Linijos pasaulio šalių atžvilgiu orientuojamos pagal azimutą arba direkcinį kampą

Žemėlapių apipavidalinimas

Žemėlapio lape braižomas koordinačių (kilometrinis) tinklas, rėmelis apipavidalinamas. Apatinio kairiojo trapecijos kampo viršūnės geografinės koordinatės (platuma ir ilguma) — 55°30′ ir 37°45′. Horizontalios linijos abscisė kilometrais — 6154. Prie kitų linijų skaičius 61 nerašomas. Skaičius 7422 rodo, kad 7-oje zonoje vertikalios linijos ordinatė 422 km (nutolusi nuo ašinio meridiano vakarus 78 km). Palei išorinį rėmelį yra juodos ir baltos juostelės, kurių ilgis lygus geografinės ilgumos arba platumos vienai minutei.

Kad būtų patogu naudotis žemėlapiais dviejų zonų sandūroje, žemėlapių lapuose iš vakarinės zonos pusės per 0,5° geografinės ilgumos nuo bendro dviem zonoms meridiano braižomas dvigubas koordinačių tinklas. Rytinėje gretimos zonos pusėje žemėlapių lapuose koordinačių tinklas parodomas tiktai brūkšneliais tarp išorinio ir vidinio rėmelių

Už rėmelio lapo viršuje rašoma jo nomenklatūra ir nurodoma, kad žemėlapis sudarytas 1942 m koordinačių sistemoje. Lapo apačioje rašomas skaitmeninis mastelis, braižomi tiesinis ir polinkio masteliai bei nurodoma magnetinė deklinacija sudarant žemėlapį. Užrašomas magnetinės deklinacijos metinio kitimo dydis, vidutinis meridianų artėjimo kampas, nurodoma, kokia medžiaga naudojantis sudarytas žemėlapis bei jo parengimo metai ir kt.

Linijų orientavimas

Linijos pasaulio šalių atžvilgiu orientuojamos pagal azimutą arba direkcinį kampą.

Yra astronominių, geodezinių ir magnetinių azimutų.

Astronominiu linijos bet kokiame jos taške azimutu vadinamas kampas, kurį sudaro šiaurinis astronominio meridiano, einančio per tą tašką, galas su linija. Jis atskaičiuojamas nuo meridiano laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi ir kinta 0— 360°. Yra tiesioginis (A) ir atvirkštinis (A’) azimutas.

Pažymėjus ant tos pačios linijos bc tašką mi ir išvedus per jį meridianą, tiesioginis linijos azimutas bus Ai. Kadangi meridianai nelygiagretūs, tai ir skirtinguose linijos taškuose azimutai bus nevienodi.

Astronominis linijos azimutas randamas iš astronominių matavimų.

Geodeziniu linijos bet kokiame jos taške azimutu vadinamas kampas, kurį sudaro šiaurinis geodezinio meridiano, einančio per tą tašką, galas su linija.

Geodezinis azimutas gaunamas pataisius astronominį azimutą dėl normalės nuokrypio nuo svambalo linijos.

Yra ir kitas būdas linijos azimutui rasti. Jis pagrįstas žemės magnetinėmis savybėmis.

Laisvai pakabinta ant vertikalios adatėlės magnetinė rodyklė dėl žemės magnetinio lauko įtakos kiekviename žemės paviršiaus taške užima pilnai apibrėžtą padėtį. Arti rodyklės galų yra magnetiniai poliai: šiaurinis ir pietinis. Linija šp vadinama magnetinės rodyklės ašimi.

Kiekviename Žemės paviršiaus taške magnetinės rodyklės ašies projekcija lygio paviršiuje vadinama taško magnetiniu meridianu.

Magnetiniu linijos bet kokiame jos taške azimutu vadinamas kampas, kurį sudaro šiaurinis magnetinio meridiano, einančio per tą tašką, galas su linija. Jis skaičiuojamas nuo meridiano laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi ir kinta 0-360°. Magnetinis azimutas žymimas. Yra tiesioginių ir atvirkštinių magnetinių azimutų.

Magnetinės rodyklės ašis nukrypsta nuo astronominio meridiano. Nuokrypio kampas vadinamas rodyklės deklinacija. Deklinacija vadinama rytine, jei šiaurinis rodyklės galas nukrypsta rytus nuo astronominio meridiano, ir vakarine, jei šiaurinis rodyklės galas nukrypsta į vakarus. Rytinė deklinacija yra teigiama, vakarinė — neigiama.

Magnetinio meridiano nuokrypį nuo astronominio sąlygoja įvairios priežastys. Svarbiausia yra tai, kad ašigaliai nesutampa su magnetiniais poliais.

Patiko? Pasidalink

Žymiausi pasaulinio garso geodezininkai

Geodezija pradiniame raidos etape rutuliojosi pavieniuose geografiniuose regionuose (Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje ir pietryčių Azijoje, pietinėje Europoje), kur atsirado senosios civilizacijos. Vėliau geodezija intensyviai buvo plėtojama aukštesnės civilizacijos ir kultūros šalyse.

Reikia paminėti žymiausius pasaulinio garso geodezininkus.

Graikų mokslininkas K. Eratostenas (Eratosthenes, 276-:-196 m. pr. Kr.) pirmasis išmatavo Žemės rutulio spindulį. įžymiausias XVI a. kartografas buvo G. Merkatorius (Mercator). 1616 olandas V. Snelijus (Snellius) pasiūlė trianguliacijos metodą dideliems atstumams nustatyti. Šis metodas naudojamas ir dabar.

Žemės elipsoido parametrams nustatyti prancūzų mokslininkai D. Kasinis (Cassini) ir N. La Kailis (La Caille) Prancūzijoje, L. Godenas (Godin), P. Bugeras (Bouguer) ir Š. La ‘Kondaminas (La Condamine) Peru, P. Mopertiui (Maupertuis), A. Klero (Clairaut), A. Celsijus (Celsius) ir kt. Laplandijoje XVIII a. pirmojoje pusėje išmatavo meridiano lanko ilgį.

Sudarydami metrinę matų sistemą, prancūzų mokslininkai Z. Delambras (Delambre), P. Mešenas (Mechain), Z. Borde (Bordet) ir kt. XVIII a. pabaigoje išmatavo Paryžiaus meridiano lanko ilgį tarp Diunkerko ir Barselonos.

Pasaulinės reikšmės darbus atliko vokiečių geodezininkai: K. Gausas (klaidų teorijos ir mažiausių kvadratų metodo kūrėjas), F. Helmertas, V. Jordanas, F. Beselis, O. Šraiberis, O. Egertas ir kt.

Iš žymiausių rusų mokslininkų paminėtini V. Struvė, A. Bolotovas, N. Cingeris ir kt., taip pat — F. Krasovskis, V. Popovas, A. Cebotariovas, A. Izotovas, F. Drobyševas, V. Bolšakovas, J. Markuze, A. Solomonovas ir kt., kurie daug pasidarbavo geodezijoje, fotogrametrijoje ir geodezinėje astronomijoje. F. Krasovskis ir A.Izotovas 1940 m. nustatė referencinio elipsoido parametrus.

Svarbius darbus atliko ir Lietuvos geodezininkai 1918-1940 m. 1924 m. Lietuvai pasirašius tarptautinę konvenciją dėl Pabaltijo valstybių geodezinės komisijos įsteigimo (pagrindinis jos tikslas buvo sudaryti I klasės trianguliacijos tinklą aplink Baltijos jūrą), buvo suprojektuota šio tinklo Lietuvoje dalis ir atlikti lauko bei kameraliniai darbai, taip pat su Baltijos trianguliacija susiję gravimetriniai, astronominiai ir niveliacijos darbai. Suprojektuoti Lietuvos I klasės trianguliacijos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir kitų miestų geodeziniai tinklai ir atlikti lauko bei kameraliniai darbai. Sudaryti Lietuvos teritorijos 1:100 000 ir dalies teritorijos 1:25 000 mastelių topografiniai žemėlapiai, miestų ir gyvenviečių planai. Šiuos darbus vykdė žymūs Lietuvos geodezininkai M. Ratautas, P. Butrimas, K. Sleževičius, J. Liesis ir kt.

Dabar Lietuvos geodezininkai atlieka darbus, turinčius svarbią reikšmę geodezijos mokslui ir krašto ūkiui. Sėkmingai išspręsta geodezinių tinklų projektavimo problema (Z. Tamutis). Dideli analitinės fotogrametrijos laimėjimai kartografuojant kraštą bei vertingus istorijos ir architektūros paminklus, tiriant upių krantų eroziją ir kt. (V. Vainauskas, A. Zalnierukas ir kt.).

Lietuvoje atlikti svarbūs geodezinių matavimo rezultatų tikslumo įvertinimo darbai (J. Skeivalas), automatizuojamas stambaus mastelio planų sudarymas (V. Zlatkus, R. Ramanauskas, J. Masolas ir kt.). Jau daug metų tiriami vertikalieji žemės paviršiaus judesiai (J. Liesis, A. Zakarevičius), pastatų nuosėdžiai ir deformacijos (M. Kosčiauskas, Z. Tamutis, V. Tulevičius ir kt.). Tobulinama dirbtinių Žemės palydovų orbitų skaičiavimo metodika (P. Petroškevičius), tiriamas geogravitacinis potencialas Pabaltijyje, jo ryšys su dabartiniais vertikaliaisiais Žemės plutos judesiais ir kt. (A. Ražinskas).

Sudaryti ir išleisti Lietuvos teritorijos 1:10 000 ir smulkesnių mastelių topografiniai žemėlapiai, dalies teritorijos 1:5 000 ir stambesnių mastelių topografiniai planai, dirvožemių dangos, žemių ekonominio įvertinimo, gamtos, istorijos ir kultūros paminklų bei kitokie planai žemėtvarkos, žemės apskaitos ir kadastro, miestų komunalinio ūkio, statybos ir kitiems reikalams.

Patiko? Pasidalink