Avarija, draudimas, pinigai

Visi vairuotojai naiviai tikisi, kad niekada neprireiks susidurti su autoįvykiu ir jo pasekmėmis. Vieni vairuoja labai sąžiningai ir laikosi visų įmanomų kelių eismo taisyklių. Kiti jas pažeidžia, kartais to nedaro iš piktos valios, bet neretai ir savo galimybes pervertina.

Dabar nuoširdžiai paklauskime savęs ar tikrai tiksliai žinome, kaip reikia pasielgti įvykus avarijai ir kokie procesai bei žingsniai leis atlyginti žalą bei gauti kompensaciją už ją. Kelių eismo taisyklių knygelėje, kurią neabejotinai visi skaitėme buvo nurodyta, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo: imtis jam prieinamų, protingų priemonių galimai žalai sumažinti, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiems, pagal galimybes apsaugoti nukentėjusių turtą. Atrodo, kad viskas yra be galo paprasta ir aišku, tik kaip tokioje stresinėje situacijoje neprarasti blaivaus proto ir atlikti visus reikalingus veiksmus, niekas tiksliai nežino. Čia jau viską lemia pačių eismo dalyvių kompetencija bei gebėjimas prisiimti atsakomybę ir nepamiršti kelių svarbių darbų.

Pirmas ir pats svarbiausias, tai apie eismo įvykį reikia nedelsiant pranešti policijai. Viskas aišku ir logiška, tada dera ir pateikti visiems kitiems eismo įvykio dalyviams informaciją, būtiną draudikui nustatyti.

Avarija ir draudikai

Nereikia pamiršti, kad per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos dera raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį, dėl kurio vairuotojas yra atsakingas. Įstatymas numato ir išimčių šiam terminui, tada informaciją galima pranešti šiek tiek vėliau, bet per daug vilkinti laiko negalima. Nukentėjęs asmuo, suprantama, turi elgtis irgi atsakingai. Jis niekada negali reikalauti daugiau nei jam priklauso. Žinoma, jei jis nesutinka su patirta nuostolių suma ar mano, kad jo sužeidimai bei turto sugadinimas buvo verti šiek tiek daugiau, tai jis visada gali kreiptis į teismą.

Teismas nėra ta institucija, kuri aklai patenkina visus skundus ir patirtus nuostolius geba padidinti kelis kartus. Ši institucija visus skundus privalo išnagrinėti smulkmeniškai ir objektyviai, kad ginče abi pusės rastų kompromisą ir būtų patenkintos. Lietuvoje galiojantys įstatymai ir visi kiti saugikliai užtikrina, kad avarijos atveju nebūtų galima sukčiauti. Eismas keliuose grindžiamas savitarpio supratimu. Akivaizdu, kad ir avarijos metu, šis supratimas niekur dingti neturėtų.

Straipsnį padėjo parengti: autonuomita.lt – techinnė pagalba kelyje Dirbame Vilniuje visas dienas ir visą parą.

Taip pat remtasi šaltiniu: https://lt.wikipedia.org/wiki/Magistralinis_kelias_A1_(Lietuva)

Techninė pagalba Vilniuje

PARUOŠIAMIEJI DARBAI PRIEŠ TAPETUOJANT

Klijuoti apmušalais, kaip ir dažyti, galima tik sausas ir švarias sienas. Išklijavus drėgnas sienas, apmušalai trukdo tinkui džiūti, o kartu ir patys pelija, pūva, jų spalvos išblunka.

Naują tinkuotą paviršių reikia palyginti medžio trinkele arba plyta, nuvalyti nuo jo smėlį ir dulkes, užtaisyti plyšius.

Anksčiau vandeniniais dažais dažytą paviršių reikia švariai nuvalyti iki pat gryno tinko, netvirtas tinko vietas atmušti ir iš naujo užtinkuoti.

Aliejiniais dažais dažytą paviršių, jei dažų sluoksnis tvirtai laikosi, galima palikti ir nevalytą, tik reikia jj sušiurkštinti ir išlyginti nelygumus.

Ant senų apmušalų klijuoti naujus galima tik tada, jei senieji yra lygūs ir gerai laikosi. Jei seni apmušalai vietomis yra atšokę, reikia juos, .karštu vandeniu sudrėkinus, atlupti tiek, kiek lupasi, ir tas vietas išlyginti glaisto mase.

Sauso tinko plokštėmis arba klijuote (fanera) dengtas sienas pirmiausia reikia nugruntuoti, o, gruntui išdžiūvus, glaistu arba gipsu užtaisyti sudūrimų plyšius ir po to juos dar užklijuoti marlės ir makulatūrinio popieriaus juostelėmis. Atlikus visus šiuos darbus reikėtų kažkur padėti statybines šiukšles.

Nuvalytas ir išlygintas paviršius gruntuojamas gruntu, pagamintu iš 1,5 kg sijotų ruginių miltų (kaip paruošti ruginių miltų kleisterį, 1 litro 10% stalių klijų skiedinio ir vandens (iki 10 litrų bendro kiekio).

Dar gruntui neišdžiūvus, sienos klijuojamos makalatūra paprastu laikraštinių popieriumi.

Makulatūrai klijuoti tinka tie patys klijai, kaip ir paviršiui ‘gruntuoti, tik juose gali būti šiek tiek mažiau (iki 1,2 kg) miltų.

Popieriaus lapai pluoštu klojami ant stalo arba tiesiog ant grindų ir dideliu šepečiu lygiai vienodai tepami klijais. Dirbama paprastai dviese: vienas tepa, kitas tuojau pat, kad lapai nepermirktų ir nesukristų, ima juos nuo stalo ir klijuoja prie sienos, prispausdamas bei išlygindamas juos šepečiu. Klijuojant makulatūrą, sienų pakraščius prie grindjuosčių, langų ir durų apvadų bei kitas sandūras geriausia paklijuoti marle arba retu audiniu.

Prieš klijuojant, apmušalų kraštus reikia apkarpyti, o pačius apmušalus pjaustyti reikiamo ilgumo gabalais. Plonų apmušalų atrėžiamas tik vienas kraštas, būtent tas, kuris klijuojant bus atkreiptas į lango pusę. Plonų apmušalų kraštai apkarpomi ilgomis žirklėmis. Storesnių — kurie dažniausiai klijuojami, suduriant vieną su kitu, nupjaunami abu kraštai. Jų kraštus patogiau nurėžti, pasitiesus ant lygaus stalo ar lentos, aštriu peiliu pagal ilgą. tiesią liniuotę. Geriausia tokius apmušalus rėžyti, sudėtus kraštais vienas ant kito taip, kaip jie bus su-duriami klijuojant. Tada sandūrose visai nebus plyšių.

Perkraustymo paslaugos visoje Lietuvoje, didžiuosiuose miestuose: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys.

Apmušalus pjaustant į gabalus, reikia žiūrėti, kad derintųsi jų piešinys. Kad klijuojant ir bederinant nepritrūktų apmušalo, pjaustant jį į gabalus, galuose reikia šiek tiek užleisti, ypač tų apmušalų, kurių raštas stambesnis. Viršutinius galus geriausia sulyginti dar gabalo nepriklijavus. Apatiniai galai, einantieji pagal grindjuostę, nurėžiami jau priklijavus gabalą ir taip, kad jis 4-5 mm dengtų grindjuostę.

Pasiremta keliomis idėjomis iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Namas

LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

Lengvojo automobilio ir autobuso konkurencija labai sena. Jie rungiasi jau nuo praėjusio šimtmečio pabaigos ir vienu metu net atrodė, kad lengvasis automobilis visiškai išstums autobusą iš miesto gatvių ir Tačiau iš tikrųjų nesutaikomo priešiškumo tarp jų nėra: automobilis — individualus transportas, o autobusas visuomeninis. Superkamiausia mašina, kaip pati patogiausia ir mobiliausia susisiekimo priemonė, labai reikalingas šių dienų žmogui, tačiau vargu ar jis kada visiškai nukonkuruos autobusą, nes šis turi savų privalumų — labai talpus ir ekonomiškas eksploatuoti.

Šiuolaikinių autobusų tikruoju protėviu laikytinas omnibusas (lotyniškai omaibus – visiems). Omnibusas — tai daugiavietė arklių traukiama karieta, reguliariai kursuojanti tam tikrais maršrutais miestuose ir tarp miestų bei vežiojanti keleivius už nustatytą mokestį. Omnibusų atsiradimas — visuomeninio transporto kūrimosi pradžia.

Devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje autobusai dar nebuvo tikrąja to žodžio prasme visuomeninis transportas. Tada savaeigiai omnibusai, galėjo pavežti nedaug keleivių ir dažniausiai priklausė viešbučiams ar kitoms sostinių bei kurortų įstaigoms. Kaip tik tokie ir buvo vokiečių omnibusai „Lutzmann“ bei pirmieji rusų omnibusai, kuriuos gamino firmos „Frezė“ ir „Duks“.

1903 metais Peterburgo P. Frezės karietų dirbtuvėje pagamintas vienintelis dešimties vietų autobusas turėjo 8 AG variklį „De Dion Bouton“ ir galėjo važiuoti 15 km per val. greičiu. Tais pačiais metais Maskvoje J. Melero firma „Duks“ pagamino penkis autobusus: po du Maskvai ir Varšuvai, vieną — Peterburgui. Jie taip pat turėjo 8 AG variklį, išvystydavo 15-20 km per val. greitį. Vėliau Rusijoje autobusus gamino firmos „International“ bei „G. Lessner“ Peterburge ir Rygos vagonų gamykla. Pirmieji omnibusai su vidaus degimo varikliais galėjo vežti nuo 6 iki 40 keleivių.

Ypač greit autobusus pripažino Anglija, kuri mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo laikoma „autobusų šalimi“, nors „motorinis ornnibusas“ pirmąkart pasirodęs Londono gatvėse, rado mieste apie 1420 diližanų ir 17 200 juos kinkomų arklių. Kiekvienas toks diližanas veždavo 21 keleivį. Nors diližanų konkurencija buvo didžiulė, nors į autobusą, londoniečių trumpai vadinamą ,busu“, daugelis žiūrėjo kaip į „pavojingą ir menkai patikimą“ transporto priemonę, vis dėlto naujovė greit prigijo, o po septynerių metų ir visiškai pakeitė diližanus, buvusius, rodos, tokia būdinga Londono detale.

1911 metais Londono kompanijos, įsteigtos 1904 m., autobusais pervežta 340 milijonų keleivių, 1913 m. 580 mln. 1921 metais Londonas turėjo 3000 didelių autobusų, galinčių vežti po 54 keleivius… Taip autobusai pamažu tampa didžiai reikalinga ir nepakeičiama miestų susisiekimo priemone, pralenkiantys lengvuosius automobilius.

Plačiau: Pirmieji autobusai ir automobiliu supirkimas Vilnius.