Tarybinių automobilių paminklai

AUTOMOBILIU KOLEKCIJOS

Daug mūsų šalyje paminklu, skirtu Didžiojo Tėvynes karo aukoms atminti, pergalei ir taikiam darbui įamžinti. Neretai pamatysime ir ant pjedestalu sustingusias kovines mašinas — tankus, artilerijos pabūklus, lėktuvus — dideliu mušiu ir pergaliu liudininkus, Panašios pagarbos yra nusipelnė ir darbo didvyriai — žemes ūkio mašinos, automobiliu supirkimas Vilnius.

Tarybiniu automobiliu paminklai simbolizuoja pagarba automobiliui-kovotojui, automobiliui-darbininkui, Automobiliu paminklu rasime ir kaimyninėje Baltarusijoje, ir tolimojoje Kolymoje, ir saulės nutviekstoje Alma-Atoje… Tai savitas automobilių muziejus po atviru dangumi. Šiandien tokių automobilių paminklų šalyje yra apie penkiasdešimt.

Vieną įdomiausių automobilių paminklų turi Leningradas. Tai garsusis šarvuotis, ant kurio 1917 metais balandžio 3 (16) dieną Vladimiras Leninas grįžęs iš emigracijos į Rusiją pasakė savo liepsningą kalbą jį sutikusiems Petrogrado darbininkams, kareiviams, jūrininkams ir užbaigė šūkiu „Tegyvuoja socialistinė revoliucija“

Nuo tos atmintinos balandžio dienos Lenino šarvuotis gynė Smolnį, šturmavo Žiemos rūmus, padėjo likviduoti baltagvardiečių maištus, tarnavo Petropavlovsko tvirtovės garnizone. Jis buvo vadinamas „Kapitalo priešu“,

1940 metų sausio 20 dieną restauruotas garsusis šarvuotis iškilmingai atsistojo ant pakylos. priešais Centrinį V. Lenino muziejų. Tačiau laikas ir darganos nepagailėjo stornjo šarvų po penkiolikos metų automobilį vėl reikėjo nukelti nuo pakylos ir restauruoti. Garsųjį šarvuotį nuo 1955 m. nutarta laikyti V. Lenino muziejaus viduje.

Didingas Mongolijos stepių memorialas primena mūšius prie Chalchin Golo, kuriuose dalyvavo pirmieji tarybiniai sunkieji šarvuočiai BA-10. Jie buvo gaminami ant triašio automobilio GAZ-AAA važiuoklės, turėjo patranką ir du kulkosvaidžius. Dabar vienintelis išlikęs šarvuotis BA-10 stovi memoriale greta garsiojo tanko BT-7.

Reaktyviniai nainosvaidžiai „katiušos“ tapo Didžiojo Tėvynės karo legenda. Pirmąkart jie stojo mūšį 1941 metų liepos 14 dieną Oršoje: gvardijos kapitono J. Flerovo vadovaujama „katiušų“ baterija apšaudė stotyje susibūrusius hitlerininkų ešelonus. Minint pirmųjų Coršoje pasigirdusių „katiušų šūvių 25-metį, ant stataus Dnepro kranto iškilo įspūdingas monumentas, skirtas rūsčiajai keršytojai „Katiušai“. O netoli Rudnios miesto Smolensko srityje ant aukštos raudono granito pakylos stūkso kitas paminklas: pirmasis tarybinis reaktyvinis įrenginys „BM-13″, sumontuotas ant triašio automobilio ZIS-6 važiuoklės. Būtent tokius septynis kovinius įrenginius turėjo kapitono Flerovo baterija.

Nutilusių, nūnai paminklais tapusių „katiušų“ rasime visur Odesos memorialo centre, Tuloje, čeliabinske, Srnolensko srities Dikankos ir Bogatyriovo kaimuose. Garsioji „katiuša“ stovi ir sostinės Izmailovo parke, ant aukštos pakylos ją pamatysime važiuodami Maskvos—Kalinino plentu netoli Konakovo, kur ji primena didvyriškąjį Maskvos gynimą.

Visiems laikams ant pakylų sustingę stovi ir automobiliai — fronto pagalbininkai, kurie rūsčiaisiais karo metais vežiojo sužeistuosius ir šaudmenis, kovinį pastiprinimą, maistą, medikamentus. Štai 1939 metais pagamintas sunkvežimis „GAZ-MM“ ištarnavo 42 metus Chersono srityje: juo važinėta šio krašto stepėmis, juo gabentas vanduo bei kroviniai kariams, vėliau melioratoriams, statybininkams. 1981 metais šis automobilis pats užvažiavo ant pakylos, kurioje iškalta: „Automobiliui-kariui, automobiliui-darbininkui“.

Beje, tai ne vienintelis šio modelio automobilių paminklas: sunkvežimiai „GAZ-MM“ ant pakylos užkelti Kagano mieste netoli Bucharos, Alma-Atoje prie automobilių kombinato Nr. 2. Maskvoje priešais autobazę Nr. 23 įrengta pakyla GAZ-MM — duonos furgonui. Tokiais automobiliais karo metu buvo vežiojama duona Maskvai ir blokados iškankintiems Leningrado gyventojams. Maskviečių paminklas unikalus, nes jokiame muziejuje nėra nė vieno šio radelio pavyzdžio.

Ne vienas garsusis ZIS-5 sunkvežimis taip pat yra tapęs paminklu. Kazachstano vairuotojų Tėvynės karo dalyvių atminimą įamžina ZIS-5, Alraa-Atos automobilių kombinato Nr 1 teritorijoje. To paties modelio sunkvežimių brangių karo metų relikvijų galima pamatyti pamaskvio Tučkovo miestelyje prie automobilių technikumo, Kuibyševo srities Syzranės mieste, Zaporožės miesto pietuose ir už 20 kilometrų nuo Čitos.

„Prisikėlęs iš mirusių dukart pasaulio čempionas austras Nikis Lauda

Daugeli agregatų šiems automobiliams gamina garsios ir visada tos pačios automobilių firmos: kiekvieno lenktyninio „pirmosios formulės” automobilio pagrindą sudaro Ford Cosworth V-8 variklis, Hewland firmos pavarų dėžė, Lockheed diskiniai stabdžiai, Goodyear ar Mischelin padangos.

Superkame automobilius Vilniuje ir jų dalis visoje Lietuvoje, tai ne ši formuluote tinkanti F1 bolidams.

„Nepaprasti” žmonės yra ir patys lenktynių dalyviai. Nors jie kiekvienose lenktynėse žvelgia mirčiai į akis, daugelį „Grand Prix” varžybos veikia kaip narkotikai. Tačiau publikos dievaičio šlovę ir didelius pinigus pelnė tik nedaugelis iš jų: jau minėtas Fangio, Džekas Brebhemas, Jumas Klarkas, Džekis Stevortas, Džeimsas Hantas… Populiariausias „pirmosios formulės” lenktynininkas dar ir šiandien yra „prisikėlęs iš mirusių” dukart pasaulio čempionas austras Nikis Lauda.

Deja, dešimtys kitų tikrai gabių sportininkų, trokštančių praturtėti, įsitvirtinti buržuazinėje visuomenėje, tapti jos numylėtiniais, žuvo ir žūsta taip ir nepasiekę geidžiamos šlovės ir pinigų. Liūdniausia, kad kartą laimėjęs „Grand Prix”, ne vienas padėjo galvą sekančiose varžybose, nes neatsispyrė pagundai dar labiau praturtėti ar išgarsėti, nepasitraukė iš šio pražūtingo žaidimo.

Tik per plauką mirties arba luošumo visam gyvenimui išvengęs Lauda trims savaitėms prabėgus vėl sugrįžo į lenktynių trasą. „Iš mirusių prisikėlęs” Nikis Lauda vėl lenktyniauja ir vėl laimi. Lemtingaisiais 1976 m. jis netapo pasaulio čempionu, bet ateinanti sezoną susigrąžino šį titulą. Ketverius metus lenktyniavęs „Ferrari” firmos automobiliu, Lauda pakeitė savo senąjį šeimininką ir 1978 metų sezoną pradėjo su kitos firmos automobiliu „Brabham 45C”. Vėl dvikova su mirtimi, pašėlusi kova su varžovais, su konkuruojančiomis firmomis. Ir nors dar ne kartą Lauda įvairių šalių trasose buvo nenugalimas, tačiau vėl tapti pasaulio čempionu nebesugebėjo.

Kas taps „pirmosios formulės” pasaulio čempionu — ne pats svarbiausias dalykas. Kasmet šios lenktynės nusineša vis daugiau aukų, kuriomis tampa ne tik lenktynininkai profesionalai, bet ir žiūrovai. Pavyzdžiui, Ispanijoje „Grand Prix” lenktynių metu Ralfo Stomeleno automobilis per kelias sekundes užmušė vietoje penkis žmones.

„Grand Prix” lenktynėse dalyvaujantys „pirmosios formulės” lenktyniniai automobiliai iš tiesų dažnai įkūnija pažangiausią techninę mintį. Lenktynes liaupsinanti buržuazinė spauda vertina jas kaip teigiamą reiškinį, būtiną automobilizacijos rytojui. Tačiau reklaminiai straipsniai nutyli žmogiškąją lenktynių pusę, kurią, be abejonės, menkina be atodairiškas pelno vaikymasis. Kai ant pelno aukuro be jokio gailesčio sudedamos žmonių gyvybės, suabejoji, ar už automobilizacijos rytojų būtina mokėti tokią didelę kainą, ir neįmanoma jos pakeisti mažesne, bet humaniškesne.

Visoje Lietuvoje pilna „Nikų Laudų“, kurie baigia keliones apdaužytais „bolidais“ tad į pagalba kaip visad atskuba supirkėjai kurie brangiai supirks automobilius Vilniuje ar Kaune.

Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių

Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių. Pavyzdžiui, trumparegis vairuotojas blogai mato kelią, tačiau gerai mato prietaisų parodymus. Toliaregis vairuotojas, atvirkščiai: ryškiai mato kelią ir blogiau prietaisų parodymus.

Teisingas erdvės suvokimas priklauso nuo vairuotojo patyrimo. Pavyzdžiui, pradedantis vairuotojas, nesugebėdamas teisingai nustatyti kelio pločio, nepagristai sumažina greitį arba net sustoja keliui susiaurėjus, be reikalo signalizuoja garsiniu signalu. Tik patyrimu įgyjamas sugebėjimas teisingai nustatyti atstumus. Klaidingai nustatyti važiuojamosios kelio dalies plotį gali ir patyrę vairuotojai, kai jie, anksčiau vairavę – mažesni automobilį, pradeda vairuoti didesni ir atvirkščiai.

Paprastai reikia padirbėti dvi tris savaites, kai kada ir ilgiau, kad vėl būtų galima pasitikėti savimi ir pakankamai tiksliai nustatyti atstumus.

Didėjant važiavimo greičiui, vairuotojas savo žvilgsnį nukreipia – tolimesnę kelio atkarpą. Kuo toliau perkelia žvilgsnį vairuotojas, tuo platesnę kelio atkarpą jis mato, tuo daugiau objektų patenka į jo regėjimo lauką. Kai atstumas 30 m, vairuotojas mato 1,5 m pločio kelio ruožą, kai atstumas 100 m – 5 m ir kai atstumas 500 m – 16 m. Kad galėtų saugiai aplenkti priekyje važiuojanti automobilį, vairuotojas turi matyti prieš save 600-800 m kelią. Tuomet eismas, yra saugiausias. Kai eismo sąlygos nesudėtingos, vairuotojas daugiau dėmesio skiria tolimesnėms kelio atkarpoms, todėl suvokimas yra racionalesnis.

Svarbią informaciją vairuotojui suteikia kelio ženklai. Jų suvokimo ryškumas ir greitis labai priklauso nuo ženklų dydžio ir atstumo iki vairuotojo automobilio greičio, taip pat nuo raidžių arba simbolių kontrastingumo. Pavyzdžiui, laiko skirtumas, suvokiant ženklus, kai jie kontrastingi ir nekontrastingi, gali būti labai didelis (0,6-0,7 s).

Atstumo iki daiktų vertinimui turi įtakos jų spalva. Pavyzdžiui, atstumas iki tamsios spalvos automobilio (juodo, mėlyno) padidinamas, t. y. vairuotojui atrodo, kad automobilis yra toliau negu iš tikrųjų, o atstumas iki šviesiu tonų automobilio (ypač geltono ir raudono), atvirkščiai, atrodo mažesnis.

Kai kurių užsienio specialistų nuomone, racionaliai dažant automobilius, galima išvengti daug eismo nelaimių. Iš statistikos matome, kad ryškiomis spalvomis nudažyti automobiliai patenka eismo nelaimes 2 kartus rečiau, negu nudažyti neryškiomis spalvomis. Manoma, kad eismo saugumo požiūriu automobilius geriausia dažyti oranžine, raudona ir balta spalvomis.

Teisingas laiko suvokimas yra svarbi vairuotojo savybė. Sugebėjimas tiksliai įvertinti laiko intervalus, ypač automobiliui manevruojant dideliu greičiu, dažnai turi lemiamą reikšmę eismo saugumui. Automobilių, pėsčiųjų ir kitų judančių objektų greitis nustatomas iš akies. Sis sugebėjimas yra vienas iš pagrindinių, lemiančių vairuotojo meistriškumą. Netiksliai vertinant laiko intervalą, be reikalo skubama, staigiai manevruojama ir dėl to dažnai sukeliamos avarinės situacijos. Pavyzdžiui, daugumas vairuotojų lenkdami neteisingai nustato laiką ir automobilių greitį. Dažnai vairuotojai klysta, kai, ilgesnį laiką važiavę dideliu greičiu, ima ji mažinti. Pavyzdžiui, sumažinus automobilio greitį nuo 100 km/h iki 60 km/h, pastarąjį vairuotojai nepakankamai įvertina.

Saugaus eismo principai Estijoje

Šiandien magistralės, vedančios iš Talino, sunumeruotos. Pavyzdžiui, iš Talino į Rygą sukame ten, kur rodo skaitmuo „4″. Jis pasitinka mus kiekvienoje sankryžoje, todėl klaidžioti ir klausinėti kelio nereikia. O juk taip daug paprasčiau ir aiškiau negu visur statyti didelius tablo su rodyklėmis.

Kingisepo gatvėje įrengta koordinuoto eismo valdymo sistema panaudojus suomių „FiSKARS“ aparatūrą ir ESM. Kelių kilometrų trasą, kurioje itin Intensyvus automobilių eismas, stebi televizijos kameros. Numatoma sumontuoti 6 „tele akis“ su specialiais televizijos ekranais.

Kovojant už saugų eismą labai daug prisideda mašinų supirkimas kaune automėgėjų draugija „Automas“. „Aulomas“ — tai seniausia automėgėjų organizacija šalyje. Apie jos darbo sėkmę byloja „Automo“ sportininkų autoritetas varžybų trasose ir renginiai, kuriuose dalyvauja tūkstančiai automobilininkų.

Kiekvieną žiemos sekmadienį į senąjį nenaudojamą Talino aerouostą Piritoje susirenka nemažas automėgėjų draugijos narių būrys. Prityrę autotransporto meistrai jiems demonstruoja, kaip geriausia važiuoti slidžiu keliu. Paskui kiekvienas kartu su instruktoriumi pats važiuoja slidžioje aikštelėje, manevruoja. Be šio natūralaus autodromo, kuriuo galima naudotis tik žiemą, septyniuose iš septyniolikos Estijos rajonų statomi ar projektuojami autodromai, kuriuose bus galima tobulinti vairavimo įgūdžius ir imituoti sudėtingesnes važiavimo sąlygas tisus metus.

Centro taryba teisėtai didžiuojasi, kad per metus šios draugijos nariai (o jų tikrai daug — apie 30 000) padaro tik apie 10 rimtesnių avarijų. Manoma, kad avarijų skaičius toks nedidelis todėl, kad kiekvienas „Automo“ narys turi puikias sąlygas ugdyti vairavimo įgūdžius.

Estijoje visi dviratininkai turi pažymėjimus, o jų dviračiai valstybinius numerius. Vien „Automas“ kasmet apmoko apie 3000 dviratininkų. Dauguma jų vyresniųjų klasių moksleiviai. Turbūt todėl Estijos miestų gatvėse ir keliuose nedrausmingą dviratininką pamatysi retai.
„įjungei valytuvus — įsijunk trumpąsias šviesas“ tokios taisyklės laikosi Estijos vairuotojai.

Jei pamatei per lietų važiuojantį automobilį be šviesų, gali būti tikras, kad jo vairuotojas ne vietinis, įdomu, kad šito pasiekta ne piniginėmis ar kitokiomis baudomis. Tiesa, VAI darbuotojai sustabdę pataria, kad taip važiuoti saugiau, bet tikrųjų — tai „Automo“ nuopelnas.
Pavažinėjęs olimpinio Talino gatvėmis, Estijos : keliais įsitikini, kad išgelbėtos gyvybės — didelio ir nuoširdaus darbo, kuriame efektyviai dalyvauja „Automas“, rezultatas.

Vairuotojai – įjunkite posūkio rodiklius iš anksto

Jeigu vairuotojas, prieš sustodamas ties raudonu šviesoforo signalu, įjungtų posūkio rodiklį ir jo neišjungtų visą laiką, kol pasikeičia šviesoforo signalas, tai kiti vairuotojai galėtų iš anksto tinkamai atsižvelgti situaciją. Tada ketinantieji važiuoti tiesiai neužimtų vietos kairėje eismo juostoje, prie važiuojamosios dalies vidurio, o sustotų vidurinėje arba dešinėje juostoje.

Tas pat pasakytina apie posūkį dešinėn iš dešiniosios eismo juostos. Kai toje juostoje sustojo tik vienas automobilis, vairuotojas, ketinąs važiuoti tiesiai, gali stoti j ją, nes šis automobilis jam netrukdys ir prie žalio šviesoforo signalo jis galės važiuoti tiesiai. Tačiau, kai dešinėje juostoje jau stovi keletas automobilių ir visų, išskyrus pirmąjį, įjungti dešiniojo posūkio rodikliai, nedera užimti vietos šioje juostoje.

Mes žinome, kad visi šie automobiliai prie raudono šviesoforo signalo negalės pasukti į dešinę, nesuspės nuvažiuoti dėl važiuojamąją dalį pereinančių pėsčiųjų, o pasikeitus šviesoforo signalui žaliu, bus sunku pasukti dėl pėsčiųjų, einančių susikertančiąja gatve. Šioje situacijoje norėdami važiuoti tiesiai, turime užimti kitą juostą, kad būtų sparčiau. Iš čia kyla kreipimasis visus vairuotojus: įjunkite posūkio rodiklius iš anksto. Tuo įrodysite, kad jūs esate kultūringas vairuotojas ir laikotės kelių eismo taisyklių.

Rodant ketinimą daryti posūkį, ypač sukti kairėn (arba keisti eismo juostą), įsidėmėtina, kad signalizavimas posūkio rodikliu dar nesuteikia vairuotojui teisės pradėti posūkį. Prieš pasukdamas, jis turi įvykdyti persirikiavimo į atitinkamą eismo juostą taisykles ir įsitikinti, kad niekam nepastojo kelio. Posūkio būdai nagrinėjami atskirai.

Visos pastabos dėl operavimo posūkio rodikliais liečia ir apsisukimą, kur vairuotojas turi būti ypač atsargus. Juk kairiojo posūkio rodiklio signalas gali būti suprastas tik kaip įspėjimas apie ketinimą keisti eismo juostą, tarkime, kai apsisukama iš dešiniosios juostos. Todėl rekomenduojama papildomai ranka signalizuoti pro kėbulo langą. Beje, pirmiausia vairuotojas turi įsitikinti, kad apsisukdamas niekam netrukdys.

Lieka panagrinėti posūkio rodiklių panaudojimą, automobiliui važiuojant atbuline eiga. Čia galioja toks pat principas, kaip ir važiuojant pirmyn. Vairuotojas turi įjungti posūkio rodiklį toje pusėje, į kurią suka vairą, ir jį tuojau pat išjungti, kai atbulas važiuoja tiesia kryptimi.

Posūkio rodiklio išjungimas kontroliuojamas dviem būdais: prietaisų skyde žybčioja kontrolinė lemputė (paprastai žalios spalvos), be to, girdėti būdingas, periodiškas elektros grandinės pertraukiklio garsas.

Kuo pakeri žiūrovus neįprastų automobilių lenktynės

Kai 1948 metais buvo įkurta tarptautinė vienviečių lenktyninių automobilių klasė, pradėtos organizuoti, „Grand Prix“ lenktynės, kurios šiandien jau pripažintos pasaulio pirmenybėmis ir kasmet darosi vis populiaresnės. Prie to gerokai prisidėjo televizijos reklama, nes daugelyje Vakarų Europos ir Amerikos šalin transliacijos iš kiekvienų „Grand Prix“ lenktynių tapo nuolatinėmis laidomis. Į specialias lenktynių trasas Monzoje, Zandvorte, Niurburgringe ar Longbiče varžybų dieną dabar susirenka šimtai tūkstančių žiūrovų, o dar milijonai automobilių sporto sirgalių užgniaužę kvapą stebi savo numylėtinius televizorių ekranuose.

Kuo pakeri žiūrovus šios neįprastų automobilių lenktynės?

Norint laimėti Grand Prix, reikia spausti daugiau kaip 500 arklio jėgų galios „Bolidą“ (pirmosios formulės lenktyninį automobilį) iki jo techninių galimybių ribos — pašėlusiai skrieti rizikuojant savo gyvybe. Jeigu „Grand Prix“ lenktynių dalyvis taip nesielgs, neturės jokios vilties laimėti, o nieko nesitikint, iš viso nėra ko važiuoti. Tų, kurie nori rungtyniauti, būna nedaug — apie penkiasdešimt, tačiau laikyti šias varžybas sportine konkurencija vargu ar galima, nors jų atributika neabejotinai sportiška. Geriausi lenktynininkai uždirba milijonus, o gyvybe visi rizikuoja: retai kada „Grand Prix“ lenktynės ar treniruotės apsieina be sportininkų ar žiūrovų aukų.

Kasmetinės „Grand Prix“ lenktynės susideda iš penkiolikos — septyniolikos etapų. Varžybų sezonas prasideda labai anksti — sausio pradžioje Argentinoje, kitas jų etapas vyksta truputį vėliau Brazilijoje. „Pirmosios formulės“ lenktynės šiose šalyse be galo populiarios: už šią sporto šaką šiandien čia populiaresnis gal tik futbolas. Argentiniečiai didžiuojasi savo tėvynainiais — vienu geriausiu visų laikų lenktynininku, penkis kartus pasaulio čempionu, Zuanu Manueliu Fangio, jo pėdomis pasekusiu Emersonu Fitipaldžiu, geriausiu 1974 metų lenktynininku.

Iš Brazilijos šis supergreitų automobilių ir mirtino pavojaus reginys persikelia kitas Pietų bei Šiaurės Amerikos lenktynių trasas, o nuo gegužės mėnesio didelė „Grand Prix“ lenktynių serija surengiama Vakarų Europoje. Varžybų sezonas dažniausiai baigiamas spalio mėnesį JAV ir Japonijoje.

Automobilių supirkimas Kaune po lenktynių Nemuno žiedo trasoje.

Dalyvavimas „Grand Prix“ varžybose kainuoja pasakiškus pinigus. Vien tik lenktyninio automobilio kaina siekia du milijonus dolerių, dar apie milijoną kainuoja jo priežiūra per ilgą dešimties mėnesių lenktynių sezoną. Tačiau nei automobilių firmos, gaminančios bei rengiančios lenktynėms „pirmosios formulės“ automobilius, nei patys lenktynininkai nesiskundžia dėl šių milžiniškų viską padengia reklama.

Mat „Grand Prix“ lenktynių metu reklamuojami ne tik automobilių firmos bei koncernai, gaminantys „pirmosios formulės“ automobilius ar prisidedantys prie jų gamybos. Ryškūs reklaminiai užrašai, įvairiausių firmų pavadinimai ant automobilių ir lenktynininkų kombinezonų kviečia rūkyti Marlboro cigaretes, gerti Martini ar Rossi gėrimus… Už reklamą firmos dosniai atsilygina: dar ir dabar garsus lenktynininkas Nikis Lauda per metus gaudavo iš jų per milijoną dolerių.

Objektyvus vairuotojo blaivumo patikrinimas yra vienas iš svarbiausių kovos su eismo nelaimėmis metodų

Objektyviausiai girtumo laipsnis gali būti nustatytas medicininio patikrinimo metu, naudojant klinikinius bandymus ir chemini alkoholio kiekio kraujyje nustatymo. Nustatant, ar vairuotojas vartojo alkoholį, greta klinikinių metodų (vyzdžio reagavimo į šviesą ir kt.), VAI naudoja biocheminį bandymą pagal Machovo-Sinkarenkos metodą, Šis bandymas atliekamas su specialiais indikatoriniais vamzdeliais, kuriuose yra cheminio reagento indikatoriaus. Prieš pat tyrimą atidaromi indikatoriniai vamzdeliai ir tikrinamajam liepiama 25 s iškvėpti oro į vamzdelį. Jeigu tikrinamasis vartojo alkoholį, tai vamzdelyje esantis geltonos spalvos reagentas nusidažys būdinga žalia spalva.

Machovo-Sinkarenkos bandymas nesudėtingas, tačiau jis gali duoti nebūdingą reakciją (pavyzdžiui, indikatoriniame vamzdelyje spalva gali pasikeisti, jeigu dantys yra pažeisti karieso), todėl prieš bandant tiriamajam pasiūloma išskalauti burną. Išvada patelkiama biocheminio ir klinikinio tyrimo duomenų pagrindu.

Indikatorinį vamzdelį naudoja VAI kelių priežiūros inspektoriai vairuotojams patikrinti iki medicininės apžiūros, jeigu įtariama, kad jie vartojo alkoholinius gėrimus. Kai reakcija teigiama, t. y. indikatorius nusidažo žaliai, vairuotojui nebeleidžiama vairuoti transporto priemones, ir jis pristatomas į medicinos įstaigą ištirti ir girtumo laipsniui nustatyti.

Mūsų šalyje sukurtas tobulesnis prietaisas apsvaigimo alkoholiu greitai diagnostikai. Iškvepiamas oras 3-5 min: analizuojamas automatiškai, paskui prietaiso indikatorinėje skalėje pasirodo skaitmuo, promilėmis nurodantis alkoholio koncentraciją kraujyje.

Objektyvus vairuotojo blaivumo patikrinimas yra vienas iš svarbiausių kovos su eismo nelaimėmis metodų. Tačiau vairuotojų piktnaudžiavimo alkoholiu profilaktikai svarbiausias yra auklėjamasis kolektyvo poveikis, kai sudaroma nepakanti pažiūra į girtuoklius ir jų elgesį.

Kad vairuotojai nevairuotų automobilių būdami neblaivūs, didelė reikšmė teikiama žinioms apie alkoholio poveikį žmogaus organizmui. Daugelis vairuotojų labai klysta, manydami, kad mažos alkoholio dozės nesumažina jų darbingumo, o jeigu ir sumažina, tai nedaug. Toks požiūris yra pavojingas, nes vėliau teks gailėtis bei pardavinėti transporto priemonę supirkėjams kurie teikia automobilių supirkimas Klaipėdoje paslaugas. Todėl tema „Alkoholis ir eismo nelaimes“ turi būti privaloma programos dalis, vedant užsiėmimus su vairuotojais.

Sunku surinkti duomenis apie tai, kaip vairuotojo liguista būklė veikia darbingumą. Vairuotojų sveikatos būklė prieš darbą mediciniškai tikrinama nė visada ir toli gražu ne visose autotransporto įmonėse (kaip tai yra daroma aviacijoje ir geležinkelyje), o pats vairuotojas dažnai neinformuoja apie blogą savijautą, nes arba pats sąmoningai tai slepia, arba neįvertina savo negalavimo pasekmių, manydamas esąs visiškai darbingas. Tą patį galima pasakyti ir apie vairuotojo fizinius regėjimo ir klausos trūkumus.

Eismo nelaimės gali, įvykti dėl vairuotojo liguistos būklės ir fizinių trūkumų. Pavojingiausi yra vairuotojai su regėjimo ir mažiau pavojingi su klausos trūkumais. Suvokdami savo fizinį trūkumą, kurtieji vairuotojai labiau sukaupia savo dėmesį ir retai patenka į eismo nelaimes.

Efektyvi priemonė prieš pagrobimą yra automobilio draudimas

Kad automobilio nepagrobtų

Lenkijos teritorijoje kiekvieną dieną pasitaiko automobilių pagrobimo atvejų. Vieni automobilį pagrobia, norėdami jį išardyti ir dalis parduoti „iš po skverno“, kiti — norėdami nuimti jo padangas, išimti radijo imtuvą. Jaunimas paprastai pagrobia automobilį pasivažinėti ir, pasibaigus degalams, jį palieka. Labai dažnai pagrobiamas automobilis, siekiant iš jo pavogti paliktus vertingus daiktus.

Efektyvi priemonė prieš pagrobimą yra automobilio draudimas, vadinamasis kasko. Tačiau ne kiekvienas vairuotojas gali apdrausti savo mašiną, nes draudimo kaina yra palyginti aukšta, be to, atlyginant nuostolius, kai nustatoma pagrobto automobilio kaina, atsižvelgiama į jo susidėvėjimo laipsnį. Todėl apsaugai nuo pagrobimo vairuotojai naudoja įvairias priemones.

Efektyviausia iš jų yra įtaisas, įjungiantis garsinį pavojaus signalą, bandant atidaryti automobilio duris. Nors šis įtaisas yra paprastos konstrukcijos, bet jį pasigaminti nėra lengva. Be to, kiekvieną kartą, kai vairuotojas, užsimiršęs išjungti įtaisą, bando atidaryti duris, įsijungia pavojaus signalas. Šis įtaisas visai netinka mašinoms su atviru kėbulu.

Kitas dažnai naudojamas ir efektyvus apsaugos nuo pagrobimo būdas yra vairo užrakinimas, kad nebūtų galima vairuoti automobilio. Tam ant vairo rato paprastai uždedama apkaba, užrakinama patikima spyna. Apkaba pritvirtinama prie kėbulo šoninės sienelės arba grindų. Yra įtaisų, montuojamų ant vairo kolonėlės. spyna blokuoja vairo veleną tokioje padėtyje, kad automobilis galėtų važiuoti tiktai tiesiai arba ratu. Abu įtaisai gana patikimai saugo automobilį nuo pagrobimo. Tačiau profesionaliems grobikams jie nėra kliūtis. Žinoma atvejų, kai grobikai privažiuodavo prie grobiamosios mašinos savuoju automobiliu, pakeldavo jos priekinę dalį ir nusiveždavo kartu su blokuojančiais įtaisais.

Trečiasis apsauginio įrenginio variantas — įtaisai, neleidžiantys užvesti variklio: Jų esmė — slapto srovės išjungiklio įmontavimas į uždegimo grandinę. Tačiau tokio įtaiso paslaptį lengva atspėti. Panašaus tipo įtaisams priklauso taip pat slaptas arba raktu uždaromas čiaupas, nutraukiantis degalų tiekimą į karbiuratorių, Naudojamas ir toks būdas — raktu užrakinama pavarų perjungimo svirtis laisvosios arba atbulinės eigos padėtyje.

Kyla klausimas, kodėl apsaugos priemone nerekomenduotinas kėbulo durų užrakinimas? Atsakymas visiškai akivaizdus. Todėl, kad grobikui visiškai nesunku atrakinti tokias duris. Vairuotojas, užrakinęs automobilio duris, galima sakyti, paliko jas atviras grobikams. Tokioje mašinoje nedera laikyti vertingų daiktų. Apsaugai nuo pagrobimo rekomenduotinos priemonės, kurios neleidžia užvesti variklio arba valdyti automobilio.,

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Yra daug būdų, kaip apsaugoti mašiną nuo pagrobimo. Tačiau visiškai aišku, kad nėra pakankamai efektyvių priemonių apsisaugoti nuo grobikų. Todėl visada reikia pagalvoti apie automobilio pagrobimo galimybę ir nepalikti jo be priežiūros, ypač ten, kur svetimas žmogus prie jo nesukels įtarimo.

AUTOMOBILIO PARDAVĖJO MEISTRIŠKUMO PSICHOLOGINIS PAGRINDAS

Automobilio vairavimo profesinis meistriškumas – tai toks vairuotojo pasirengimas, kai jis gali lengvai ir neklysdamas vairuoti automobilį, o esant reikalui maksimaliai panaudoti jo technines galimybes. Sugebėjimas teisingai ir greitai įvertinti kelio sąlygas bei numatyti galimus jų pasikeitimus ir teisingai spręsti taip pat rodo vairuotojo meistriškumą..
Pasak automobilių supirkimas Vilniuje supirkėjų vairavimo meistriškumas yra susijęs su vairuotojo asmenybe, jo įgytomis specialiomis žiniomis, mokėjimu bei įgūdžiais.

Žinios – tai automobiliui vairuoti būtinų vairuotojo įsisavintų žinių visuma.
Mokėjimas – tai žmogaus sugebėjimas praktinėje veikloje tikslingai naudotis specialiomis žiniomis ir įgūdžiais. Pavyzdžiui, kai vairuotojas savarankiškai vairuoja automobilį, jis jau yra pasiekęs tam tikrą mokėjimo lygi, t. y. įgijęs atitinkamų žinių ir įgūdžių.

Įgūdžiu vadinamas veiksmas, kuriam pratybomis buvo suteiktas tam tikras tobulumas. Geras įgūdis tai teisingi, greiti ir ekonomiški veiksmai. Fiziologinis įgūdžių pagrindas yra galvos smegenyse susidariusi sąlyginių refleksų sistema, kuri atsiranda daug kartų ir tam tikra tvarka kartojant veiksmus.

Geriausiai ištirtas judesio įgūdžio formavimo procesas. Šiame procese galima skirti tris etapus.

Pirmasis etapas tai atskirų judėjimo elementų tyrimas ir atskirą dalinių veiksmą sujungimas į visumą. Šiam etapui būdingi nereikalingi, betiksliai judesiai. Pavyzdžiui, pradinėje mokymo stadijoje besimokantis vairuoti automobilį asmuo būna pernelyg įsitempęs, stipriai spaudžia vairą, dažnai atlieka trumpus sukimo judesius, staigiai ir netiksliai perjungia valdymo svirtis. Visus judesius kontroliuoja akimis.

Antrajame etape kartojant pratimus, nereikalingi ir betiksliai judesiai išnyksta, palengva formuojamas dinaminis stereotipas. Šiame etape mokinio judesiai darosi vis tikslesni. Nereikalingi judesiai beveik išnyksta. Pamažu silpnėja regimoji veiksmų kontrolė ir stiprėja judamoji.
Trečiajame etape dinaminis stereotipas jau suformuotas.

Daugumas veiksmų atliekami automatiškai t. y, nedalyvaujant sąmonei, kuri atlieka tik kontrolės funkcija. į šią įgūdžio formavimo stadiją įtraukiami sudėtingi elementai, kad įgūdis turėtų daug variantų, t. y. kad jis būtų naudojamas įvairiais būdais, įvairiomis praktinės veiklos sąlygomis. Mokinys tobulinasi važiuoti sudėtingu keliu, intensyvaus mašinų eismo sąlygomis, naktį.

Įgūdžiai formuojasi pratybų metu, t. y. kartojant veiksmus, tobulinant jų atlikimo būdus. Tačiau toli gražu ne kiekvieną veiksmo kartojimą galima laikyti pratimu. Kad kartojami veiksmai taptų pratimu, reikia išsiaiškinti siekiamo įgūdžio tikslą ir reikšmę, žinoti kiekvieno atskiro pratimo rezultatą ir pasitikėti savo jėgomis bei galimybėmis.

Didelio miesto gatvėmis važinėti naktį yra žymiai sunkiau, negu dieną

Didelio miesto gatvėmis važinėti naktį yra žymiai sunkiau, negu dieną. Naktį pablogėja matomumas ir vairuotojui gresia papildomi pavojai. Visi daiktai pasidaro tamsūs, sunku atskirti jų formą, tad lieka orientuotis tik pagal šviesas ir žiburius.

Visų pirma tenka išmokti neklystant atpažinti kliūtis pagal šviesas. Kaip yra žinoma, dvi šviesos viename lygyje — tai priešpriešiais važiuojantis automobilis, raudona šviesa arba gabaritinės šviesos — tai automobilis, važiuojantis ta pačia kryptimi, kaip ir mes; viena balta šviesa — motociklas be priekabos, o silpnai matomas žibintas — gal būt, nežinomų matmenų, formos ir kol kas nežinomos judėjimo krypties vežimas.

Daugybė vežimų, rankinių vežimėlių ir dviračių dėl jų savininkų nerūpestingumo iš viso ,neturi lempų ir netikėtai išnyra prieš pat automobilį. Vairuotojas privalo būti tam pasiruošęs.

Kai gatvės gerai apšviestos šiuolaikiniais žibintais, valdyti automobilį yra. lengva ir pavojus sumažėja iki minimumo. Tačiau bloga važiuoti nedidelėmis tamsiomis gatvėmis, nepakankamai apšviestomis žemais ir akinančiais dujiniais žibintais. Tuomet esti sunku įžiūrėti kelią ir važiuoti reikia atsargiai, pasiruošus visokiems nemaloniems netikėtumams.

Pirmosios lenktynės Lietuvoje

Keliaujant lietingu oru, padėtis dar labiau pablogėja. Grindinys blizga gatvių žibintų šviesoje, automobilių ir gatvių žibintų šviesos daug kartų atsispindi nuo grindinio, ir matomumas nuo to nepagerėja, atvirkščiai, kelias atrodo dar tamsesnis. Grindinys, kuris paprastai yra pilkos spalvos, lietui teškiant, pasidaro juodas ir tik padidina kelyje viešpataujančią tamsą.

Gatvių žibintai akina vairuotoją, ir tarp jų sunku atskirti artėjančių automobilių šviesas.

Tokiomis sąlygomis labai nelengva įžiūrėti važiuojamojoje dalyje esančius žmones. Pėstieji, dėvintys tamsius rūbus, netgi pakankamai apšviestoje gatvėje, tamsaus ir blizgančio kelio fone, esti tol visiškai nepastebimi, kol neišdygsta prieš pat automobilį. Vairuotojas jų nemato ir tuo atveju, kai gatvė silpnai apšviesta, o jis važiuoja, įjungęs artimą žibintų šviesą. Pėstįjį tegali pastebėti tada, kai šis išnyra automobilio žibintų šviesoje. Tada jau nebelieka kelio automobiliui, važiuojančiam maksimaliu leistinu greičiu, sustabdyti.

Todėl pavojingomis sąlygomis vairuotojas privalo važiuoti tokiu greičiu, kad sugebėtų sustabdyti automobilį, juoba kad neatsargus arba neblaivus pėstysis gali pasirodyti važiuojamojoje kelio dalyje labiausiai netikėtinose vietose.

Stabdžių sistemos ir vairo patikrinimas

Kad tokiomis nepalankiomis sąlygomis pagerėtų matomumas, būtina rūpintis priekinių stiklų švara. Bet koks nešvarumas, įbrėžimas, ypač lietaus lašai, padengia stiklą blizgančiais taškeliais, per kuriuos visiškai nematyti kelio.

Bet kokia šviesa stikle atsispindi žėrinčiais spinduliais, ratais ir žvaigždėmis.

Kliūtys

Pusė bėdos, kai važiuojamojoje kelio dalyje kliūtys esti taisyklingai ir aiškiai apšviestos raudona arba geltona šviesa, kuri atkreipia vairuotojo dėmesį. Žymiai blogiau, kai jos visai neapšviestos.

Vairuotojams pavojingos yra neapšviestos aptvaros, žemės ir akmenų krūvos, plytų ir kitų medžiagų rietuvės, paliekamos kelio darbų vietose.

Taip pat pavojingomis kliūtimis gali būti neapšviesti, pakeitimui paruošti tramvajaus bėgiai, pamatų duobės ir važiuojamosios dalies išardytos dangos ruožai. Pavojus padidėja, kai sumažėja kelio matomumas naktį lyjant ar sningant.

Mažiau pavojingos, bet nemalonios kliūtys yra sunkvežimių pamesti daiktai. Dažniausiai tai būna lentos, cemento maišai ir kiti daiktai, gulintys ant kelio.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Važiuodamas nepažįstamo miesto gatvėmis, vairuotojas turi atidžiai sekti (neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio), kad nepraleistų šviesoforo, kuris kartais pradingsta spalvotų ir neoninių lempų, vitrinų ir reklamų sraute. Kartais netgi geriau atsisakyti pagrindinės gatvės ir važiuoti šonine gatve, kurioje yra mažesnis eismas. Vairuotojas niekada negali sėsti prie vairo vakare, jeigu turi vadinamąjį „vištakumą“. Toks neatsargumas gali baigtis nelaime.