Tinkami rūbai vairuotojui – neatsiejamas dalykas vairuojant

Automobilio kabinos mikroklimato įtaka žmogaus organizmui labai priklauso nuo jo sveikatos būklės, organizmo užgrūdinimo, nepalankių meteorologinių faktorių ir darbo aprangos.

Pagrindinė rūbų paskirtis palaikyti pastovią kūno temperatūrą, apsaugoti jį nuo dulkių, purvo, mikrobų ir odos sužeidimų. Reikia, kad rūbų audiniai būtų minkšti, elastingi ir nedirgintų odos. Be to, rūbai neturi trukdyti drėgmės perdavimui tarp kūno ir jį supančios aplinkos.

Reikia atsižvelgti į tai, kad žiemą oro temperatūra kabinoje gali labai staigiai pasikeisti, pažeidus jos hermetiškumą arba atidarius duris. Išlipant iš kabinos, vairuotoją veikia staigūs oro temperatūros pasikeitimai, šaltas vėjas arba lietus. Dėl per šiltų drabužių tokiais atvejais vairuotojas gali, suprakaituoti, persišaldyti ir susirgti įvairiomis persišaldymo ligomis.

Vėjo srautą, kuris išpučia prie kūno esantį šiltą orą, turi atlaikyti neperpučiami audiniai.

Vasarą oro temperatūra kabinoje gali pakilti iki 30°C ir aukščiau. Šiltu metų laiku pagrindinis reikalavimas vairuotojo rūbams yra jų nepralaidumas orui ir šviesių tonų spalvos. Stebėjimais nustatyta, kad audinių sugebėjimas sugerti matomus saulės spindulius priklauso ne tiek nuo medžiagų savybių, kiek nuo jų spalvos.

Šalies pietiniuose rajonuose šiltu metų laiku nėra reikalo nusirengti iki juosmens, nors taip daro kai kurie vairuotojai, mėgindami sumažinti varginanti karšto oro poveikį. Šiuo atveju prakaitas teka kūnu nesusilaikydamas; jis negaruoja ir nevėsina kūno. Todėl karštyje patartina apsivilkti medvilniniu tinkliniu drabužiu, kuris sugeria prakaitą, neleisdamas jam greitai išgaruoti, ir taip vėsina kūną.

Darbo rūbai neturi varžyti vairuotojo judesių vairuojant automobilį ir trukdyti normaliems šilumos mainams. Reikia stengtis, kad diržas netrukdytų normaliai kvėpuoti, drabužių klostės nevaržytų vairuotojo.

Pasirenkant avalynę, būtina neparniršti šių higienos reikalavimų. Vairuotojo avalynė turi būti kietu neslidžiu padu ir plačiu neaukštu kulnu (ne aukštesniu kaip 2–3 cm). Vasarą, kaip darbo avalynė, visiškai netinkamos šlepetės. Jos blogai apsaugo kojas nuo mechaninių sužalojimų, greitai išsitampo ir neprigula prie pėdos, todėl, spaudžiant valdymo pedalus, galima suklysti. Be to, avint šlepetes greičiau nuvargsta pėdos raumenys, Vairuotojo darbui taip pat netinka guminė avalynė (sportiniai bateliai), nes jais avint sutrikdoma ventiliacija, dėl to koja labiau prakaituoja, o kartais net sutrūkinėja oda.

Žiemą nerekomenduojama avalynė iš polivinilchloridinių medžiagų, nes, išėjus iš kabinos, šaltyje tokia avalynė greitai šiurkštėja bei kietėja ir trukdo vairuotojui dirbti. Bet kuriuo metų laiku reikia avėti puskojinėmis, geriau medvilninėmis, nes kaproninės puskojinės dėl mažo higroskopiškumo nesugeria prakaito ir blogai apsaugo kojas nuo šalčio.

Pastaruoju metu ruošiami drabužių ir avalynės pavyzdžiai vairuotojams, vairuojantiems automobilius įvairiomis sąlygomis.

Automobilių supirkimas Kaunas

Kolegos šneka apie: Vibracija — tai aukšto dažnio ir mažų amplitudžių virpesiai

Patiko? Pasidalink

Avarija, draudimas, pinigai

Visi vairuotojai naiviai tikisi, kad niekada neprireiks susidurti su autoįvykiu ir jo pasekmėmis. Vieni vairuoja labai sąžiningai ir laikosi visų įmanomų kelių eismo taisyklių. Kiti jas pažeidžia, kartais to nedaro iš piktos valios, bet neretai ir savo galimybes pervertina.

Dabar nuoširdžiai paklauskime savęs ar tikrai tiksliai žinome, kaip reikia pasielgti įvykus avarijai ir kokie procesai bei žingsniai leis atlyginti žalą bei gauti kompensaciją už ją. Kelių eismo taisyklių knygelėje, kurią neabejotinai visi skaitėme buvo nurodyta, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo: imtis jam prieinamų, protingų priemonių galimai žalai sumažinti, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiems, pagal galimybes apsaugoti nukentėjusių turtą. Atrodo, kad viskas yra be galo paprasta ir aišku, tik kaip tokioje stresinėje situacijoje neprarasti blaivaus proto ir atlikti visus reikalingus veiksmus, niekas tiksliai nežino. Čia jau viską lemia pačių eismo dalyvių kompetencija bei gebėjimas prisiimti atsakomybę ir nepamiršti kelių svarbių darbų.

Pirmas ir pats svarbiausias, tai apie eismo įvykį reikia nedelsiant pranešti policijai. Viskas aišku ir logiška, tada dera ir pateikti visiems kitiems eismo įvykio dalyviams informaciją, būtiną draudikui nustatyti.

Avarija ir draudikai

Nereikia pamiršti, kad per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos dera raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį, dėl kurio vairuotojas yra atsakingas. Įstatymas numato ir išimčių šiam terminui, tada informaciją galima pranešti šiek tiek vėliau, bet per daug vilkinti laiko negalima. Nukentėjęs asmuo, suprantama, turi elgtis irgi atsakingai. Jis niekada negali reikalauti daugiau nei jam priklauso. Žinoma, jei jis nesutinka su patirta nuostolių suma ar mano, kad jo sužeidimai bei turto sugadinimas buvo verti šiek tiek daugiau, tai jis visada gali kreiptis į teismą.

Teismas nėra ta institucija, kuri aklai patenkina visus skundus ir patirtus nuostolius geba padidinti kelis kartus. Ši institucija visus skundus privalo išnagrinėti smulkmeniškai ir objektyviai, kad ginče abi pusės rastų kompromisą ir būtų patenkintos. Lietuvoje galiojantys įstatymai ir visi kiti saugikliai užtikrina, kad avarijos atveju nebūtų galima sukčiauti. Eismas keliuose grindžiamas savitarpio supratimu. Akivaizdu, kad ir avarijos metu, šis supratimas niekur dingti neturėtų.

Straipsnį padėjo parengti: autonuomita.lt – techinnė pagalba kelyje Dirbame Vilniuje visas dienas ir visą parą.

Taip pat remtasi šaltiniu: https://lt.wikipedia.org/wiki/Magistralinis_kelias_A1_(Lietuva)

Techninė pagalba Vilniuje

Patiko? Pasidalink

LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

Lengvojo automobilio ir autobuso konkurencija labai sena. Jie rungiasi jau nuo praėjusio šimtmečio pabaigos ir vienu metu net atrodė, kad lengvasis automobilis visiškai išstums autobusą iš miesto gatvių ir Tačiau iš tikrųjų nesutaikomo priešiškumo tarp jų nėra: automobilis — individualus transportas, o autobusas visuomeninis. Superkamiausia mašina, kaip pati patogiausia ir mobiliausia susisiekimo priemonė, labai reikalingas šių dienų žmogui, tačiau vargu ar jis kada visiškai nukonkuruos autobusą, nes šis turi savų privalumų — labai talpus ir ekonomiškas eksploatuoti.

Šiuolaikinių autobusų tikruoju protėviu laikytinas omnibusas (lotyniškai omaibus – visiems). Omnibusas — tai daugiavietė arklių traukiama karieta, reguliariai kursuojanti tam tikrais maršrutais miestuose ir tarp miestų bei vežiojanti keleivius už nustatytą mokestį. Omnibusų atsiradimas — visuomeninio transporto kūrimosi pradžia.

Devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje autobusai dar nebuvo tikrąja to žodžio prasme visuomeninis transportas. Tada savaeigiai omnibusai, galėjo pavežti nedaug keleivių ir dažniausiai priklausė viešbučiams ar kitoms sostinių bei kurortų įstaigoms. Kaip tik tokie ir buvo vokiečių omnibusai „Lutzmann“ bei pirmieji rusų omnibusai, kuriuos gamino firmos „Frezė“ ir „Duks“.

1903 metais Peterburgo P. Frezės karietų dirbtuvėje pagamintas vienintelis dešimties vietų autobusas turėjo 8 AG variklį „De Dion Bouton“ ir galėjo važiuoti 15 km per val. greičiu. Tais pačiais metais Maskvoje J. Melero firma „Duks“ pagamino penkis autobusus: po du Maskvai ir Varšuvai, vieną — Peterburgui. Jie taip pat turėjo 8 AG variklį, išvystydavo 15-20 km per val. greitį. Vėliau Rusijoje autobusus gamino firmos „International“ bei „G. Lessner“ Peterburge ir Rygos vagonų gamykla. Pirmieji omnibusai su vidaus degimo varikliais galėjo vežti nuo 6 iki 40 keleivių.

Ypač greit autobusus pripažino Anglija, kuri mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo laikoma „autobusų šalimi“, nors „motorinis ornnibusas“ pirmąkart pasirodęs Londono gatvėse, rado mieste apie 1420 diližanų ir 17 200 juos kinkomų arklių. Kiekvienas toks diližanas veždavo 21 keleivį. Nors diližanų konkurencija buvo didžiulė, nors į autobusą, londoniečių trumpai vadinamą ,busu“, daugelis žiūrėjo kaip į „pavojingą ir menkai patikimą“ transporto priemonę, vis dėlto naujovė greit prigijo, o po septynerių metų ir visiškai pakeitė diližanus, buvusius, rodos, tokia būdinga Londono detale.

1911 metais Londono kompanijos, įsteigtos 1904 m., autobusais pervežta 340 milijonų keleivių, 1913 m. 580 mln. 1921 metais Londonas turėjo 3000 didelių autobusų, galinčių vežti po 54 keleivius… Taip autobusai pamažu tampa didžiai reikalinga ir nepakeičiama miestų susisiekimo priemone, pralenkiantys lengvuosius automobilius.

Plačiau: Pirmieji autobusai ir automobiliu supirkimas Vilnius.

Patiko? Pasidalink