Nė vienas žmogus pasaulio istorijoje neperleido per savo rankas tiek briliantų kiek Haris Vinstonas

Nė vienas žmogus pasaulio istorijoje neperleido per savo rankas tiek briliantų kiek Haris Vinstonas. Kartais jam priklausę šešiasdešimt garsiausių ir didžiausių šios žemės deimantų. Milijonieriai mirštant ant stalelio greta lovos žaižaravo dėžutė, inkrustuota šimtu mažų briliantų. Šią dėžute Antverpeno juvelyrai kažkada buvo padare imperatoriui Frydrichui Didžiajam. Tai žinant, labai lengva pasamprotauti apie šio pasaulio tuštybę ir nepastovumą.

Bet, kaip sakoma, žmogus yra laikinas o deimantas amžinas. Juk romėnu istorikas Plinijus Vyresnysis jau beveik prieš du tūkstančius metų rašė: Tai patvariausias iš visu žmogaus turtų.

Prieš mirtį Haris Vinstonas prekyba šiais brangakmeniais apibūdino taip: deimantas magiškas žodis, ypač šiandien, Niekada anksčiau jo kainos nebuvo didesnės ir niekada nekilo sparčiau. ir vis tiek paklausa jų didesnė nei pasiūla. Nors pas mane ateina. Žmonės, perkantys milijonines vertės akmenis, svarbiausias mano biznis ketvirčio karsto ar smulkesni briliantai, tekainuojantys kelis šimtus dolerių”.

Šitokia briliantu prekybos sostinė yra Antverpenas, tačiau atsitiktiniam šio miesto atvykėliui kelio į deimantų biržą nėra. Smalsus pašaliečiai ten nepageidaujami, Vis dėlto vienam kitam pavyksta įsismelkti į biržą, regėti neskubiai atliekamus sandėrius ir pasivaikščioti deimantų pirklių keliais.

Nuo seno Antverpenas vadinamas Šiaures Jeruzale. Kodėl? Štai kaip vokiečių žurnalistui R.Jungblutui apie save pasakojo tipiškas Šio miesto deimantų pirklys Jakobas: “Žinai aš kilęs iš neturtingos žydų šeimos. mano tėvai nuvyko iš Rusijos į Palestina. Užaugau kibuce, ganiau veršius. Jaunuoliu būdamas įsitaisiau, į deimantų šlifavimo dirbtuvę Tel Aviv „ Dešimt metų dirbau ir visko mokiausi. 1970 metais ėmiau prekiauti deimantais ir nepasigailėjau. Dabar turiu viena gražiausių namų šiame mieste, važinėju ”Mersedesu“, dažnai keliauju po pasaulį. Tarnaudamas Izraelio armijoje dalyvavau trijuose karuose su arabais. Po to persikėliau čia, į Antverpena“.

Per Antverpeno rinką pereina apie šešiasdešimt procentų visų pasaulio šlifuotų ir nešlifuotų deimantų. Jų srautą valdo “Huge Raad voor Diamant” “Aukštoji deimantų taryba”, tikrasis Belgijos deimantų karalius. Šiame mieste du tūkstančiai deimantų prekybos firmų, kurios turi 458 šlifavimo dirbtuvių. Brangiame biznyje dalyvauja 30 tūkstančių žmonių, metinė jų apyvarta siekia 12,5 milijardo dolerių. Dauguma šių Žmonių — žydai. Ne veltui pagal tradiciją po sandėrio deimantų pirkliai palinki vienas kitam: “Mazel und broche”; jidiš kalba tai reiškia “laimės ir apvaizdos”. Dabartinis Antverpeno deimantų biržos prezidentas Abraarnas Fišleris pasakoja, kad 1939 metais birža turėjo 1645 narius, po karo iš jų beliko 355. Dauguma žuvo Hitlerio lageriuose, vos tik kai kurie, taip pat ir pats Fišleris, spėjo pabėgti. Karo metais jis dirbo deimantų pramonėje Kuboje, ir kai tik Vokietija kapituliavo, grįžo namo, į Antverpena. “Aš myliu šį miestą ir ne mažiau savo amatą. Diena, kai neperku ir neparduodu deimantų, man prarasta”, prisipažįsta Fišleris.

Diena prieš savo mirtį Monako princesės Karolinos vyras STEFANAS KAZIRAGIS

Diena prieš savo mirtį Monako princesės Karolinos vyras STEFANAS KAZIRAGIS per Prancūzijos televizija pareiškė, kad dalyvausiąs paskutiniame lenktyninių katerių čempionate, po kurio mesiąs šį rizikinga sportą, šešerius metus buvusi jo hobi ir aistra. Kita diena jo 5 tonas sveriantis katamaranas, lėkęs 160′ km/h greičiu, atsitrenkė į didžiule banga ir apsivertė. Saugos diržais prisisegęs Kaziragis buvo užmuštas akimirksniu, jo partneris Patrikas inosentis įkrito į vandenį sunkiai sužeistas.

Monako valdančiajai šeimai ši skaudi nelaimė priminė kita tragedija anksčiau automobilio katastrofoje žuvo princesės Karolinos motina, buvusi Holivudo žvaigžde Greise Keli.

Karolina sutiko Kaziragį, italų milijonieriaus sūnų, garsiame Monte Karlo naktiniame klube. Tuomet ji buvo ka tik išsiskyrusi su prancūzu Filipu Juno. Po dvejų metų audringo gyvenimo su šiuo pleibojumi Karolinai norėjosi ramybės. Stefanas Kaziragis sugebėjo jai ja duoti. Princesė pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo ir daugiausia laiko praleisdavo su vaikais — Karolina ir Stefanas turėjo du sūnus ir viena dukra.

Dar studijuodamas ekonomika Milane, Kaziragis tvarkė šeimos finansinius reikalus ir rūpinosi jos dvarais. Prieš mirtį jis sėkmingai vadovavo statybos kompanijai, kurios centras Monake. Jis buvo atsargus biznierius ir bebaimis lenktynininkas. 1984 metais Stefanas pradėjo dalyvauti motorinių valčių varžybose iš 80ies laimėjo 12. 1989 metais Atlantik Sityje jis tapo pasaulio čempionu. Žuvo gindamas savo titula.

Persirgęs gripu žmogus trumpam laiku įgyja imunitetą

Persirgęs gripu žmogus trumpam laiku įgyja imunitetą. Virusas gali gyventi tik gyvame organizme, be jo greit žūva, Gali būti, kad keletas virusu tyko tinkamiausio laiko ir atakuoja tas, prieš kuri tuo metu organizmas bejėgis.

Kiti mokslininkai mano, jog tarp epidemijų ramybės būsenoje esantys mikrobai, kad išliktu, kinta. Ir jei kada nors pasireikš Ispaniškas gripas, jį sukeis gerai pažįstamas nuo 1918 m., bet kiek biologiškai pakitęs virusas. Neseniai karaliavęs Honkongo virusas, nors ir jaunesnis, buvo lyg ir labiau subrendęs už savo vyresnįjį brolį. Gamta siekia išsaugoti kuo daugiau gyvybės formų, todėl ir mikroskopinis virusas turi keistis, kad galėtų priešintis savo šeimininko imuninei sistemai. Kitaip tektų žūti.

Jei ši hipotezė pasitvirtintų, būtu vilties nugalėti gripą. Manoma, kad viruso genų nukleininė rūgštis nesikeičia. t.y. mikrobo evoliucija nėra gamtos numatyta. Priešingu atveju virusas nuolat evoliucionuotų reaguodamas į besigaminančius žmogaus organizme antikūnius, medikamentus ir skiepus. Tai būtų superpiktybinis gyvis, kuriam pasaulyje niekas nieko negalėtu padaryti, Laimei, labiau tikėtina, kad kinta tik geno baltyminis apvalkalas, būtent baltyminės grandinės sandara. Šios grandines kombinacijų kiekis ribotas. Liktų “tik” ištirti grandinės sandaros evoliucijos mechanizmą, jos eigą ir chemiškais skiepais sustabdyti tokius kitimus.

O kol kas vis dar sergame gripu. Be to, bjaurusis virusas įvairiais būdais klaidina žmogų. Anksčiau liga pasireikšdavo karščiavimu, sąnarių skausmais, sloga, kosuliu visais būdingais gripo požymiais. Dabar, ypač vaikams, gali praeiti beveik nepastebimai, be temperatūros. Mamos pagalvoja, kad vaikas tik peršalo, duoda nakčiai aspirino ir ryte išleidžia į mokykla. O paskui gydytojas nustato bronchų ar net plaučių uždegimą.

Mokslininkai daug tikisi iš genų inžinerijos, mėginančios priversti žmogaus ir gyvūnų organizmus gamintis antikūnius su tokiomis savybėmis, kurios saugotų nuo gripo kaip skiepai, Pasaulinė sveikatos organizacija turi specialų kovos su gripu padalinį. Jo darbuotojai stebi viruso keliones ir gali numatyti, kur jis suaktyvės ir kokiose šalyse paplis. Remdamasi šia informacija organizacija skelbia aliarmą kraštuose, kuriems gresia pavojus. Ir vis dėlto — gripas viešpatauja. Veiksmingiausia šių laikų terapija tokia: susirgę nevaikščiokite, neužkrėskite kitu, eikite pas gydytoja, po to namo, gulkite į lova ir laukite, kol liga praeis.

Barbara Buš rūpinasi ne tik nelaimingais žmonėmis

Barbara dirbo ligoninėje nebe pirmą kartą. Labai daug laiko su sergančiais vaikais ji praleido ir 1953-aisiais, kai leukemija mirė jos trejų metų dukra Robina. Svetimų vaikų bėdos jai padėdavo užmiršti savo skausmą. Ji dirbo ne tik Teksaso ligoninėse. Džordžą paskyrus JAV atstovu Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, Barbara lankė Niujorko vėžio centrą, kuriame prieš du dešimtmečius buvo gydoma jų dukra, ir atėjusi nesibaidė bjauriausio darbo. Na o vyrui tapus šalies viceprezidentu, Barbara kas savaitę ateidavo į Vašingtono ligoninę nuprausti pacientų ir nukarpyti jiems nagų. Bušų vaikai truputį pavydėjo tokio motinos dėmesio svetimiems žmonėms ir manė, kad ji per daug laiko praleidžianti ligoninėse. Tik daug vėliau, kai vaikai užaugo, sūnus Normanas pasakė, kad tik dabar supranta, ką turėjo galvoje motina sakydama: “Norint gyventi turiningą gyvenimą, reikia padėti kitiems žmonėms”.

Ir dabar Barbarą Buš galima sutikti Ronaldo Makdonaldo namuose – taip vadinasi vieta, kur prisiglaudžia šeimos su sunkiai sergančiais vaikais. Jau 8 metus per Kalėdas ir Padėkos dieną ji atneša vaikams” keptų skanėstų, pasikalba ir pažaidžia su nelaimingaisiais. Šio savo darbo pirmoji ledi nereklamuoja. Išimtis buvo padaryta tik jai aplankius AIDS sergančius žmones ji net nusifotografavo laikydama ant rankų sergantį juodaodį. Šitaip ponia Buš norėjo parodyti, kad šia liga taip lengvai neužsikrečiama. “Aš nepadariau karjeros, kukliai prisipažįsta prezidento žmona žurnalo ”Life“ korespondentui. — Gyvenu prabangoje ir galiu nieko nedaryti. Bet tai būtų tuščiai praleisti metai“.

Barbara Buš rūpinasi ne tik nelaimingais žmonėmis. Pirmiausia ji rūpinasi savo šeima ir vyru. Sutikusi tekėti už Džordžo ji metė Smito koledžą antraisiais studijų metais. Barbara mėgsta, kad šeimoje sprendimus priimtų vyras, net jeigu jiems ir nepritaria. Kai 1949 metais parėjęs namo Džordžas entuziastingai pranešė: “Mes važiuojame į Midlenda”, Barbaros širdis nustojo plakusi. Tai reiškė, kad šeima turės važiuoti iš Kalifornijos į Teksasą. Barbarą baugino kraustymaisi su mažais vaikais iš vieno šalies galo į kitą. Bet ištikimoji žmona atsakė ramiai, kaip visada: “Aš visuomet norėjau gyventi Midlende”. Ji melavo, bet laikėsi pasirinkto gyvenimo moto: “Savo gyvenimą galima mylėti arba ne. Kito pasirinkimo nėra. Aš pasirinkau mylėti”. Būtent šis savų interesų ignoravimas ir mokėjimas džiaugtis gyvenimu kelia amerikiečių simpatijas. Sociologiniai tyrimai parodė, kad 84 procentai amerikiečių žavisi prezidento žmona.

Šios moters gyvenimas tikrai nėra rožėmis klotas. Jau daug metų ji serga Greivso liga. Liga progresuoja, regėjimas silpsta. Šeimos draugai sako, kad Barbara Buš viska priima labai stoiškai, nors kartais ir būna pikta. Daug daugiau bėdų ją užgriuvo dėl vaikų štai dukra Dorotė nutarė skirtis su vyru, o sūnus Veilas atsidūrė teisme už finansines machinacijas. Tiesa, Barbara Buš visuomet atsisako kalbėti apie savo vaikus, nors niekuomet neatsisako juos paremti.

NUO KURIO LAIKO EGZISTUOJA TEATRAS?

Teatro menas vaidybos menas yra labai senas. Jo ištakos glūdi žmonių visuomenių istorijoje. Jam pradžią padarė įvairios apeigos, religinės ir liaudies iškilmės, kurios paprastai būdavo susijusios su religiniais kultais.

Pirmykštis žmogus, stengdamasis nugalėti, permaldauti arba palenkti į savo pusę paslaptingas, galingas ir rūsčias“ gamtos jėgas, dažniausiai laikomas dievybėmis, tai darydavo kaip tik „teatralizuotu būdu. Beveik visame pasaulyje paplitę įvairūs kulto, apeigų, medžioklės ir kiti šokiai, atliekami žmonių, apsirengusių atitinkamais kostiumais, su kaukėmis ir nusigrimavusių, visų pirma atsirado iš įsitikinimo, kad kokio nors veiksmo pamėgdžiojimas padeda jį įvykdyti, išvengti blogio, suteikia pagalbą, žodžiu, vienaip ar kitaip duoda pageidaujamą efektą. Pavyzdžiui, tokie savo pobūdžiu yra japonų šokis mirusiųjų garbei, religinis baletas Javoje arba istoriniuose šaltiniuose išlikęs egiptiečių misterijos apie Ozirį aprašymas (2000—1700
metai pr. m. e.).

Ilgainiui greta apeigų teatro atsirado vaidinimai, skirti publikai. Tokio teatro ir, vadinasi, aktoriaus ir Žiūrovo teatro, tėvynė yra senovės Graikija. Persilaužimo data, kada liaudies iškilmės dievo Dionizo garbei virto tikrojo teatro pradais, laikomi 534 metai pr. m. e. Kaip tik tais metaischore, susidedančiame iš ožkų kailiais apsirengusių dainininkų, šlovinančių, kaip to reikalavo tradicija, Dionizo pergalių ir kančių istoriją, pasirodė pirmasis aktorius, kuris atsakinėjo į choro klausimus, pranešinėjo nutikusius įvykius ir pan. Pirmosios graikų tragedijos teksto autorius, kaip sako padavimas, buvo poetas Tespidas iš Ikarijos. Tačiau tikrieji senovės graikų dramos kūrėjai yra didieji tragikai: Aischilas, suteikęs tragedijai klasikinę formą ir įvedęs antrą aktorių, Sofoklis, padidinęs aktorių skaičių ligi trijų, ir Aristofanas, pirmųjų komedijų autorius. Teatriniai vaidinimai prarado savo tematinį ryšį su Dionizo kultu, nes jie pasakojo tiek kitų graikų dievų, pusdievių, didvyrių, valdovų istoriją, tiek ir visų pirma tai liečia komediją—paprastų žmonių gyvenimo istoriją. Tačiau ilgą laiką graikų teatras ryšius su Dionizo kultu palaikydavo tuo, kad šio dievo žynys užimdavo garbingą vietą žiūrovų salėje.

Seniausias iš mums žinomų teatrų graikų teatras atrodė visiškai kitaip, negu dabartiniai teatrai. Iš pradžių choras ir aktorius vaidindavo netoli Dionizo šventyklos nedidelėje apvalioje arba kvadratinėje aikštelėje, vadinamoje orkestru, t. y. šokių vieta. Paskiau aplink šią aikštelę pradėta statyti medinius arba akmeninius suolus žiūrovams, panaudojant natūralinio grunto iškilimus. Taigi klasikinį graikų teatrą
sudarė orkestras, kuriame vykdavo dramos veiksmas, o taip pat amfiteatro (pusračio) pavidalo ir supančios orkestras akmeninių suolų eilės vietos publikai. Palapinė, vadinamoji ,.skenė“ (iš to dabartinės scenos pavadinimas), kur persirengdavo aktoriai, būdavo už orkestro. Priešakinė skenės dalis būdavo atitinkamai papuošta ir sudarydavo foną dekoracijai. Visas statinys buvo po atviru dangumi ir šiek tiek priminė dabartinius sporto stadionus (tarp kitko, ir vietų žiūrovams skaičius kartais siekdavo kelias dešimtis tūkstančių).

Ilgainiui klasikinė graikų teatro forma keitėsi Senovės Romoje teatrai būdavo Statomi plokščioje vietoje. Speciali arkų sistema palaikydavo amfiteatru išdėstytas vietas žiūrovams. Pasikeitė orkestro, skenės funkcija bei forma. Kartais teatrai buvo dengiami stogais. tačiau dengti pastatai paplito tik Renesanso epochoje. ir pirmuoju dabartinio tipo teatru tapo „Teatro Farneze“ Parmoje (pastatytas 1618-—-1619 metais), kur sceną nuo žiūrovų salės skyrė uždanga, palikdama atvira erdvų prosceniumą (priešakinę scenos dalį). Itališkasis teatro tipas su įvairiais pakeitimais tebėra ir mūsų dienomis

Tačiau ir aktorių, ir “teatro pastatų, ir žiūrovų. Ir dramaturgų tėvynė lieka senovės Graikija, kur atsirado net teatro- pavadinimas (graikų kalbos žodis „teatron“ žiūrovų salė).

Reikia pažymėti, kad teatru visada rūpindavosi talentingiausi žmonės. Garsusis graikų fizikas ir matematikas Heronas iš Aleksandrijos marionečių scenai išrado uždanga ir teatrinį žaibą. Sukamoji scena, liukas ir aktorių grimas japonų atradimas.

AR DŽEKAS LONDONAS PATS PERGYVENO TUOS NUOTYKIUS, KURIE APRAŠYTI JO KNYGOSE?

Jokiu būdu nereikia suplakti autoriaus su jo herojais net jeigu romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Nežinia, ar Džekas Londonas pergyveno tai, ką pergyveno jo herojai, tačiau jo gyvenimas susiklostė taip kad jis pažinojo tas šalis ir tuos Žmones, kuriuos vėliau aprašė savo romanuose. Atsižvelgdamas į savo literatūrinį uždavinį, jis pakeitė juos, meniškai atkurdamas.

Džekas Londonas (tikrasis vardas: Džonas Grifitas 1876—1916) dar būdamas berniukas, parsisamdė dirbti laive.—Septyniolikos metų amžiaus jis jau buvo kadrinis jureivis. 1897 metais dvidešimt vienerių metu amžiaus su pirmaisiais aukso ieškotojais jis išvyko į Aliaską, į Klondaiką. Jis pergyvena visą sunkią „aukso karštligės“ epopėja. Paskiau jis per didelį varga siekia mokslo ir rašo savo pirmuosius literatūrinius kūrinius. „Martinas ldnas“——tai meninis paties Londono gyvenimo atkūrimas. 1904 metais jis keliauja po Japoniją kaip karo korespondentas. 1906 metais drauge su žmona plaukia savo jachta“ „Spark“ aplink pasaulį. Taigi Londono romanuose ir novelėse randame pasaulį, pažįstamą jam pačiam. Bet ar tai reiškia, kad jo herojų patirtus nuotykius jis pats pergyveno? Ne. Galimas dalykas, kad jis pergyveno kažką panašaus.

Be puikių kelionių romanų, nuotykių. romanų, taip pat apysakų bei apsakymų apie gyvulius, Londonas paliko keletą labai įdomių romanų ir socialinių reportazų, parašytų iš pažangių, antikapitalistinių pozicijų („Geležinė pėda“, „Bedugnės žmonės“).

Džekas Londonas mirė 1916 metais, turėdamas keturiasdešimt metų.

KAS YRA ATOMINIS KATILAS

Aplamai greitieji neutronai urano branduolį gali suskaldyti tik labai retais atvejais. Dažniausiai greitieji neutronai susiduria su urano branduoliais, jų nesuskaldydami. Susidūrę šie kūnai atšoksta vienas nuo kito kaip sviedinukai.

Tačiau klausimas čia darosi sudėtingesnis, nes neutrono susidūrimai su urano branduoliais gali būti dvejopos rūšies: arba stangrūs, t. y maždaug tokie, kaip dviejų biliardo rutulių, arba nestangrūs, pavyzdžiui, tokie, kaip biliardo rutulio susidūrimas su plastilino rutuliu.

Stangraus susidūrimo atveju „pasikeis tik neutrono – judėjimo kryptis, bet greitis liks tas pats. Taigi neutrono energija lieka pastovi. Užtat nestangraus susidūrimo metu neutronas netenka dalies savo greičio, vadinasi, sumažėja kinetinė jo energija.

Esant didelei neutronų energijai, vadinasi, ir pradiniam jų greičiui, svarbiausias vaidmuo tenka nestangriems susidūrimams. Nuo jų labai smarkiai sumažėja su įvairiais branduoliais susiduriančio neutrono greitis jau vos po kelių tokių susidūrimų. Jeigu mūsų neutronas kiek sulėtės, tai jis jau nebegalės suskaldyti urano pagrindinio izotopo U 238 branduolio: jis tik susidauš su juo, kaip sviedinukas su sviedinuku.

Kyla klausimas: kaip ilgai vyks neutronų daužymasis su U 238 branduoliais? Šis procesas truks tol, kol neutrono energija sumažės ligi vadinamojo šiluminio judėjimo energijos lygio. Su tokia energija sklinda šilumos molekulės savo amžino šiluminio judėjimo metu.

Taigi neutronai, turėdami energiją, mažesnę už tam tikra reikšmę, jau negalės suskaldyti urano – 238 branduolio. O kaip su uranu 235? Kaip bebūtų keista, bet urano – 235 branduoliai gali skilti tuo greičiu, kuo mažesnį greitį turi neutronas.

Neįsigilinus tai atrodo absurdiška, nes aplinkiniame pasaulyje mes sutinkame tiesiog priešingus reiškinius. Pavyzdžiui, iš patyrimo žinome. kad akmuo, sviestas didele jėga, vadinasi, akmuo, lekiantis dideliu greičiu, žymiai lengviau sudaužys stiklą, negu akmuo, kurio greitis yra mažas. Tačiau mikropasauliui ne visada galima taikyti mikroskopinės taisykles.

Aukščiau nurodytame pavyzdyje neatsižvelgta dar į vieną svarbią kliūtį, pastojančią kelią sėkmingam grandininiam skilimui. Ji tokia. Yra tam tikras neutrono greitis, kuris sudaro labai rimtą pavojų jo savarankiškam egzistavimui. Kai neutronas juda tam tikru greičiu, beje, labai mažu ir artimu šiluminės energijos greičiui, tai jį gali sugerti izotopo 238 branduolys. Pasirodo, kad neutroną, mums taip reikalingą grandininei reakcijai palaikyti, pasičiupo U 238 branduolys o pats šis branduolys nesuskilo. Fizikai branduolininkai šį reiškinį vadina rezonansiniu sugėrimu (absorbcija).

KAS YRA ATOMINIS KATILAS I DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS II DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS IV DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS V DALIS

KUR IR KADA ATSIRADO POPIERIUS?

Pirmiausia išsiaiškinsime kas yra popierius. Popierius tai suklijuota ir plonais sluoksniais supresuota celiuliozė (medžiaga, kuri yra pagrindinė sudėtinė augalų ląstelių apvalkalų dalis). Žodis popierius kilęs iš papiruso augalo pavadinimo; iš papiruso stiebo senovės egiptiečiai gamindavo rašomąją medžiagą. Tačiau papiruso perdirbimas Egipte neturi nieko bendra su popieriaus gamyba. Popierių gaminti pradėta II-ojo m. e. amžiaus pradžioje Kinijoje. o europiečius to darbo“ išmokė arabai.

Ilgus metus popieriaus gamybos technologija nesikeitė. Popieriaus masė buvo gaunama iš medvilninių arba lininių skudurų. jungiant šią masę su kalkių skiediniu arba pelenais. Perdirbant rankomis, popieriaus masė pirma būdavo užmaišoma su vandeniu katile, o paskiau porcijomis semiama ir dedama į stačiakampę formą. Išeidavo popieriaus lapas. Popieriaus nedaug tebuvo gaminama, ir jis atsieidavo labai brangiai.

1799 metais, po prancūzų Robero ir brolių Fudrinje išradimų. popierių buvo pradėta gaminti ilgomis juostomis ir žymiai daugiau. Ėmus popierių gaminti tiesiog iš medienos, kaip pagrindinės žaliavos, sumažėjo jo kaina.

Didžiulę pažangą šioje srityje geriausiai apibūdina skaičiai apie laikraštinio popieriaus gamybą. Mūsų laikais popieriaus mašina per minutę pagamina apie 350 metrų popieriaus aštuonių metrų pločio. Taigi per dieną ji gali pagaminti apie dešimt vagonų laikraštinio popieriaus.

KAS YRA RADIOAKTYVIEJI IZOTOPAI?

Visi aplink mus esantieji kūnai, kieti, skysti ir dujiniai, sudaryti iš palyginti nedidelio labai smulkių dalelių—atomų – variantų skaičiaus. Kiekvienas atomas susideda iš branduolio, kuris apsuptas besisukančių elektronų. Šių elektronų skaičius lygus į atomo branduolio sudėtį įeinančių protonų skaičiui ir atitinka šio elemento numerį Mendelejevo periodinėje elementų sistemoje.

O štai neutronų skaičius tam tikro elemento atomo branduolyje gali būti įvairus. Tuos atomus, kurių branduoliai turi vienodą protonų skaičių, bet skirtingą neutronų skaičių, vadiname tam tikro elemento izotopais.

Imkime konkretų pavyzdį: vandenilio atomą. Šio atomo branduolys sudarytas iš vieno protono ir gali visai neturėti neutronų arba turėti vieną arba du neutronus. Šiuos tris vandenilio izotopų atomus mes iš eilės vadiname lengvojo vandenilio, sunkiojo vandenilio, arba deuterio, ir ultrasunkiojo vandenilio, arba tričio, atomais; šių atomų branduoliai vadinami „protonu“, „deutronu“ ir „tritonu“.

Kitas pavyzdys gali būti urano atomas. Jo branduolys visada turi vienodą protonų skaičių, būtent 92, ir tam tikrą neutronų skaičių. Neutronų gali būti 146, 143, 142 ir t. t. Todėl kiekvienu iš nurodytų atvejų urano atomo svoris yra kitoks. Šį svorį apibūdiname vadinamuoju masės skaičiumi (atominis svoris), kuris stačiai yra visų branduolyje esančių protonų ir neutronų suma. Taigi urano izotopus apibūdiname tokiais masės skaičiais 238 (92+146), 235 (92+143), 234 (42+142). Dėl to šie izotopai ir Žymimi; U238, U235, U234 ir t.t.

Žinodami sutartinį izotopo žymėjimo Ženklą, labai lengvai galime nustatyti jo branduolio protonų ir neutronų skaičių. Pavyzdžiui, imkime kobalto izotopą, sutartinai pažymėtą Co 60. Kobaltas užima 27 vietą periodinėje elementų sistemoje, vadinasi, jo apvalkale sukasi 27 elektronai ir atitinkamai jo branduolyje yra 27 protonai. Neutronų skaičių sužinome, atimdami protonų skaičių iš masės skaičiaus, esančio prie sutartinio ženklo (60). Atėmę gauname 33 neutronus (60—273—33).

Visi elementų izotopai skirstomi į dvi grupes – į patvarius ir nepatvarius izotopus (vadinamuosius radioaktyviuosius). Radioaktyviųjų atomų branduoliai savaimingai, tik vidaus jėgų veikiami, palengva irsta leisdami elektringas alfa arba beta daleles (elektronus). Kartais drauge atsiranda elektromagnetinis spinduliavimas – gama – spinduliai. Branduolys, išspinduliavęs dalelę, tampa naujo kitą krūvį turinčio elemento atomo branduoliu.

Izotopas iš radioaktyviosios formos gali virsti patvariąja per Vieną arba kelis kartus, pasikartojančius vienas paskui kitą nevienodais laiko tarpais.

Kiekvienam egzistuojančiam radioaktyviajam izotopui būdingas specifinis irimo laikas, kurį visada galima rasti izotopų lentelėje greta jo sutartinio ženklo. Šį laiką vadiname „pusiau irimo periodu“ – jis yra tartum to izotopo pasas, nustatąs laiką, per kurį radioaktyviai pasikeis pusė atomų. esančių tuo momentu.

Tegu, pavyzdžiui, mes turime milijardą bismuto radioaktyvaus izotopo (sutartinis ženklas _Bi210) atomų. Šie atomai pradeda kisti – vieni anksčiau, kiti vėliau. Tačiau po penkių dienų, kurios yra izotopo Bi210 pusiau irimo periodas, suirs lygiai pusė visų bismuto atomų. Kitaip tariant, po penkių dienų lieka 0,5 milijardo bismuto Bi210 atomų. Praėjus dar penkioms dienoms, lieka jau tik 0,25 milijardo šių atomų (nes O,5X0.5=0,25), ir t. t.

Dabar pažiūrėkime, kas gi vyksta su radioaktyviais atomais, kurie suiro. Mūsų bismuto izotopas yra beta – radioaktyvus. Tai reiškia, kad kiekvienas Bi210 branduolys virtimo metu išmeta vieną elektroną. Tai vyksta dėl to, kad vienas iš branduolio neutronų virsta protonu. Dabar šis branduolys tampa naujo elemento polonio (sutartinis ženklas P0210) branduoliu. Gautasis branduolys taip pat yra radioaktyvus, jo pusiau irimo periodas* 138 dienos. Irdamas jis išmeta “alfa dalelę, susidedančią iš dviejų protonų ir dviejų neutronų. Tai helio branduolys. Išmetęs alfa dalelę, polonio izotopo branduolys virsta švino izotopo Pb206 branduoliu. Švino atomas, turįs masės skaičių 206, yra
patvarus, ir todėl juo baigiasi bismuto radioaktyvių virtimų ciklas.

Taigi radioaktyviojo bismuto atomo branduolys dviejų eilinių kitimų būdu virto patvaraus švino atomo branduoliu. Šių kitimų metu jis išmetė beta dalelę (elektroną) ir alfa dalelę (helio atomo branduolį).

Įvairių radioaktyviųjų izotopų pusiau irimo periodai gali labai smarkiai skirtis vienas nuo kito. Vienų izotopų „gyvenimas“ yra trumputis, trunka dalį sekundės; kiti gali egzistuoti milijonus metų. Kaip tik šios izotopų ypatybės fizikams atomininkams yra vertinga rodyklė, įgalinanti pažinti tam tikrą izotopa. Stebėdamas, kaip kinta spinduliavimas, kurį skleidžia medžiaga, turinti įvairių radioaktyviųjų izotopų atomus, fizikas gali nustatyti, ar vieną bei kitą spinduliavimą išskiria anglies C 14 atomai, ar magnio Mg 27 atomai,
ar Cinko Zn 113 atomai, ar plutonio Pu 236 atomai.

KOKIA YRA SKAITMENŲ ISTORIJA?

Kasdieniniame gyvenime mes jų naudojamės skaitmenimis. Tai yra sutartiniai ženklai skaičiams žymėti. Iš viso jų yra dešimt: 0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9. Jais galime užrašyti bet kuriuos skaičius, atlikti apskaičiavimus ir aplamai skaičiuoti. Skaičių ženklai — skaitmenys — turi savo istoriją. Ji yra susijusi su dvasiniu žmonijos vystymusi ir jos kultūriniu lygiu. Pirmykštis žmogus operavo paprasčiausiomis sąvokomis, naudojosi dviem apibrėžimais: vieneto ir dydžio. To jam pakakdavo primityviame gyvenime. Tačiau, kai gimsta visuomenė, pasidaro reikalinga dalyti materialines gėrybes tam tikrais santykiais.

Žmonės pradeda kalboje vartoti skaitvardžius, pirma paprasčiausius: vienas, du, trys, paskiau sudėtingesnius, ir, naudodamiesi kombinacijomis, išreiškia didelius skaičius. Pavyzdžiui, septyni — tai trys, trys ir vienas. Manoma, kad sutartiniai ženklai skaičiams reikšti pasirodė tuo pačiu metu, kaip ir raštas. Atsiranda lyg skaičių abėcėlė. Seniausi ženklai, kurie buvo naudojami skaičiams ir skaičiavimams, mums žinomi iš archeologinių iškasenų. Tie ženklai labai įvairūs. Senovės Egipte vienetui žymėti kurį laiką buvo vaizduojamas ribos stulpas, skaitmuo 5 buvo piešiamas kaip balandis, 7 — kaip gaidys, 10 kaip pasaga ir t. t.

Norint parašyti kokį nors skaičių, stačiai buvo piešiamas atitinkantis daiktas. Vėliau šis sudėtingas būdas užleido vietą paprastesniam. Babilono gyventojai, naudojęsi kyliaraščiu, vienetą vaizdavo kaip vieną kylį, dvejetą kaip du kylius, dešimti — kaip mazginį kylį, pasuktą smaigaliu į kairę, ir t. t. Iki mūsų dienų išliko gana griozdiški įvairių skaičių vaizdavimai, kurie buvo priimti senovės Romoje. Be abejo, jūs visi pažįstate juos. Sudėtingiems skaičiavimams šis skaičių rašymo būdas aiškiai netinka.

Skaitmenys, kuriuos priimta vartoti šių dienų civilizuotame pasaulyje, vadinami arabiškaisiais. Tikriausiai arabai atsinešė juos iš Indijos į Egiptą, iš kur jie per Viduržemio jūros pakrantes pasiekė Europą, maž-daug X m. e. amžiuje. Žinoma, tuometiniai žymėjimai skyrėsi nuo šiandieninių. Mes gerai įsivaizduojame, su kokiais sunkumais susidurdavo senovės pasaulio žmonės, norėdami skaičiuoti dideliais skaičiais.

Rimtai palengvėjo skaičiavimas, kai buvo įvestas skaitmuo 0, leidžiantis suteikti skaitmenims įvairias skaičių reikšmes priklausomai nuo tos vietos, kurioje jie parašyti. Pavyzdžiui, skaitmuo 6 skaičiuje 60 reiškia šešias dešimtis, o tuo tarpu 6 su trimis nuliais — šešis tūkstančius. Toks skaičių rašymo būdas vadinamas pozicine sistema. Jos pradmenys, kaip ir dešimtainės sistemos pradmenys, buvo žinomi gana anksti. Abiem sistemoms susijungus, taip pat bendrai joms besivystant, supaprastėjo skaitmenų rašymas ir skaičiavimas.