artėjimo kampas, nurodoma, kokia medžiaga naudojantis sudarytas žemėlapis bei jo parengimo metai ir kt.

Linijų orientavimas

Linijos pasaulio šalių atžvilgiu orientuojamos pagal azimutą arba direkcinį kampą.

Yra astronominių, geodezinių ir magnetinių azimutų.

Astronominiu linijos bet kokiame jos taške azimutu vadinamas kampas, kurį sudaro šiaurinis astronominio meridiano, einančio per tą tašką, galas su linija. Jis atskaičiuojamas nuo meridiano laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi ir kinta 0— 360°. Yra tiesioginis (A) ir atvirkštinis (A’) azimutas.

Pažymėjus ant tos pačios linijos bc tašką mi ir išvedus per jį meridianą, tiesioginis linijos azimutas bus Ai. Kadangi meridianai nelygiagretūs, tai ir skirtinguose linijos taškuose azimutai bus nevienodi.

Astronominis linijos azimutas randamas iš astronominių matavimų.

Geodeziniu linijos bet kokiame jos taške azimutu vadinamas kampas, kurį sudaro šiaurinis geodezinio meridiano, einančio per tą tašką, galas su linija.

Geodezinis azimutas gaunamas pataisius astronominį azimutą dėl normalės nuokrypio nuo svambalo linijos.

Yra ir kitas būdas linijos azimutui rasti. Jis pagrįstas žemės magnetinėmis savybėmis.

Laisvai pakabinta ant vertikalios adatėlės magnetinė rodyklė dėl žemės magnetinio lauko įtakos kiekviename žemės paviršiaus taške užima pilnai apibrėžtą padėtį. Arti rodyklės galų yra magnetiniai poliai: šiaurinis ir pietinis. Linija šp vadinama magnetinės rodyklės ašimi.

Kiekviename Žemės paviršiaus taške magnetinės rodyklės ašies projekcija lygio paviršiuje vadinama taško magnetiniu meridianu.

Magnetiniu linijos bet kokiame jos taške azimutu vadinamas kampas, kurį sudaro šiaurinis magnetinio meridiano, einančio per tą tašką, galas su linija. Jis skaičiuojamas nuo meridiano laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi ir kinta 0-360°. Magnetinis azimutas žymimas. Yra tiesioginių ir atvirkštinių magnetinių azimutų.

Magnetinės rodyklės ašis nukrypsta nuo astronominio meridiano. Nuokrypio kampas vadinamas rodyklės deklinacija. Deklinacija vadinama rytine, jei šiaurinis rodyklės galas nukrypsta rytus nuo astronominio meridiano, ir vakarine, jei šiaurinis rodyklės galas nukrypsta į vakarus. Rytinė deklinacija yra teigiama, vakarinė — neigiama.

Magnetinio meridiano nuokrypį nuo astronominio sąlygoja įvairios priežastys. Svarbiausia yra tai, kad ašigaliai nesutampa su magnetiniais poliais.

Žymiausi pasaulinio garso geodezininkai

Geodezija pradiniame raidos etape rutuliojosi pavieniuose geografiniuose regionuose (Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje ir pietryčių Azijoje, pietinėje Europoje), kur atsirado senosios civilizacijos. Vėliau geodezija intensyviai buvo plėtojama aukštesnės civilizacijos ir kultūros šalyse.

Reikia paminėti žymiausius pasaulinio garso geodezininkus.

Graikų mokslininkas K. Eratostenas (Eratosthenes, 276-:-196 m. pr. Kr.) pirmasis išmatavo Žemės rutulio spindulį. įžymiausias XVI a. kartografas buvo G. Merkatorius (Mercator). 1616 olandas V. Snelijus (Snellius) pasiūlė trianguliacijos metodą dideliems atstumams nustatyti. Šis metodas naudojamas ir dabar.

Žemės elipsoido parametrams nustatyti prancūzų mokslininkai D. Kasinis (Cassini) ir N. La Kailis (La Caille) Prancūzijoje, L. Godenas (Godin), P. Bugeras (Bouguer) ir Š. La ‘Kondaminas (La Condamine) Peru, P. Mopertiui (Maupertuis), A. Klero (Clairaut), A. Celsijus (Celsius) ir kt. Laplandijoje XVIII a. pirmojoje pusėje išmatavo meridiano lanko ilgį.

Sudarydami metrinę matų sistemą, prancūzų mokslininkai Z. Delambras (Delambre), P. Mešenas (Mechain), Z. Borde (Bordet) ir kt. XVIII a. pabaigoje išmatavo Paryžiaus meridiano lanko ilgį tarp Diunkerko ir Barselonos.

Pasaulinės reikšmės darbus atliko vokiečių geodezininkai: K. Gausas (klaidų teorijos ir mažiausių kvadratų metodo kūrėjas), F. Helmertas, V. Jordanas, F. Beselis, O. Šraiberis, O. Egertas ir kt.

Iš žymiausių rusų mokslininkų paminėtini V. Struvė, A. Bolotovas, N. Cingeris ir kt., taip pat — F. Krasovskis, V. Popovas, A. Cebotariovas, A. Izotovas, F. Drobyševas, V. Bolšakovas, J. Markuze, A. Solomonovas ir kt., kurie daug pasidarbavo geodezijoje, fotogrametrijoje ir geodezinėje astronomijoje. F. Krasovskis ir A.Izotovas 1940 m. nustatė referencinio elipsoido parametrus.

Svarbius darbus atliko ir Lietuvos geodezininkai 1918-1940 m. 1924 m. Lietuvai pasirašius tarptautinę konvenciją dėl Pabaltijo valstybių geodezinės komisijos įsteigimo (pagrindinis jos tikslas buvo sudaryti I klasės trianguliacijos tinklą aplink Baltijos jūrą), buvo suprojektuota šio tinklo Lietuvoje dalis ir atlikti lauko bei kameraliniai darbai, taip pat su Baltijos trianguliacija susiję gravimetriniai, astronominiai ir niveliacijos darbai. Suprojektuoti Lietuvos I klasės trianguliacijos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir kitų miestų geodeziniai tinklai ir atlikti lauko bei kameraliniai darbai. Sudaryti Lietuvos teritorijos 1:100 000 ir dalies teritorijos 1:25 000 mastelių topografiniai žemėlapiai, miestų ir gyvenviečių planai. Šiuos darbus vykdė žymūs Lietuvos geodezininkai M. Ratautas, P. Butrimas, K. Sleževičius, J. Liesis ir kt.

Dabar Lietuvos geodezininkai atlieka darbus, turinčius svarbią reikšmę geodezijos mokslui ir krašto ūkiui. Sėkmingai išspręsta geodezinių tinklų projektavimo problema (Z. Tamutis). Dideli analitinės fotogrametrijos laimėjimai kartografuojant kraštą bei vertingus istorijos ir architektūros paminklus, tiriant upių krantų eroziją ir kt. (V. Vainauskas, A. Zalnierukas ir kt.).

Lietuvoje atlikti svarbūs geodezinių matavimo rezultatų tikslumo įvertinimo darbai (J. Skeivalas), automatizuojamas stambaus mastelio planų sudarymas (V. Zlatkus, R. Ramanauskas, J. Masolas ir kt.). Jau daug metų tiriami vertikalieji žemės paviršiaus judesiai (J. Liesis, A. Zakarevičius), pastatų nuosėdžiai ir deformacijos (M. Kosčiauskas, Z. Tamutis, V. Tulevičius ir kt.). Tobulinama dirbtinių Žemės palydovų orbitų skaičiavimo metodika (P. Petroškevičius), tiriamas geogravitacinis potencialas Pabaltijyje, jo ryšys su dabartiniais vertikaliaisiais Žemės plutos judesiais ir kt. (A. Ražinskas).

Sudaryti ir išleisti Lietuvos teritorijos 1:10 000 ir smulkesnių mastelių topografiniai žemėlapiai, dalies teritorijos 1:5 000 ir stambesnių mastelių topografiniai planai, dirvožemių dangos, žemių ekonominio įvertinimo, gamtos, istorijos ir kultūros paminklų bei kitokie planai žemėtvarkos, žemės apskaitos ir kadastro, miestų komunalinio ūkio, statybos ir kitiems reikalams.

Sutrūkinėjusį, nelygų ar šiaip pažeistą tinką, o kartu ir užtaisytas vietas, reikia pertrinti

Sutrūkinėjusį, nelygų ar šiaip pažeistą tinką, o kartu ir užtaisytas vietas, reikia pertrinti.

Pirmiausia tinką reikia gerai nuvalyti, ypač silpnai besilaikančius klijinius dažus, nuplėšti apmušalus ir iki tinko nuplauti kleisterio liekanas. Klijinius dažus, apmušalus ir kleisterį lengviausia nuvalyti, sušlapinus juos šiltu vandeniu. Suminkštėjusį sluoksnį galima nuskusti plienine glaistykle ar kitu skutikliu arba nuplauti kietu (žolių) grindims valyti šepečiu. Jei tinko paviršius buvo dažytas kalkiniais arba kazeininiais dažais ir šie dar tvirtai laikosi, jų valyti nereikia. Aliejiniais dažais dažytus paviršius reikia valyti tik tuo atveju, jei dažai labai blogai laikosi ir numatoma vėliau perdažyti paviršių klijiniais ar kitais vandeniniais dažais. Jei numatoma dažyti aliejiniais dažais, pakanka tik užtaisyti tinką. Prieš, dažant, jis išlyginamas glaistymu. Prieš dažant aliejiniais dažais patariama pralaisvinti patalpas – išvežti senus baldus.

Tuo atveju, kai tinke yra tik nežymūs įtrūkimai, reikia juos padidinti, t.y. praraižyti giliau ir plačiau. Kitaip skiedinys nepatektų į juos ir neįsikabintų. Pertrynus ir nudažius, jie vėl paviršiuje būtų žymūs, o vėliau imtų trūkinėti.

Pertrynimui skiedinys daromas iš kalkių tešlos ir smulkaus smėlio. Gipso dėti nereikia, nes toks skiedinys betrinant labai greitai džiūsta ir negalima paviršiaus gerai išlyginti. į kalkių skiedinį galima dėti cemento, bet tik tuo atveju, kai senas tinkas yra labai birus arba cementinis.

Seną tinką pertrinant, darbas atliekamas taip, kaip ir užtrinant naują. Skirtumas čia tik tas, kad naujas tinkas užtrinamas, kol jis nepilnai sukietėjęs, o senas tinkas beveik visuomet yra kietas ir tvirtas. Be to, čia reikia žiūrėti, kad įtrinamasis skiedinys gerai susijungtų su paviršiumi, kad tam nekliudytų senų dažų, apmušalų ar buitinės technikos prietaisai, reikia išvežti. Šios liekanos gali pakenkti tiek, kad pertrinant vartojamas skiedinys su tinku nesusijungia ir uždėtas sluoksnis atšoka. Jei jis neatšoks pertrynimui išdžiūvus, tai gali atšokti nudažius. Pertrynimas tikrinamas galais pirštų pastuksenant į sieną. Jei pertrynimo sluoksnis laikosi gerai, garsas yra duslus, jei blogai, tinkas yra atšokęs, — sluoksnis truputį barška.

Buitinės technikos išvežimas visoje Lietuvoje.

Dideliuose miestuose eismas yra intensyvus vadinamosiomis piko valandomis

Dideliuose miestuose gatvių eismas yra labai intensyvus kai kuriomis valandomis, vadinamosiomis piko valandomis. Tuo metu automobilį reikia valdyti ypač atsargiai ir atidžiai. Vairuotojas turi stengtis išnaudoti kiekvieną kelio ruožą, kiekvieną laisvą kelio vietą.

Kai važiuojamosios dalies dešinėje pusėje greta išsitenka du automobiliai, dera važiuoti ne jos viduriu, o dešine arba kaire eismo juosta, kad šalia mūsų galėtų tilpti dar viena automašina. Priartėję prie automobilio, stovinčio prieš mus, sustojame ne už keleto metrų nuo jo, o ne toliau kaip 1 arba 1,5 m. Nedera užimti daugiau vietos, negu būtina. Visada palikime vietos kitam vairuotojui, kuris taip pat nori važiuoti ir taip pat skuba, kaip ir mes.

Stengdamiesi išnaudoti laisvą vietą važiuojamojoje dalyje, kai kurie nedrausmingi vairuotojai tuo piktnaudžiauja. Turime omenyje vadinamąjį „stumdymą“. Nekantrus vairuotojas su savo automobiliu grubiai įsibrauna siauriausią vietą, visiškai nesirūpindamas kitais ir negerbdamas jų teisės naudotis keliu. Bet kuris ramus vairuotojas užleidžia jam vietą, nes nenori gauti smūgio arba sužaloti bamperio. Tokiu būdu vairuotojas chuliganas užgrobia sau kelią ir iš tikrųjų važiuoja greičiau už kitus; jis moka būti „vikrus“. Kai mes stovime sankryžoje prieš raudoną šviesoforo signalą prie pėsčiųjų perėjos, toks „vikruolis“ mus aplenkia, užkerta mums kelią ir sustoja prieš mus ant perėjos, nekreipdamas dėmesio pėsčiuosius. Suprantama, kad toliau šis vairuotojas važiuoja pirma mūsų, bet savo elgesiu jis įrodo, kad yra nekultūringas. Vairuotojai visada turi taip elgtis, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės ir vairavimo kultūra, vadovaudamiesi principu: kas pirmas važiuoja eismo atidarymo laukimo vietą, tas pirmas ir turi teisę toliau judėti.

Automobilių supirkimas Kaune

Vietos išnaudojimas tampa ypač svarbus, statant automobilį stovėjimo vietą. Jį pastačius per toli nuo šaligatvio krašto, atitinkamai su-mažėja važiuojamosios dalies plotis, o pastačius didesniu atstumu nuo priešais stovinčios mašinos, sumažėja stovėjimo juostos plotas, kuriame nebegali tilpti numatytas automobilių skaičius. Nevykdant nurodyto lentelėje, po informuojančiu ženklu, automobilių statymo būdo, kyla betvarkė: mašinos užima daugiau vietos, negu reikia. Vairuotojai privalo to vengti.

Būtina išnaudoti visas eismo juostas. Todėl prieš sankryžą turime užimti vietą juostoje, kurioje, pasikeičiant šviesoforo signalo, laukia mažiausia automobilių, žinoma, jei rodyklės eismo juostose nedraudžia važiuoti tiesiai. Nereikia bijotis važiuoti dviem, trimis ir netgi keturiomis eilėmis, ypač kai eismo juostos pažymėtos brūkšnine linija.

Visi eismo dalyviai turi sudaryti vieningą žmonių kolektyvą, kurie, nors ir nepažindami vienas kito, veiktų lyg tarpusavyje susitarę, pagal visuotinai pripažintus principus ir tas pačias taisykles. Nevalia jaustis geresniu už kitus ir sutrukdyti sau teisių ir privilegijų, kurių neturi.

Pirmasis automobilių maratonas įrodė, kad automobilis — patikima ir greita transporto priemonė

Kelių eisme dažnai susidaro situacijos, kuriose nedidelė vieno vairuotojo nuolaida žymiai palengvina darbą kitam vairuotojui. Todėl vairuotojo pareiga rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Jeigu jis, sau nepakenkdamas, gali palengvinti kitam padėtį, privalo tai padaryti, daug negalvodamas. Tuo jis įvykdys būtiną kelių eismo dalyvių savitarpio supratimo sąlygą.

Vairuotojo darbo ir poilsio režimas – svarbus dalykas