Žiedadulkių ir jų ekstraktų stimuliuojantis vaidmuo ir terapinis efektas

Nustatyta, pavyzdžiui, kad erškėčio žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą, ardo inkstų akmenis, grikio žiedadulkės turi daug rutino (vitamino P), kuris stiprina kapiliarų sieneles, apsaugo nuo kraujo išsiliejimų, mažina kraujo krešėjimą, sustiprina širdies raumens susitraukimą; čiobrelio žiedadulkės yra nepakeičiamos kraujotakai pagerinti, turi tonizuojančių savybių.

Kai kuriais duomenimis, žiedadulkės kartu su bičių medumi sėkmingai vartojamos hipertoninei ligai gydyti. Taip pat nustatyta, kad žiedadulkės puikiai reguliuoja virškinamojo trakto, žarnyno funkcijas, padidina apetitą, vartojamos sergant neurozėmis, nervine depresija, neurastenija, diabetu. Prancūzų mokslininkai žiedadulkėse aptiko medžiagą, kuri veikia kai kuriuos patogeninius mikroorganizmus kaip antibiotikai. Upsalos ir Lundo (Švedija) universitetų terapijos klinikų duomenimis, žiedadulkių ekstraktai teigiamai veikia sergančiuosius priešinės liaukos (prostatos) ligomis.

Žinoma, kad sergantiesiems lėtiniu alkoholizmu dar būna vitaminų ir baltymų nepakankamumas. Ispanų mokslininkų duomenimis, žiedadulkių vartojimas po 5-15 g per dieną duoda gerą terapinį efektą gydant susilaikymo (abstinencijos) sindromą, kuris yra alkoholio nevartojimo padarinys. Mokslininkai taip pat išreiškė nuomonę, kad medus turi geriatrinių (atjauninančių) savybių, nes jame yra augalų žiedadulkių, kurios teigiamai veikia karštantį organizmą.

Bulgarijos mokslininkai vieno iš senelių namų klinikiniame skyriuje nustatė, kad žiedadulkės teigiamai veikia senelių fizinę ir psichinę būseną. Pastebėtas žiedadulkių ir jų ekstraktų stimuliuojantis vaidmuo ir terapinis efektas gydant odos, ypač veido, ligas. Dabartiniu metu kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, žiedadulkių ištraukos vartojamos kosmetikoje; jų dedama j kosmetinius tepalus (pomadas), losjonus, kremus ir kitus preparatus.

Tarptautiniame apiterapijos (gydymas bitininkystės produktais) simpoziume 1974 metais dauguma mokslinių pranešimų buvo skirta žiedadulkių biologiniam ir terapiniam veikimui. Pastaraisiais metais kai kuriose šalyse pasirodė naujų gydomųjų ir kosmetinių preparatų, kuriuose yra žiedadulkių ir kitų bitininkystės produktų. Pavyzdžiui, Rumunijoje gaminamos granuliuotos žiedadulkės, polenovitalis — tabletės iš žiedadulkių ir bičių pienelio, tenapinas — maitinamasis veido losjonas, dermapinas losjonas plaukams su bičių pieneliu ir žiedadulkėmis.

Augalų aromatinės medžiagos taip pat užmuša ligas sukeliančius mikrobus

Mokslininkas ir gydytojas ne be pagrindo teigė, kad augalų lakiosios medžiagos, patekdamos per plaučius ir odą į žmogaus organizmą, balzamuoja jo jungiamąjį audinį ir trukdo prasidėti organizmo senatviniams pakitimams. Augalų aromatinės medžiagos taip pat užmuša ligas sukeliančius mikrobus arba stabdo jų vystymąsi ir kartu apsaugo organizmą nuo infekcinių ligų. Tačiau grįžkime prie gilios senovės gydytojų ir mokslininkų. Jų laikais gana populiari buvo, pavyzdžiui, vaistinė šventagaršvė.

Stamboki augalo šakniastiebiai ir šaknys turi iki 1 % eterinio aliejaus. Kadaise šventagaršvė įėjo į garsių likerių šartrezo ir benediktino slaptą receptūrą. Štai ką rašė apie ją garsus rusų gydytojas N. Ambodikas: „Islandijos, Suomijos ir kitų Šiaurės šalių gyventojai labai godžiai valgo jaunas šventagaršvės atžalas, žalias ir virtas. Kartais nulupę viršutinę šventagaršvės šakny odelę, verda jas piene arba kepa pelenuose ir tokias vartoja nuo krūtinės nuo kosulio ir peršalimo. O suvalgę šventagaršvės vienametę šaknį, lapiai mano, jog ilgai gyvensią“.

Priskirdami kai kuriems augalams gyvenimo prailginimo, senatvės išvengimo savybes, senovės mokslininkai ir gydytojai daug dėmesio skyrė racionaliai mitybai. Šiai problemai buvo skirti Hipokrato, Celso, Galeno, Avicenos darbai. Kai kurie iš jų rekomendavo vartoti kukurūzus, žirnius, pupeles ir vėl ne be pagrindo: juose yra baltymų, mineralinių druskų, vitaminų, ypač B grupės. Beje, vertingiausias mineralinių druskų šaltinis organizmui yra žalios daržovės, vaisiai ir uogos. Dabartiniu metu numatyti aktyvaus įsikišimo į senėjimo procesus, ypač per ankstyvo senėjimo, būdai. Tuo tikslu vartojami biologiniai stimuliatoriai — augalų audinių preparatai, ekstraktai, antpilai.

Nustatyta, kad, gydant pradines smegenų kraujagyslių sklerozės formas, teigiamai veikia preparatai iš kaukazinės dioskorėjos. Be to, yra žinoma nemaža gamtinių priemonių, kurios pagerina sveikatą ir kartu prailgina gyvenimą. Viena iš jų yra žiedadulkės. Jos turi daug azotinių medžiagų, angliavandenių, vitaminų (ypač rutino ir karotino), augimo hormonų, mineralinių druskų, į riebalus panašių ir kitų medžiagų. Pastebėta, kad yra naudinga vartoti medų su alavijumi ir spygliuočių medų.

Pastarasis gerina širdies ir kraujagyslių, nervų ir kvėpavimo sistemų, skrandžio ir žarnyno veiklą, stiprina organizmą, pasižymi antimikrobiniu ir žaizdas gydančiuoju veikimu. įvairiai vartojami preparatai iš augalinės žaliavos padeda atitolinti senatvę, prailginti darbinę ir kūrybinę ilgametystę.

Žolių vonios. Oda yra labai svarbi žmogaus organizmo medžiagų apykaitai ir gyvybinei veiklai. Jos funkcijos yra apsauginės (saugo nuo kenksmingų išorinių veiksnių — mechaninių, cheminių, mikroorganizmų patekimo, apykaitos produktų, mikrobų toksinų, kai kurių medikamentų išsiskyrimo), užtikrina lytėjimo jutimą, šilumos reguliaciją, dujų apykaitą, endokrinines ir imunobiologines funkcijas, kurios yra tokios būtinos žmogui. Štai kodėl svarbu, kad oda būtų švari ir normaliai funkcionuoti; tam padeda higieninės vonios. Pasirodo, kad žmogus nuo seno vartoja vandenį ne tik higieniniais tikslais, bet ir gydymui.

Gydomosios žolių vonios yra nekenksmingiausios iš visų esamų vaistų

Gydomosios žolių vonios yra nekenksmingiausios iš visų esamų vaistų, kuriais siekiama didinti organizmo apsaugines jėgas, jo atsparumą nepalankiems poveikiams. Yra nemažai receptų gydomųjų vonių, į kurias įeina vaistiniai augalai. Paminėsime vieną iš jų: paprastojo raudonėlio žolės 1 dalis, didžiosios dilgėlės lapų ir stiebų — 5, ramunės žolės — 3, juodojo serbento lapų 2, paprastojo čiobrelio žolės 2, triskiaučio lakišiaus žolės 5 dalys. Šie. auksinės oranžinės spalvos antpilai maloniai kvepia, jie apvalo odą nuo medžiagų apykaitos produktų, suteikia jai elastiškumo, stangrumo, pašalina nemalonų kvapą. Be to, veikia organizmą raminamai, gerina medžiagų apykaitą.

Vonios optimali temperatūra 35 38°, tačiau priklausomai nuo organizmo individualumo gali būti aukštesnė arba žemesnė. Greitai augantis kūdikio organizmas reikalauja rūpestingos odos priežiūros. Tokia priežiūra neįmanoma be vonių su įvairių žolių antpilu. Vonios gali būti naudojamos jau „nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo mėnesių (vietoj paplitusių vonių su kalio permanganatu). Šalia dezinfekuojančio veikimo augalų antpilas odą veikia įvairiapusiškai, o per ją ir visą kūdikio organizmą.

Pirmiausia vonia su atitinkamai parinktų žolių antpilu panaikina patogeninę mikroflorą, atstato normalų odos išorinio sluoksnio (epidermio) funkcionavimą esant įvairiems patologiniams procesams, nukrypimams nuo normos, pagerina apykaitos produktų, toksinų ir kitų kenksmingų organizmui medžiagų išskyrimą pro odą, o tai dažnai būna, kai vaikai serga įvairiomis alerginėmis ligomis, pavyzdžiui, diatezėmis. žolių vonios gerai veikia kūdikio centrinę nervų sistemą, tai daro jas nepakeičiamu profilaktiniu gydomuoju veiksniu. Bendrai stiprinančios organizmą vaikų vonios gali susidėti iš nedaugelio augalinių komponentų.

Taigi galima daryti vonias iš lakišiaus, ramunės, čiobrelio, dilgėlės, avižos (žydinčios) ir kitų augalų, atskirai paimtų, nuoviro, bet geriau juos vienaip arba kitaip maišyti vienus su kitais. Galimi tokie mišinio variantai: lakišius, ramunė, aviža ir čiobrelis; lakišius, dilgėlė, raudonėlis; beržas (lapai), juodasis serbentas (lapai), rūgtis, takažolė (žolė), lakišius; dilgėlė, asiūklis, lakišius, plautė, putinas (šakos), aviža, čiobrelis. Šiuo atveju galima imti visų augalų po lygiai. Vonios su šių augalų antpilu dezinfekuoja, bendrai stiprina organizmą, ramina, reguliuoja medžiagų apykaitą ir kartu efektyviai gydo įvairias alergines ligas, ypač eksudacines diatezes, vaikų egzemas.

Antpilas turi malonų, švelnų aromatą. žolių antpilui tinka tik emaliuota, o ne plastmasinė arba cinkuota vonia. Vandens temperatūra įprastinė — 36-38°, vonios trukmė 10-20 minučių. Antpilui paruošti reikia 150-200 g žaliavos, (iki 15 metų amžiaus vaikų voniai). žaliavos dozė visoms vonioms, ypač gydomosioms, tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų, gali būti padidinta kiekvienu konkrečiu atveju. Nuovirui paruošti bendrajai voniai suaugusiam žmogui reikia paimti 500-700 g išdžiovintų ir susmulkintų žolių arba 1,5-3,0 kg natūralaus drėgnumo žaliavos, sudėti ją į 8-10 litrų šalto vandens, užvirinti (šaknis, šakas, stambius stiebus virinti 10-15 minučių), duoti pritraukti 40-50 minučių, iškošti ir supilti vonią, po to prileisti reikiamą kiekį vandens.

Maudymąsi gydomosiose voniose turi stebėti gydytojas, kuris kiekvienu konkrečiu atveju nustatys procedūrų temperatūrą, periodiškumą ir trukmę. Higieninės vonios galimos tik tada, kai oda yra švari. Po vonios nereikia apsiplauti vandeniu, negalima vartoti muilo.

Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu

Riebią odą švarina ir tonizuoja losjonas. Jo veikimas priklauso nuo sudėties, į kurią įeina augalų antpilai: gysločio, jonažolės, kraujažolės, rožės vainiklapių vaško. Visi šie augalai turi biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fitoncidų, organinių rūgščių ir t. t.). Veido oda trinama suvilgytu „Floros“ losjonu vatos tamponu 1-2 kartus per dieną. Prieš vartojimą pageidautina losjoną suplakti. Odos sausumas dažnai susijęs su organizmo senėjimu. Gydytojai kosmetologai rekomenduoja įvairius drėkinamuosius (vilgomuosius) kremus, emulsijas. Vietoj vandens geriau vartoti losjonus (išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia drėkinti, skalauti, vilgyti), kurie valo odą: „Rožių vanduo“ (turi ramunės ir medetkos antpilo), „Agurkų pienas“, „Chlorofilo losjonas“ ir kt.

Veido ir kaklo oda trinama suvilgytu losjone vatos tamponu iš apačios j viršų apskritiminiais judesiais (ratais) arba vadinamųjų odos kryptimi. Losjonai valo veidą, minkština, švelnina odą. Naudingi ir vadinamieji aliejiniai kompresai. Persikų, alyvų arba saulėgrąžų aliejus pakaitinamas švariame inde ir juo tepamas veidas vatos tamponu. Po to paeiliui ant veido dedamas pergamentinis popierius, vata arba rankšluostis. Po 15 20 minučių kompresas nuimamas, oda nuvaloma sausais tamponais. Aliejuose esantys riebalai, vitaminai, prasismelkę į odą, saugo ją nuo žalingų veiksnių, suminkština, padaro elastiškesnę (stangresnę), sulaiko nuo per ankstyvo raukšlių atsiradimo.

Esant sausai odai, ypač kai ji pradeda glebti, tikslinga vartoti losjoną „Rožių vanduo“, kuriame yra natūralaus rožių aliejaus, boro rūgšties ir glicerino. Jis labai tinka žmonėms, kurių oda plona ir labai jautri. Oda trinama smarkiai suvilgytu „Rožių vandens“ losjone vatos tamponu 1-3 kartus per dieną. Negalima nepaminėti puikaus minkštinančio ir gerai valančio odą „Alavijo“ kremo. Gerai veikia ir biokremas „Lelija“, turintis vitamino Alanolino, persikų arba abrikosų aliejaus. Teigiamai užsirekomendavo kremas „Drėkinamasis“, kuriame yra šermukšnio nuoviro, jonažolės antpilo, rožės vainiklapių vaško ir kitų augalų kompleksas.

Sausai odai rekomenduojami taip pat kremai, turintys augalinių komponentų, tokie, kaip „Flora“ sausai odai, „Griozy“, „Liudmila“, „Romaška“, „Večer“, „Zemlianičnyj“, „Limonyj“ ir kt. Daug nemalonumų padaro paprastieji veido spuogai. Dažniau jie atsiranda jaunystėje ir labai priklauso nuo lytinių liaukų funkcijos. Kai jaunuolių veidą išberia spuogai, vartojama keletas losjonų. Kai kuriuos jų galima pasigaminti namuose: valgomasis šaukštas medetkos spiritinės tinktūros ir pusė stiklinės virinto vandens; valgomasis šaukštas ąžuolo žievės užpilama stikline verdančio vandens, leidžiama pritraukti apie valandą, iškošiama per marlę, pridedama pusę stiklinės degtinės ir 1 citrinos sultys.

Kai jaunuolių veidą išberia paprasti spuogai, naudingos yra kaukės iš medetkos, jonažolės ir varnalėšos. Imama 20 g jonažolės žolės (sausų žiedų ir lapų), 10 g varnalėšos šaknies vienai stiklinei vandens, verdama 10 minučių, atšaldoma ir iškošiama. nuovirą pridedama valgomasis šaukštas medetkos. Procedūros daromos 2-3 kartus per savaitę. Būtina veido odą įtrinti 2 kartus — rytą ir vakare 50 % medetkos tinktūra, alavijo sultimis, biolosjonu „Flora“ ir ištepti biokremu BTO.

Ko reikia komponavimui

Gėlininkai, dažnai eksponuojantys savo kompozicijas gėlių parodose, ypač kuriantys puokštes plokščiuose induose, gerai žino, kaip reikalingas kenzanas gėlėms. Be jo neįmanoma sukurti meniškos kompozicijos. Kaip jau buvo minėta, į jį gėlės smeigiamos norima kryptimi, be to, kenzaną įsmeigtas žiedas tvirtai laikosi, jo nereikia ramstyti ar raišioti.

Tokį kenzaną galima pasigaminti ir patiems. metalinę dėžutę pripilama smėlio, jį prismaigstoma vinučių galvutėmis į viršų taip, kad jos kyšotų kelis milimetrus, ir viskas užpilama lydytu švinu. Jam sustingus ir atšalus, dėžutė apverčiama, smėlis išbyra, lieka tik kenzanas. Daroma ir taip: cementas sumaišomas su smėliu ir vandeniu, supilamas į kokią nors formą (dėžutę) ir dar drėgną mišinį tankiai prismaigstoma vinučių ar smeigtukų (smaigaliais viršų).

Cementui sustingus, vinutės gerai laikys puokštę. Tačiau toks kenzanas lengvas, ir susmeigtos gėlės jį gali apversti. Kad jis būtų sunkesnis, cemento masę įdedamas švino gabalėlis arba, prieš darant kompoziciją, jis priklijuojamas prie sauso indo dugno rankomis suminkštintu plastilinu. Tokiam kenzanui vartojamos vinutės ar smeigtukai iš nerūdijančio metalo.

Jei nėra nei švino, nei cemento, iš samanų daromas kamuolys, apvyniojamas plona viela — gaunamas tvirtas, kompaktiškas kamuoliukas. Jis dedamas indo vidurį, o vielos galai pritvirtinami prie indo kraštų, kad gėlės jo neapverstu. Tada smailiu pagaliuku daromos angos, kurias smeigiamos gėlės.

Komponavimui būtinas sekatorius — žiedkočiams, šakelėms patrumpinti, lapams nupjaustyti. Kartais kompozicijos elementais būna plonastiebiai varpiniai augalai, žolės. Ant kenzano susmeigtos jos nesilaiko. Tokiais atvejais reikėtų turėti didesnio skersmens tuščiavidurį augalo stiebą. Į nedideli (2 cm) tokio stiebo gabalėlį įstatomas varpinis augalas ir pasmeigiamas norima kryptimi. Galima surišti keletą varpinių augalų ir kartu pasmeigti ant kenzano.

Kai puokštė komponuojama pintinėlėje su lanku, atskiri žiedai prie lanko pritvirtinami plona vielele. Vainikams pinti ir gėlėms pritvirtinti reikia įvairaus storio vielos. Kuriant sausas puokštes, prireikia plastilino, plaktuko, vinių, žirklių, vielos.

PUOKŠTĖS SUDARYMO TECHNIKA

Iš pas mus augančių gėlių (rūtų, lelijų, tulpių ir kitų), eglių ir pušų šakelių galime puikiausiai kurti originalias puokštes. Tam tikslui tinka ir aguonos, rugiagėlės, ramunės, taip pat varpiniai augalai, iš kurių sukuriamos puikios miniatiūros.

Dabar būdingas laisvas, asimetrinis puokščių komponavimo stilius. Toks medžiagos sugrupavimas panašus natūraliai, ir sudarytojas gali čia parodyti savo išradingumą bei fantaziją.

Reikia vengti bet kokio dirbtinumo, perkrovimo. Saikingų linijų ir derinių kompozicija bus gražesnė ir grakštesnė.

Perėmę iš klasikinių ikebanos principų tai, kas mums naudinga ir priimtina, galime kurti savitą puokščių komponavimo būdą. Pavyzdžiui, imame septynias pagrindines puokščių formas: pusmėnulio, S-posūkinę, trikampio, skritulio, lanko, bokšto, tradicinę. Jas įvairiname, atsižvelgdami tai, kokiai progai skiriame puokštę, kokias turime gėles.

Taigi kiekvienos puokštės pagrindas viena iš jau minėtų septynių formų. Pavyzdžiui, lygiašonį trikampį galima komponuoti j kairę ar į dešinę vazos pusę. Lankas gali būti išlenktas ir įlenktas. Tradicine forma gėlės skirtingas puses išdėstomos nuo centro. Ta pati puokštė gali būti ir tradicinė, ir S-posūkinė, taip pat ir trikampio, ir pusmėnulio formos.

Skintų gėlių priežiūra – sunkus dalykas

Tulpės, kardeliai, lelijos, kalijos, vilkdalgiai skinami, kai jų pumpurai vos pradeda skleistis. Išsiskleidę skinami ciklamenai, skaistažiedės, jurginai kai kurios gėlės — frezijos, ratiliai, gvazdikai, pakalnutės — ilgiausiai laikosi nuskintos pusiau išsiskleidusios.

Gėles patariama skinti ankstyvą rytą, iš vakaro gausiai palaisčius. Tada jos daugiausia sukaupusios drėgmės. Tačiau atlikti bandymai parodė, kad maisto medžiagų ryte gėlėse yra nedaug (naktį jų atsargos eikvojamos). Todėl geriau skinti gėles, ilgai išbuvusias šviesoje ir sukaupusias daug maisto medžiagų ir drėgmės, t. y. 18-20 val.

Prieš merkdami gėles į vazą, turime po vandenin aštriu peiliu atnaujinti žiedkočio pjūvį. Pjaunama įstrižai, kad būtų didesnis siurbimo paviršius. Skaistažiedžių, alyvų, flioksų, rožių žiedkočius būtina įpjauti arba suminkštinti plaktuku. Po to gėlės porai valandų ar net vienai nakčiai pamerkiamos į šaltą vandenį taip, kad būtų apsemtas visas žiedkotis iki žiedo ir tik rytą merkiamos į vazą. Lapai nuo žiedkočio, tie, kurie vandenyje, nuskabomi.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais

Skintos raktažolės ir žilės pirmiausia merkiamos į šiltą vandenį (35° C). Žiedai pridengiami marle. Paparčio šakelė, ortenzijos ir aguonos ilgiau nenuvys, jeigu jų žiedkočius prieš merkiant truputį (10-15 sek.) pakaitinsime virš liepsnos, kol apanglės galai, arba 3 sek. įmerksime +40° C vandeni. Tuomet išsiskiriančios sultys neužkimš pjūvio ir vanduo lengvai pateks į vandens indus.

Vazoje ilgiau nepakeitus vandens, pradeda vystytis puvimo bakterijos. Nuo jų vanduo įgauna nemalonų kvapą, bakterijos užkemša augalo vandens indus. Vanduo vazoje keičiamas kasdien, 1-2 cm patrumpinamas žiedkotis ir retkarčiais gėlės panardinamos vandenį (kaip rašyta aukščiau). Kad vanduo vazose negestų, į jį įberiama keletas kristaliukų kalio permanganato arba įmetamas gabalėlis medžio anglies. Tai antiseptinės medžiagos, užkertančios kelią puvimo bakterijoms vystytis.

Skintos tulpės išsilaikys dvigubai ilgiau, jeigu jas pamerksime ne į vandenį, o į 8% gliukozės tirpalą. Begonijų ir paparčių lapus (jais puošiamos kompozicijos) patartina nakčiai pamerkti j sūdytą vandenį (šaukštas druskos 2 l šalto vandens). Taip pat patartina kai kurias skintas gėles merkti, litrą vandens įpylus 1 g boro rūgšties ir 0,1 g aspirino arba įlašinus keletą lašų amoniako.

Auginant įvairias svogūnines arba gumbasvogūnines gėles

Prieš sodinimą į substratą reikia primaišyti mikroelementų To trąšų kiekio, kuris skiriamas pagrindiniam tręšimui, neužtenka, kad augalai gerai augtų per visą augimo periodą, nes dalis jų išplaunama iš dirvos, o kitą dalį augalai sunaudoja. Todėl, praėjus 2 mėn. po sodinimo, augalus reikia papildomai tręšti kas 2 savaitės. Prasikalus pumpurams, augalai tręšiami kas savaitė. Augalams žydint, daroma pertrauka, o po žydėjimo jie dar 1-2 kartus patręšiami. Daugiausia tręšiama azoto ir kalio trąšomis (10-20 g mineralinių druskų 10 l vandens). Kai maža saulėtų dienų, N ir K20 santykis turi būti 1 :2, o kai šviesos intensyvumas geras — 1 : 1. Du tris kartus augalai patręšiami geležies junginiais. Geležies sulfato imama apie 5 g 10 l vandens. Labai naudinga augalus papildomai tręšti kalcio salietros tirpalu arba atskiestomis srutomis, kai pasirodo žiedpumpuriai. Kalcio salietros tirpalu (15-20 g 10 l vandens) augalai laistomi dar po žydėjimo vieną kartą — išauga didesni gumbasvogūniai.

Hidroponinis frezijų auginimas

Kai kur frezijos auginamos hidroponiniu būdu. Penigsfeldas nurodo, kad šiuo būdu auginamų frezijų žiedų derlių galima gauti iki 50% didesni, negu auginant dirvoje ir išauginti labai gerus gumbasvogūnius. Nustatyta, kad geriausias hidroponinis substratas frezijoms — žvyras arba smulki skalda. Hidroponiniame tirpale turi būti 0,15-0,3 druskų.

Gali būti sudaromi tokie tirpalai:

Makroelementai pagal Penigsfeldą, mikroelementai pagal Hooglandą:

Šiltnamių mikroklimato sąlygos

Temperatūra. Auginant įvairias svogūnines arba gumbasvogūnines gėles šiltnamiuose, reikia žinoti, kada žiedai pradeda formuotis svogūnuose ir kokia tam palankiausia temperatūra.

Frezijų centrinio žiedyno užuomazgos formuojasi per pirmąsias 6-8 savaites. Optimali temperatūra tuo metu 15°C. Tokia temperatūra turi būti nors 6 savaites po sodinimo, vėliau ji priklauso nuo šviesos intensyvumo.

Spalio—lapkričio mėnesiais, kada šviesos intensyvumas labai mažas, ir debesuotomis dienomis vėlesniais žiemos mėnesiais palaikoma 8-10 °C temperatūra.

Žemesnėje temperatūroje žiedai lėtai formuojasi ir dažnai išauga deformuoti.

Jeigu, pasodinus gumbasvogūnius, temperatūra būna aukštesnė kaip 20°C, formuojasi daug lapų, jie auga intensyviai, dėl to augalai pradeda žydėti gerokai vėliau. Paprastai frezijos žydi, išaugus 5-6 lapams, 24 °C temperatūroje žiedpumpuriai sukraunami, kai augalai turi 12-14 lapų. Dėl to labai pailgėja jų augimo laikas.

1965-1967 m. Danijoje, Virumo bandymų stotyje buvo atlikti tokie bandymai. Rijnveld’s Golden Yellow ir Gloria Solis veislių augalai 4 savaites po sodinimo augo 13 °C, o vėliau 6, 10, 15, 20, 25 °C temperatūroje.

Paaiškėjo, kad palankiausia buvo 15 °C temperatūra. Augalai, auginti žemesnėje kaip 15°C temperatūroje, žydėjo mėnesiu vėliau, stiebai buvo labiau šakoti, tačiau trumpesni, žiedų žiedynuose gerokai mažiau.

Aukštesnėje kaip 15 °C temperatūroje stiebai ir žiedynai buvo trumpi, stiebai beveik nesišakojo; 25 °C temperatūra pasirodė esanti kritinė— augalai visai nežydėjo. Žiedams formuojantis, kritinė yra 21 °C temperatūra.

Rausvažiedės ir violetiškai rausvos spalvos frezijų veislės

Gamybai rekomenduojama veislės Pimpernel ir Stockholm.

Princess Marijke (tetraploidas, išvedė A. van den Berg, 1942). Vidinė apyžiedžio pusė oranžiškai plytinės spalvos, vamzdelyje pereinanti į geltoną; išorinė žiedo spalva ne tokia intensyvi, lyg su apnašu. Apyžiedžio lapelių atsilenkimo kampas bukas, todėl vyrauja išorinė žiedo spalva. Geriausias žiedų (3) ir gumbasvogūnių derlius būna žieminio auginimo, tačiau sėkmingai gali būti auginama ir kitais laikotarpiais. Labai dažnai serga virusinėmis ligomis. į 1 rn2 sodinama apie 100-120 gumbasvogūnių.

Pimpernel (tetraploidas, išvedė A. van den Berg, 1945). Vidinė žiedo pusė plytinės raudonos spalvos, vamzdelio vidus tamsiai geltonas. Išorinė žiedo pusė ne tokia intensyvi. Geriausias žiedų (3) ir gumbasvogūnių derlius gaunamas žieminio auginimo, nors labai geri žiedai būna ir auginant rudenį. Jautri virusinėrns ligoms. į 1 m2 sodinama apie 120 gumbasvogūnių.

Stockholm (tetraploidas). Žiedai avietinės raudonos spalvos (vamzdelis geltonas), stambūs, gražios formos. Augalai standūs, stiebai ilgi ir tvirti. Veislė derlinga (3), bet jautri virusinėms ligoms. 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Rausvažiedės ir violetiškai rausvos spalvos veislės. Dauguma šios grupės veislių tinka auginti įvairiu metų laiku, tačiau daugelis jų labai serga virusinėmis ligomis. Todėl gamybai galima rekomenduoti tiktai Rose-Marie.

Kopenhagen (tetraploidas). Vidinė žiedo pusė violetiškai purpurinė, vamzdelis baltas. Žiedai stamboki. Veislė labai panaši į Margaret, tačiau vertingesnė už šią, nes žiedynkočiai standesni ir ne tokia jautri virusinėms ligoms. Į 1 m2 sodinama apie 100 gumbasvogūnių.

Margaret (triploidas, išvedė Boorhettwer a. Harting). Žiedai violetiškai purpurinės spalvos, vamzdelis baltas. Stiebai ir lapai gležni, todėl dažnai reikia nutiesti net 4 tinklų eiles. Labai dažnai serga virusinėmis ligomis. Veislė neperspektyvi. Į 1 m2 sodinama apie 100 gumbasvogūnių.

Rose -Marie (tetraploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1961). Žiedai violetiškai purpuriniai, vamzdelis ilgas ir ryškus. Augalai aukšti, standūs. Žiedai ir stiebai labai geros kokybės. Tinka žieminiam auginimui. Žiedų derlius geras (2). I 1 m2 sodinama apie 80 gumbasvogūnių.

Rosemunde. Žiedai tamsiai rausvi, vidutinio dydžio (iki 4 cm skersmens), vamzdelis gelsvas. Žiedynkotis plonokas, bet pakankamai tvirtas. Veislė derlinga (3,5), tik labai dažnai serga virusinėmis ligomis, todėl gamybai nerekomenduojama. į 1 m2 sodinama 80-100 gumbasvogūnių.

Rosita. Žiedai tamsiai rausvi, vidutinio dydžio (iki 4 crn skersmens), vamzdelis balsvas. Žiedynkotis plonokas, bet tvirtas. Veislė derlinga (4,0). Iš vieno gumbasvogūnio išauga 2-3 daigai. 1974 m. pavasarį iš vieno augalo nuskynėme net iki 7 žiedų. Veislė jautri virusinėms frezijų ligoms, todėl gamybai nerekomenduojama. Į 1 m2 sodinama 80-100 gumbasvogūnių.

Arosa (išvedė J.A.M.Goemans). Veislė nauja, labai ankstyva, šviesiai rožiniais žiedais. Spalva pastovi. Žiedynkočiai tvirti, lapai standus. Gerai žydi žiema. Į 1 m2 sodinama po 112 gumbasvogūnių. Pas mus dar neauginama.

Veislė Marina-Sophia išvesta taip pat J. A. M. Goernans (1967 in.). Žiedai arnaranto spalvos, grakščiuose žiedynuose. Žiedynkočiai labai tvirti. Į 1 m2 sodinama 80 gumbasvogūnių.

Geriausia frezijas auginti humusinguose žemių mišiniuose

Antraisiais metais didesnės mineralinių trąšų normos nebuvo tokios žalingos gumbasvogūnių derliui. Kai augalai antrus metus augo netręštose durpėse, blogai vystėsi gumbasvogūniai-vaikučiai, t. y. Eldorado veislės sudarė 76% to kiekio ir 52% to svorio, o Blauwe Wimpel veislės -44% to kiekio ir 29 to svorio, kuris buvo geriausiame variante (III).

Be to, gumbasvogūnių-vaikučių daugiau išaugdavo, patręšus augalus didesne mineralinių trąšų norma, t. y. 1312 g/m3 veiklių medžiagų.

Taip pat paaiškėjo, kad nuo dirvoje esančių makroelementų (N, P205, K20) kiekio priklauso ir šių elementų kiekis gumbasvogūniuose.

pateikti duomenys apie pagrindinių elementų kiekį frezijų gumbasvogūniuose bandymo pabaigoje. Iš jų matyti, kad gumbasvogūniuose sukauptų makroelementų kiekis labai priklausė ir nuo veislės. Daugiausia jų buvo Pimpernel veislės gumbasvogūniuose, mažiausiai – Blauwe Wimpel.

Daugiausia šių elementų buvo gumbasvogūniuose, esant maksimaliam trąšų kiekiui dirvoje. Tada Blauwe Wimpel veislės gumbasvogūniuose azoto buvo 28%, fosforo– 137%, kalio 134%, o Eldorado atitinkamai 25, 20 ir 37% daugiau, negu tada, kai augalai augo netręštose durpėse. Iš čia matyti, kad koreliacija tarp azoto, esančio gumbasvogūniuose ir dirvoje, ne tokia ryški, kaip tarp fosforo ir kalio.

Elementų kiekis gumbasvogūniuose priklausomai nuo dirvos labiau kito Blauwe Wimpel veislės, negu Eldorado. Apie tai galima spręsti iš augalų. Kai Blauwe Wimpel veislės augalai antrus metus augo netręštose durpėse, buvo pastebimi kalio trūkumo požymiai džiuvo lapų viršūnėlės, o žiedų derlius buvo dvigubai mažesnis, negu durpių ir žemių mišinyje. Šios veislės gumbasvogūniuose, kurie augo netręštose durpėse, azoto rasta 25%, fosforo 170%, kalio 23% mažiau, negu geriausiame variante (III).

Azoto trūkumo požymių ant , augalų, augusių durpėse, nebuvo matyti.

Rekomendacijos gamybininkams

Geriausia frezijas auginti humusinguose žemių mišiniuose. Būtina jų sudėtinė dalis velėninė žemė ir gerai perpuvęs mėšlas. Velėninė žemė turėtų sudaryti 1/3-1/4, o gerai perpuvęs mėšlas 1/20 viso žemių mišinio. Tokių mišinių struktūra gerinama, pridedant samaninių durpių.

Žemių mišiniuose gumbasvogūnius sunkiau sodinti ir iškasti. Todėl prieš sodinant geriausia dirvą sulyginti, išdėlioti gumbasvogūnius ir, lengvai įspaudus, užžerti reikiamo rūgštingumo samaninių durpių sluoksniu.

Geri rezultatai gaunami, auginant frezijas samaninėse durpėse, todėl, jeigu frezijų auginama daug ir žemių mišinius sunku paruošti, reikia naudoti samanines durpes.

Prieš sodinant tokios durpės neutralizuojamos — kubiniam metrui išberiama 5-8 kg kreidos, kad PH būtų 5,3-5,8 arba pF1(14,0) būty 6,0-6,5.

Durpėms arba žemių mišiniams rekomenduojama tiek mineraliniu trąšų:

Geras azoto trąšų šaltinis — kraujo miltai. Jų beriama 750 g/m3. Tada mineralinių azoto trąšų beriama dvigubai mažiau. Vietoj superfosfato galima imti kaulamilčius, tik juos su žemėmis reikia išmaišyti 2— 3 mėn. prieš sodinimą. Negalint to padaryti, patariama naudoti ne tik kaulamilčius, bet ir superfosfatą.

Frezijų veislės: Golden Glow, Orange Sun, Raudonžiedės frezijos

Golden Glow (tetraploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1962). Žiedai tamsiai geltoni, stambūs, stiebai stiprūs. Vidutinio derlingumo (1,6). į 1 m2 sodinama 90-100 gumbasvogūnių.

Golden Melody (išvesta M. C. van Staaveren, 1962). Žiedai stambūs, ryškiai geltoni. Stiebai ilgi ir tvirti. Geras žiedų derlius būna tik pavasarį. Į 1 m2 sodinama 90-100 gumbasvogūnių.

Orange Favourite. Labai graži stambiažiežiedė veislė oranžiškai geltonais žiedais. Tinka žieminiam auginimui. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Žiedų derlius geras. į 1 m2 sodinama 90-100 gumbasvogūnių.

Orange Sun. Žiedai vidutinio stambumo, geltoni su rausvais pakraščiais, šiek tiek primena Princess Marijke veislę, tačiau žiedai ir žiedynai grakštesnės formos. Žiedo centras geltonas. Jo pakraščiuose ryškus plytinės oranžinės spalvos kontūras. Gana derlinga veislė. 1974 m. pavasarį iš vieno augalo buvo nuskinta iki 7 žiedų. į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogiinių.

Royal Gold. Labai graži stambiažiedė veislė, šviesiai geltonais, 6 cm skersmens žiedais. Žiedynkočiai ilgi ir tvirti. Nuskinti žiedai skleidžiasi labai gerai.

Žiedų derlius vidutinis (1,4). į 1 m2 sodinama 90 gumbasvogūnių.

Sonata (tetraploidas, išvedė J. A. M. Goemans). Palyginti nauja, ryškiai geltonais žiedais veislė. Labai ankstyva. Žiedų ir gumbasvogūnių derlius geras. Tai viena iš derlingiausių stambiažiedžių veislių. 1 m2 sodinama 90-100 gumbasvogūnių.

Moon glow. Nelabai išplitusi ir nederlinga (1) veislė. Žiedai šviesiai geltoni, stambūs, tačiau žiedyne nedaug žiedų. į 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Souvenir (tetraploidas, išvedė J. A. M. Goemans, 1947). Žiedai ryškiai geltoni su tamsesniais brūkšneliais vamzdelyje, tamsesni už Rijnveld’s Golden Yellow, bet šviesesni už Eldorado, stambūs (iki 5 cm skersmens), gražios formos, labai stipraus kvapo. Ilgai laikosi pamerkti. Veislė ankstyva. Virusinėms ligoms nelabai jautri. į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Rijnveld’s Golden Yellow (tetraploidas, išvedė F. Rijnveldas, 1946). Žiedai stamboki, intensyviai geltonos spalvos. Tai labai išplitusi frezijų veislė. Žiedynkočiai tiesūs ir tvirti, nors žiedynuose nelabai daug žiedų. Ši veislė nelabai jautri virusinėms ligoms. Geras būna rudeninio ir žieminio auginimo žiedų derlius (3). Žiedai menkesni už daugelio stambiažiedžių veislių žiedus, bet derlius didesnis ir pastovesnis. Todėl ši veislė rekomenduojama gamybai. į 1 m2 sodinama 120 gumbasvogūnių.

Telstor. Viena iš naujesnių veislių, tik nelabai derlinga (1). Žiedynkočiai ilgi, bet nelabai tvirti. I 1 m2 sodinama 110 gumbasvogūnių.

Raudonžiedės frezijos. Nėra tokių veislių, kurių žiedai būtų visai raudonos spalvos. Jie daugiausia plytinio arba amaranto atspalvio, dažniausiai geltonais vamzdeliais. Žiedai vidutinio stambumo. Veislės jautrios virusinėms ligoms. Geras žiedų derlius ištisus metus.