Nedrausmingi dviratininkai ir motociklininkai

Dviratis yra nepaprastai judri susisiekimo priemonė. Dviratininkas gali, neįspėjęs ir neapsidairęs, staigiai pasukti, išdygdamas prieš automobilį, kitaip tariant, pasukti pačiu netikėčiausiu momentu. Todėl patyrę vairuotojai vengia dviratininkų, ypač jaunų ir nedrausmingų, kaimynystės. Tokį dviratininką lengva pažinti iš važiavimo manieros. Važiuodamas greitai, nesilaikydamas dešiniojo kelio krašto, jis visada kelia vairuotojui įtarimą.

Ypač pavojingas dviratininkas, važiuojantis prieš automobilį gatvės viduriu. Išgirdęs arba pamatęs iš užpakalio automobilį, jis staigiai suka į dešinę ir dauguma atvejų, paslydęs ant tramvajaus bėgių, krinta prieš pat automobilį. Vairuotojas turi numatyti tokią galimybę ir būti pasiruošęs staigiai pasukti į kairę, kad neužkliudytų gulinčio ant kelio dviratininko, arba stabdyti.

Visada reikia važiuoti pakankamu atstumu nuo dviratininko ir žiūreti, kad jo nekliudytume ir kad mūsų nekliudytų kitas automobilis. Taip pat būtina įsitikinti, ar prieš minutę aplenktasis dviratininkas nevažiuoja už mūsų automobilio. Jeigu mes stabdysim jis gali trenktis į mūsų automobilį ir susižaloti.

Ypač pavojingi dviratininkai naktį. Paprastai jie važinėja be žibintų ir dargi neturi dviračio užpakalyje raudono šviesos atšvaito. Todėl blogai apšviestoje gatvėje jie esti beveik nematomi ir su jais lengva susidurti, tuo labiau, kad vakare jie linkę važinėti gatvės viduriu.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Panašaus atsargumo laikytasi ir mopedų atžvilgiu. Jie važiuoja greičiau už dviratininkus, bet taip pat pasižymi „judrumu“.

Daug vargo vairuotojams sudaro motociklininkai, ypač pamėgdžiojantys sportininkus. Jie įsispraudžia į siauriausias vietas, lenkia kitas transporto priemones, rizikingai kirsdami joms kelią, lekia dideliu greičiu visomis eismo juostomis, dažnai neįspėdami, kad keičia važiavimo kryptį. Privažiuodami sankryžą, prie kurios prieš raudoną šviesoforo signalą stovi. Jie nesilaiko taisyklės, pagal kurią eismo transporto priemonės turi sustoti viena už kitos pagal ta pačia tvarka pajudėti pagal signalą sankryžą.

Po avarinis saugumas – priemonės kuriomis imamasi po eismo nelaimės

Todėl vairuotojas turi būt: labai atsargus, kai kelyje greta jo atsiranda dviratis, mopedas motociklas.

Vežimai

Kinkomojo transporto vežėjai labai dažnai trukdo kelių eismui. Dauguma atvejų jie nežino kelių eismo taisyklių: nieko nenutuokia apie pirmumo teisę sankryžoje, apie draudimą važiuoti arba stovėti, nežino kelio ženklų. Vežėja „prieš srovę“ į vienos krypties eismo gatvę, vakare neuždega žibintu , dažnai nepaiso eismo saugumo.

Ketindamas aplenkti vežimą, vairuotojas turi nuo jo važiuojančio pakankamu atstumu, nes negali būti tikras, kad vežėjas kaip tik tuo momentu nepasuks į automobilio pusę. Jeigu leidžiama signalizuoti signalu, vairuotojas turi tuo signalu įspėti vežėją ir laukti, kol jis pavažiuos į dešinę. Kartais tenka labai ilgai laukti ir vis tiek lenkti nepalankiomis sąlygomis. Ypač nemalonu aplenkti sunkius vežimus, kurie paprastai nepavažiuoja į dešinę ir užstoja vairuotojui kelią.

Komponentinio sistemos modelio elementai

Komponentinio sistemos modelio elementai

Organizacijos informacijos sistemos komponentams ir sąsajoms tarp jų identifikuoti siūloma nauja grafinė notacija – komponentinis sistemos modelis. Šis modelis apjungia veiklos informacinės architektūros (VIA) modelio ir darbų sekos modelio savybes.

Veiklos informacinės architektūros modelis apibrėžia IS komponentų tipus, atitinkančius organizacijos veiklos domenus, kurie aprašyti Komponentinio sistemos modelio elementai lentelėje. Remiantis tuo, komponentinis sistemos modelis (analogija su darbų sekų modeliu) skirstomas į penkis takelius, kurie skirti atitinkamo vieno veiklos domeno komponentams:

• takelis „valdymo funkcijos“ atitinka verslo domeną ir skirtas šiame domene naudojamiems IS komponentams (tai IS vartotojo sąsajos komponentai) specifikuoti;

Komponentinio sistemos modelio elementai

·  takelis „taikomieji uždaviniai“ atitinka informacinių procesų domeną ir skirtas IS taikomųjų uždavinių logiką (skaičiavimus ir kitokį duomenų apdorojimą) realizuojantiems komponentams (tai IS funkciniai komponentai) specifikuoti;

·  takelis „duomenų struktūros“ atitinka informacijos domeną ir skirtas IS saugyklose (duomenų bazėse, duomenų sandėliuose) saugomos informacijos elementams, t.y. duomenų komponentams specifikuoti;

·  takelis „technologiniai procesai“ atitinka technologinių procesų domeną ir skirtas šiame domene naudojamiems IS komponentams (tai IS vartotojo sąsajos komponentai) specifikuoti;

·  takelis „išorinės aplinkos veiksniai“ atitinka VIA modelio aplinkos domenus (verslo rinkos, technologijų ir informacinių technologijų rinkos) ir skirtas šiuose domenuose esantiems aktualiems komponentams (sąveikaujantiems su jau aptartais IS komponentais) specifikuoti.

Komponentiniame sistemos modelyje informacijos sistemos komponentas vaizduojamas stačiakampiu suapvalintais kampais, sąsajos tarp komponentų žymimos rodyklėmis, šalia nurodomi sąsajų tipai.

Komponentiniame sistemos modelyje gali būti nurodytos valdymo eigos sąsajos (angl. control flow – CF), kurios sieja vieno domeno komponentus ir nurodo priežastinius domeno komponentų ryšius. Pastebėsime, kad terminas „valdymo eiga“ naudojamas objektiniame modeliavime ir reiškia proceso vykdymo valdymą.

Komponentinio sistemos modelio sudarymas

Komponentinis sistemos modelis suformuojamas transformuojant darbų sekų modelį pagal šias taisykles:

1.  Darbų sekos modelyje skaičiavimą atliekantys procesai transformuojami į informacinių procesų domeno (IPD) komponentus.

2.  Darbų sekos modelyje valdymą atliekantys procesai transformuojami į verslo domeno (BD) komponentus.

3.  Informacijos srautai, jungiantys procesus darbų sekos modelyje, transformuojami į duomenų domeno (DD) komponentus.

Materialūs srautai darbų sekos modelyje transformuojami į technologinių procesų domeno (TPD) komponentus.

Komponentinių sistemos modelių hierarchija

Analizuojant IS projektavimo aplinkoje saugomus darbų sekos modelius (jie aprašo veiklos funkcijas), gali būti sudaromi komponentiniai IS modeliai, suformuojama jų hierarchija (H={1,2„ n}), kuri siejasi su darbų sekų modelių hierarchiją. Kiekvienas kitas hierarchijos lygmuo detalizuoja aukštesniojo lygmens modelio komponentus (Komponentinių sistemos modelių hierarchijos pavyzdys pav.)

Komponentinių sistemos modelių hierarchijos pavyzdys

Komponentinio sistemos modelio atskiro domeno komponentėms ir jų ryšiams modeliuoti gali būti naudojami UML ar kitų notacijų (pavyzdžiui, IDEF standarto) atitinkami modeliai. Pavyzdžiui, BD, TPD ir DD komponentams ir jų struktūriniams ryšiams modeliuoti gali būti pritaikyta klasių diagrama, IPD komponentams modeliuoti -bendradarbiavimo diagrama.

Projektuojant integruotas kompiuterizuotas informacijos sistemas tikslinga apjungti IS kūrimą informacinės architektūros modelio pagrindu bei komponentinį IS projektavimą, siekiantį surinkti IS iš kompiuterizuotų veiklos komponentų.

Komponentinis IS projektavimo metodas susieja IS architektūros modelį, darbų sekų modelį ir atvaizduoja juose esančią informaciją į naujo tipo modelį – komponentinį sistemos modelį, kuriame išskiriami tokio tipo komponentai: valdymo funkcijos (BD), skaičiavimai arba funkciniai komponentai (IPD), duomenų struktūros (DD), technologiniai procesai (TPD), išorinė aplinka (ENV).

Pagrindiniai komponentinio sistemos modelio sudarymo tikslai yra išsaugoti veiklos modelyje egzistuojančias sąsajas tarp IS informacinės architektūros komponentų bei tiksliau specifikuoti komponentus ir jų sąsajas. Toks modelis padėtų užtikrinti organizacijos veiklos ir visų projektuojamų sistemų integralumą.

Organizacijos IS komponentų identifikavimas leistų IS projekte pakartotinai naudoti specifikuotus komponentus, kurie išsaugo veiklos srities procesų ir objektų semantiką, o realizavus projektą – surinkti IS taikomąsias programas iš komponentų, turinčių prasminius vardus aprašytoje straipsnyje sistemos komponentų diagramoje. Naudojantis aprašytu metodu, galima modifikuoti CASE priemonių (ir struktūrinių funkcinių, ir objektiškai orientuotų), kuriose naudojami veiklos procesų modeliai (darbų sekų modeliai arba jų analogai), projektavimo aplinkas.

KAI KURIOS SVARBESNĖS PAGALBINĖS MEDŽIAGOS

Skiedikliai vartojami tirštiems dažams iki darbui tinkamo tirštumo skiesti ir jų riebumui, nudažyto sluoksnio blizgėjimui bei džiūvimui reguliuoti.

Terpentinas — labiausiai žinomas aliejinių dažų, lakų ir emalių skiediklis. Jis gaminamas iš pušų ir eglių sakų arba iš sakingų pušinių kelmų, malkų.

Sakų terpentinas yra geresnis — šviesesnis, švaresnis, maloniau kvepia, o su juo atskiesti dažai greičiau ir tvirčiau išdžiūsta.

Kelmų terpentinas yra tamsesnis, labiau dvokia ir su juo atskiesti dažai ne taip greitai džiūsta, sluoksnis esti ne toks kietas.

Geras terpentinas, užlašintas ant balto popieriaus, turi, nepalikdamas jokio pėdsako, išgaruoti.

Lakinis benzinas, arba lakinis žibalas (vaitspiritas),— bespalvis, į benziną panašaus kvapo skystis, gaminamas destiliuojant naftą. Jis vartojamas taip pat aliejiniams dažams skiesti.

Solventnafta — žibalo kvapo skystis, gaunamas distiliuojant akmens anglį. Solventnaftos mišinys su lakiniu benzinu (1 : 3) labai tinka lakams ir emaliams skiesti.

Aliejinius dažus galima skiesti ir paprastu vairuotojų benzinu, taip pat ir žibalu, tačiau jais skiestų dažų sluoksnis nėra toks kietas ir patvarus.

Labai gerai aliejinius dažus, aliejinius lakus ir emalius skiedžia tapybiniai skiedikliai, parduodami plokščiuose buteliukuose po 150 g.

Nitrolakams bei nitroemaliams skiesti vartojami specialūs nitroskiedikliai arba acetonas.

Spiritiniai lakai ir politūros skiedžiami paprastu denatūruotu arba techniškuoju spiritu.

Sikatyvai, arba džiovintojai, vartojami aliejinių dažų sluoksnio džiūvimui pagreitinti. Tačiau reikia atsiminti, kad, pridėjus per daug sikatyvo, džiūvimas gali ir pablogėti, be to, nuo per didelio jo kiekio dažų sluoksnis darosi trapus, ima trūkinėti. Todėl sikatyvą reikia naudoti saikingai. gatavai paruoštus dažus jo pakanka pilti apie 4-5% ir ne daugiau kaip 10%.

Vario sulfatas, kitaip vadinamas vario kuporosu, vitrioliu, mėlynuoju akmenėliu, yra mėlyni kristalai, vartojami daugiausia gruntui ruošti.

Geležies sulfatas, vadinamas dar geležies kuporosu, vitrioliu, žaliuoju akmenėliu, yra žalsvi kristalai, vartojami taip pat daugiausia gruntui ruošti.

Alūnas (kalio aliuminio sulfatas) — stambūs bespalviai skaidrūs kristalai. Vartojamas gruntui paruošti ir dažams sutirštinti, dažant purkštiant.

Kaustikinė soda, kitaip vadinama gailiuoju natriu, natrio šarmu, muilo akmeniu, vartojama seniems aliejinių dažų sluoksniams suminkštinti ir nuimti.

Kietas (ūkiškas) ir skystas (žaliasis) muilas vartojami gruntui ruošti ir šiaip valymui.

Svidinamasis popierius ir pemza vartojami paviršiams svidinti (šlifuoti).

Paprastas svidinamasis popierius gaminamas, apibarstant smulkiau ar stambiau sugrūsto stiklo, titnago arba smėlio grūdeliais įteptą stalių klijais tvirtesnį popierių arba audinį. Svidinamojo popieriaus smulkumas ar stambumas žymimas numeriais.

Natūrali pemza — vulkaninės kilmės lengva akyta uoliena. Prekyboje ji esti netaisyklingos formos gabalais.

Dirbtinė pemza — žymiai sunkesnė, rupesnio ar smulkesnio grūdo medžiaga, parduodama keturkampiais, truputi nusmailėjančiais gabalais.

Skardiniams stogams ir metalinėms konstrukcijoms dažyti vartojami skalūniniai dažai

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai

Būtina visuomet pasverti ne tik stabdymo galimybę ir sukibimo koeficientą (nuo kurio atvirkščiai proporcingai priklauso stabdymo kelias), bet ir stabdžių sistemos atsparumą, ypač kai dažnai stabdoma, važiuojant dideliu greičiu. Stabdžių antdėklai, labai įkaisdami be atitinkamo ataušimo, genda. Be to, ir stabdžių būgnų trinties jėga mažėja, kylant temperatūrai.

Šios problemos neliečia automobilių su diskiniais stabdžiais. Tereikia tikrinti jų stabdžių trinkelių būklę.

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai: stabdymas varikliu ir stabdymas oro pasipriešinimu. Antrasis būdas efektyvus, lekiant dideliu greičiu (oro pasipriešinimas didėja proporcingai greičio kvadratui).

Varikliu stabdoma, atitraukiant koją nuo droselio valdymo pedalo. Kai greitis tiek sumažėja, jog nebėra pavojaus viršyti didžiausią leistiną variklio alkūninio veleno apsisukimų skaičių, vairuotojas įjungia sekančią žemesniąją pavarą. Didinant stabdymą tokiu būdu, įsidėmėtina, kad variklis stabdo tik varančiuosius ratus. Todėl šis būdas ne toks efektyvus, kaip stabdymas stabdžiais. Staigiai stabdant posūkyje į dešinę, labiausiai prie kelio spaudžiamas priekinis kairysis ratas, po jo ir užpakalinis kairysis. Abiejų dešiniųjų ratų apkrova sumažėjo, užpakalinis dešinysis ratas netgi pakilo nuo kelio paviršiaus.

Tačiau, važiuojant dideliu greičiu, stabdymas tiek varikliu, tiek oro pasipriešinimu duoda patenkinamus rezultatus.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Stabdydamas prieš posūkį, vairuotojas turi tiksliai žinoti, kada reikia pradėti stabdyti. Jis privalo sumažinti greiti iki šiam posūkiui atitinkamo dydžio tiksliai tuo momentu, kai pradeda sukti. Paprastai vairuotojai, važiuodami 100 km/h, pradeda stabdyti per anksti, o važiuodami didesniu greičiu, — per vėlai. Matyt, nustatydami atstumą iki posūkio, jie dažnai nesuvokia, kad stabdymo kelias proporcingas ne tiesiog greičiui, o jo kvadratui. Vadinasi, padidėjus greičiui, pavyzdžiui, 2 kartus, stabdymo kelias pailgėja ne 2, bet 4 kartus.

Nėra kokios nors bendros taisyklės, kaip nustatyti stabdymo momentą. Vairuotojas turi pats išmokti ji tinkamai nustatyti, treniruodamasis įvairiomis sąlygomis. Tik privalo įsidėmėti: jeigu pradės stabdyti prieš posūkį per anksti, tuo sumažins tik vidutinį greitį; jeigu pradės stabdyti perdaug vėlai, automobilį ištiks šoninis slydimas ir tuo išvyka pasibaigs.

Normalus stabdymas yra toks, kuris pereina iš silpno į stiprų, paskui vėl silpnėja iki nulio. Taip stabdomas automobilis sklandžiai sustoja numatytoje vietoje. Čia negali susidaryti pavojingos situacijos. Šoninis slydimas negresia netgi slidžiausiame kelyje, padangos taip pat negenda.

Paprastai važiuojant, pirma stabdoma varikliu, t. y. nukeliant koją nuo droselio valdymo pedalo. Variklis sudaro pasipriešinimą ir sklandžiai stabdo ratus. Tik galutinis stabdymas, iki visiško sustojimo, atliekamas kojiniu stabdžiu.

Vairuotojas turi būti ypač atidus ir nedaryti klaidų

Vairuotojas turi būti ypač atidus ir nedaryti klaidų, nes priešingu atveju gali kliudyti šalia stovinčius automobilius. Automobilis statomas pakankamu atstumu nuo stovinčiojo iš kairės, kad būtų galima pakankamai plačiai atidaryti duris išlipant. Nuo dešinėje pusėje stovinčio automobilio taip pat sustojama pakankamu atstumu, kad jo vairuotojas galėtų laisvai išlipti.

Mašiną reikia pastatyti labai tiksliai. Tiktai tuomet stovėjimo aikštelėje bus tvarka ir tilps atitinkamas automobilių skaičius. Visiškai neleistina statyti automobilius stovėjimo aikštelėje nerūpestingai, netinkamu kampu arba nesilaikant tinkamo nuotolio nuo pažymėtos aikštelės krašto.

Manevrai, j kuriuos vairuotojasįgunda, atlikdamas išnagrinėtus pratimus, padeda jam išmokti taisyklingai pastatyti automobili stovėjimo aikštelėje tarp kitų automobilių, stovinčių išilgai važiuojamosios dalies.

Jeigu tarp tų automobiliu atstumas didelis, reikia privažiuoti priekine eiga arčiau šaligatvio, pavažiuoti iki priekyje stovinčio automobilio, paskui, pasukus vairo ratą dešinėn, privažiuoti prie šaligatvio atbuline eiga ir sustoti išvažiavimui pakankamu atstumu. Kartu paliekamas reikiamas atstumas užpakalyje stovinčiam automobiliui, kad tas taip pat galėtų laisvai išvažiuoti iš stovėjimo vietos.

Kai automobiliai, tarp kurių ketinama sustoti, stovi arti vienas kito, į numatytą vietą įvažiuojama atbuline eiga ir pasisukant. Tam vairuotojas pirma važiuoja išilgai automobilių eilės ir stabteli ties priekine dalimi to automobilio, kuris stovi prieš numatyta, užimti stovėjimo vietą. Atstumas tarp automobilių turi būti 0,5 m. Suprantama, vairuotojas stabteli tik tuo atveju, jeigu netrukdo eismui. Paskui pradeda važiuoti atbulas, žiūrėdamas pro užpakalinį stiklą.

Kartu pasuka vairą iki galo dešinėn, ir automobilis įsuka į pasirinktą vietą tarp kitu mašinų. Šiuo metu vairuotojas turi būti labai atidus. Kai jo automobilio priekinis durų statramstis susilygina su lenkiamos mašinos užpakaline dalimi, vairas atsargiai pasukamas iš dešinės padėties į kairiąją. Po to atsargiai važiuojama atbulomis iki užpakalyje stovinčio automobilio. Ir pagaliau priekiniai ratai pasukami į važiavimo tiesiai padėtį ir šiek tiek pavažiuojama į priekį, paliekant vietos užpakalyje stovinčiai mašinai išvažiuoti.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Labiausiai paplitusi klaida, statant automobilį už kitų, yra lėtas ir nepakankamas vairo rato pasukimas tiek kairėn, tiek ir dešinėn. Važiuoti reikia lėtai, o vairą sukti kiek galima greičiau. Nuo to priklauso manevro taisyklingumas.

Įvažiavus į numatytą vietą, sustojama: atstumas iki priekyje ir užpakalyje stovinčių automobilių turi būti maždaug vienodas. Tai būtina, kad jie galėtų laisvai išvažiuoti iš stovėjimo vietos. Vairuotojas, išvažiuodamas iš stovėjimo vietos, privalo kiek galima daugiau pavažiuoti atgal. Labai svarbu, kad jis iš savo vietos sugebėtų nustatyti, kiek gali pavažiuoti atgal, nekliudydamas užpakalyje stovinčio automobilio. Turint patyrimo, šį atstumą galima nustatyti iki 5 cm tikslumu.

Nė vienas žmogus pasaulio istorijoje neperleido per savo rankas tiek briliantų kiek Haris Vinstonas

Nė vienas žmogus pasaulio istorijoje neperleido per savo rankas tiek briliantų kiek Haris Vinstonas. Kartais jam priklausę šešiasdešimt garsiausių ir didžiausių šios žemės deimantų. Milijonieriai mirštant ant stalelio greta lovos žaižaravo dėžutė, inkrustuota šimtu mažų briliantų. Šią dėžute Antverpeno juvelyrai kažkada buvo padare imperatoriui Frydrichui Didžiajam. Tai žinant, labai lengva pasamprotauti apie šio pasaulio tuštybę ir nepastovumą.

Bet, kaip sakoma, žmogus yra laikinas o deimantas amžinas. Juk romėnu istorikas Plinijus Vyresnysis jau beveik prieš du tūkstančius metų rašė: Tai patvariausias iš visu žmogaus turtų.

Prieš mirtį Haris Vinstonas prekyba šiais brangakmeniais apibūdino taip: deimantas magiškas žodis, ypač šiandien, Niekada anksčiau jo kainos nebuvo didesnės ir niekada nekilo sparčiau. ir vis tiek paklausa jų didesnė nei pasiūla. Nors pas mane ateina. Žmonės, perkantys milijonines vertės akmenis, svarbiausias mano biznis ketvirčio karsto ar smulkesni briliantai, tekainuojantys kelis šimtus dolerių”.

Šitokia briliantu prekybos sostinė yra Antverpenas, tačiau atsitiktiniam šio miesto atvykėliui kelio į deimantų biržą nėra. Smalsus pašaliečiai ten nepageidaujami, Vis dėlto vienam kitam pavyksta įsismelkti į biržą, regėti neskubiai atliekamus sandėrius ir pasivaikščioti deimantų pirklių keliais.

Nuo seno Antverpenas vadinamas Šiaures Jeruzale. Kodėl? Štai kaip vokiečių žurnalistui R.Jungblutui apie save pasakojo tipiškas Šio miesto deimantų pirklys Jakobas: “Žinai aš kilęs iš neturtingos žydų šeimos. mano tėvai nuvyko iš Rusijos į Palestina. Užaugau kibuce, ganiau veršius. Jaunuoliu būdamas įsitaisiau, į deimantų šlifavimo dirbtuvę Tel Aviv „ Dešimt metų dirbau ir visko mokiausi. 1970 metais ėmiau prekiauti deimantais ir nepasigailėjau. Dabar turiu viena gražiausių namų šiame mieste, važinėju ”Mersedesu“, dažnai keliauju po pasaulį. Tarnaudamas Izraelio armijoje dalyvavau trijuose karuose su arabais. Po to persikėliau čia, į Antverpena“.

Per Antverpeno rinką pereina apie šešiasdešimt procentų visų pasaulio šlifuotų ir nešlifuotų deimantų. Jų srautą valdo “Huge Raad voor Diamant” “Aukštoji deimantų taryba”, tikrasis Belgijos deimantų karalius. Šiame mieste du tūkstančiai deimantų prekybos firmų, kurios turi 458 šlifavimo dirbtuvių. Brangiame biznyje dalyvauja 30 tūkstančių žmonių, metinė jų apyvarta siekia 12,5 milijardo dolerių. Dauguma šių Žmonių — žydai. Ne veltui pagal tradiciją po sandėrio deimantų pirkliai palinki vienas kitam: “Mazel und broche”; jidiš kalba tai reiškia “laimės ir apvaizdos”. Dabartinis Antverpeno deimantų biržos prezidentas Abraarnas Fišleris pasakoja, kad 1939 metais birža turėjo 1645 narius, po karo iš jų beliko 355. Dauguma žuvo Hitlerio lageriuose, vos tik kai kurie, taip pat ir pats Fišleris, spėjo pabėgti. Karo metais jis dirbo deimantų pramonėje Kuboje, ir kai tik Vokietija kapituliavo, grįžo namo, į Antverpena. “Aš myliu šį miestą ir ne mažiau savo amatą. Diena, kai neperku ir neparduodu deimantų, man prarasta”, prisipažįsta Fišleris.

Diena prieš savo mirtį Monako princesės Karolinos vyras STEFANAS KAZIRAGIS

Diena prieš savo mirtį Monako princesės Karolinos vyras STEFANAS KAZIRAGIS per Prancūzijos televizija pareiškė, kad dalyvausiąs paskutiniame lenktyninių katerių čempionate, po kurio mesiąs šį rizikinga sportą, šešerius metus buvusi jo hobi ir aistra. Kita diena jo 5 tonas sveriantis katamaranas, lėkęs 160′ km/h greičiu, atsitrenkė į didžiule banga ir apsivertė. Saugos diržais prisisegęs Kaziragis buvo užmuštas akimirksniu, jo partneris Patrikas inosentis įkrito į vandenį sunkiai sužeistas.

Monako valdančiajai šeimai ši skaudi nelaimė priminė kita tragedija anksčiau automobilio katastrofoje žuvo princesės Karolinos motina, buvusi Holivudo žvaigžde Greise Keli.

Karolina sutiko Kaziragį, italų milijonieriaus sūnų, garsiame Monte Karlo naktiniame klube. Tuomet ji buvo ka tik išsiskyrusi su prancūzu Filipu Juno. Po dvejų metų audringo gyvenimo su šiuo pleibojumi Karolinai norėjosi ramybės. Stefanas Kaziragis sugebėjo jai ja duoti. Princesė pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo ir daugiausia laiko praleisdavo su vaikais — Karolina ir Stefanas turėjo du sūnus ir viena dukra.

Dar studijuodamas ekonomika Milane, Kaziragis tvarkė šeimos finansinius reikalus ir rūpinosi jos dvarais. Prieš mirtį jis sėkmingai vadovavo statybos kompanijai, kurios centras Monake. Jis buvo atsargus biznierius ir bebaimis lenktynininkas. 1984 metais Stefanas pradėjo dalyvauti motorinių valčių varžybose iš 80ies laimėjo 12. 1989 metais Atlantik Sityje jis tapo pasaulio čempionu. Žuvo gindamas savo titula.

Persirgęs gripu žmogus trumpam laiku įgyja imunitetą

Persirgęs gripu žmogus trumpam laiku įgyja imunitetą. Virusas gali gyventi tik gyvame organizme, be jo greit žūva, Gali būti, kad keletas virusu tyko tinkamiausio laiko ir atakuoja tas, prieš kuri tuo metu organizmas bejėgis.

Kiti mokslininkai mano, jog tarp epidemijų ramybės būsenoje esantys mikrobai, kad išliktu, kinta. Ir jei kada nors pasireikš Ispaniškas gripas, jį sukeis gerai pažįstamas nuo 1918 m., bet kiek biologiškai pakitęs virusas. Neseniai karaliavęs Honkongo virusas, nors ir jaunesnis, buvo lyg ir labiau subrendęs už savo vyresnįjį brolį. Gamta siekia išsaugoti kuo daugiau gyvybės formų, todėl ir mikroskopinis virusas turi keistis, kad galėtų priešintis savo šeimininko imuninei sistemai. Kitaip tektų žūti.

Jei ši hipotezė pasitvirtintų, būtu vilties nugalėti gripą. Manoma, kad viruso genų nukleininė rūgštis nesikeičia. t.y. mikrobo evoliucija nėra gamtos numatyta. Priešingu atveju virusas nuolat evoliucionuotų reaguodamas į besigaminančius žmogaus organizme antikūnius, medikamentus ir skiepus. Tai būtų superpiktybinis gyvis, kuriam pasaulyje niekas nieko negalėtu padaryti, Laimei, labiau tikėtina, kad kinta tik geno baltyminis apvalkalas, būtent baltyminės grandinės sandara. Šios grandines kombinacijų kiekis ribotas. Liktų “tik” ištirti grandinės sandaros evoliucijos mechanizmą, jos eigą ir chemiškais skiepais sustabdyti tokius kitimus.

O kol kas vis dar sergame gripu. Be to, bjaurusis virusas įvairiais būdais klaidina žmogų. Anksčiau liga pasireikšdavo karščiavimu, sąnarių skausmais, sloga, kosuliu visais būdingais gripo požymiais. Dabar, ypač vaikams, gali praeiti beveik nepastebimai, be temperatūros. Mamos pagalvoja, kad vaikas tik peršalo, duoda nakčiai aspirino ir ryte išleidžia į mokykla. O paskui gydytojas nustato bronchų ar net plaučių uždegimą.

Mokslininkai daug tikisi iš genų inžinerijos, mėginančios priversti žmogaus ir gyvūnų organizmus gamintis antikūnius su tokiomis savybėmis, kurios saugotų nuo gripo kaip skiepai, Pasaulinė sveikatos organizacija turi specialų kovos su gripu padalinį. Jo darbuotojai stebi viruso keliones ir gali numatyti, kur jis suaktyvės ir kokiose šalyse paplis. Remdamasi šia informacija organizacija skelbia aliarmą kraštuose, kuriems gresia pavojus. Ir vis dėlto — gripas viešpatauja. Veiksmingiausia šių laikų terapija tokia: susirgę nevaikščiokite, neužkrėskite kitu, eikite pas gydytoja, po to namo, gulkite į lova ir laukite, kol liga praeis.

Barbara Buš rūpinasi ne tik nelaimingais žmonėmis

Barbara dirbo ligoninėje nebe pirmą kartą. Labai daug laiko su sergančiais vaikais ji praleido ir 1953-aisiais, kai leukemija mirė jos trejų metų dukra Robina. Svetimų vaikų bėdos jai padėdavo užmiršti savo skausmą. Ji dirbo ne tik Teksaso ligoninėse. Džordžą paskyrus JAV atstovu Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, Barbara lankė Niujorko vėžio centrą, kuriame prieš du dešimtmečius buvo gydoma jų dukra, ir atėjusi nesibaidė bjauriausio darbo. Na o vyrui tapus šalies viceprezidentu, Barbara kas savaitę ateidavo į Vašingtono ligoninę nuprausti pacientų ir nukarpyti jiems nagų. Bušų vaikai truputį pavydėjo tokio motinos dėmesio svetimiems žmonėms ir manė, kad ji per daug laiko praleidžianti ligoninėse. Tik daug vėliau, kai vaikai užaugo, sūnus Normanas pasakė, kad tik dabar supranta, ką turėjo galvoje motina sakydama: “Norint gyventi turiningą gyvenimą, reikia padėti kitiems žmonėms”.

Ir dabar Barbarą Buš galima sutikti Ronaldo Makdonaldo namuose – taip vadinasi vieta, kur prisiglaudžia šeimos su sunkiai sergančiais vaikais. Jau 8 metus per Kalėdas ir Padėkos dieną ji atneša vaikams” keptų skanėstų, pasikalba ir pažaidžia su nelaimingaisiais. Šio savo darbo pirmoji ledi nereklamuoja. Išimtis buvo padaryta tik jai aplankius AIDS sergančius žmones ji net nusifotografavo laikydama ant rankų sergantį juodaodį. Šitaip ponia Buš norėjo parodyti, kad šia liga taip lengvai neužsikrečiama. “Aš nepadariau karjeros, kukliai prisipažįsta prezidento žmona žurnalo ”Life“ korespondentui. — Gyvenu prabangoje ir galiu nieko nedaryti. Bet tai būtų tuščiai praleisti metai“.

Barbara Buš rūpinasi ne tik nelaimingais žmonėmis. Pirmiausia ji rūpinasi savo šeima ir vyru. Sutikusi tekėti už Džordžo ji metė Smito koledžą antraisiais studijų metais. Barbara mėgsta, kad šeimoje sprendimus priimtų vyras, net jeigu jiems ir nepritaria. Kai 1949 metais parėjęs namo Džordžas entuziastingai pranešė: “Mes važiuojame į Midlenda”, Barbaros širdis nustojo plakusi. Tai reiškė, kad šeima turės važiuoti iš Kalifornijos į Teksasą. Barbarą baugino kraustymaisi su mažais vaikais iš vieno šalies galo į kitą. Bet ištikimoji žmona atsakė ramiai, kaip visada: “Aš visuomet norėjau gyventi Midlende”. Ji melavo, bet laikėsi pasirinkto gyvenimo moto: “Savo gyvenimą galima mylėti arba ne. Kito pasirinkimo nėra. Aš pasirinkau mylėti”. Būtent šis savų interesų ignoravimas ir mokėjimas džiaugtis gyvenimu kelia amerikiečių simpatijas. Sociologiniai tyrimai parodė, kad 84 procentai amerikiečių žavisi prezidento žmona.

Šios moters gyvenimas tikrai nėra rožėmis klotas. Jau daug metų ji serga Greivso liga. Liga progresuoja, regėjimas silpsta. Šeimos draugai sako, kad Barbara Buš viska priima labai stoiškai, nors kartais ir būna pikta. Daug daugiau bėdų ją užgriuvo dėl vaikų štai dukra Dorotė nutarė skirtis su vyru, o sūnus Veilas atsidūrė teisme už finansines machinacijas. Tiesa, Barbara Buš visuomet atsisako kalbėti apie savo vaikus, nors niekuomet neatsisako juos paremti.

NUO KURIO LAIKO EGZISTUOJA TEATRAS?

Teatro menas vaidybos menas yra labai senas. Jo ištakos glūdi žmonių visuomenių istorijoje. Jam pradžią padarė įvairios apeigos, religinės ir liaudies iškilmės, kurios paprastai būdavo susijusios su religiniais kultais.

Pirmykštis žmogus, stengdamasis nugalėti, permaldauti arba palenkti į savo pusę paslaptingas, galingas ir rūsčias“ gamtos jėgas, dažniausiai laikomas dievybėmis, tai darydavo kaip tik „teatralizuotu būdu. Beveik visame pasaulyje paplitę įvairūs kulto, apeigų, medžioklės ir kiti šokiai, atliekami žmonių, apsirengusių atitinkamais kostiumais, su kaukėmis ir nusigrimavusių, visų pirma atsirado iš įsitikinimo, kad kokio nors veiksmo pamėgdžiojimas padeda jį įvykdyti, išvengti blogio, suteikia pagalbą, žodžiu, vienaip ar kitaip duoda pageidaujamą efektą. Pavyzdžiui, tokie savo pobūdžiu yra japonų šokis mirusiųjų garbei, religinis baletas Javoje arba istoriniuose šaltiniuose išlikęs egiptiečių misterijos apie Ozirį aprašymas (2000—1700
metai pr. m. e.).

Ilgainiui greta apeigų teatro atsirado vaidinimai, skirti publikai. Tokio teatro ir, vadinasi, aktoriaus ir Žiūrovo teatro, tėvynė yra senovės Graikija. Persilaužimo data, kada liaudies iškilmės dievo Dionizo garbei virto tikrojo teatro pradais, laikomi 534 metai pr. m. e. Kaip tik tais metaischore, susidedančiame iš ožkų kailiais apsirengusių dainininkų, šlovinančių, kaip to reikalavo tradicija, Dionizo pergalių ir kančių istoriją, pasirodė pirmasis aktorius, kuris atsakinėjo į choro klausimus, pranešinėjo nutikusius įvykius ir pan. Pirmosios graikų tragedijos teksto autorius, kaip sako padavimas, buvo poetas Tespidas iš Ikarijos. Tačiau tikrieji senovės graikų dramos kūrėjai yra didieji tragikai: Aischilas, suteikęs tragedijai klasikinę formą ir įvedęs antrą aktorių, Sofoklis, padidinęs aktorių skaičių ligi trijų, ir Aristofanas, pirmųjų komedijų autorius. Teatriniai vaidinimai prarado savo tematinį ryšį su Dionizo kultu, nes jie pasakojo tiek kitų graikų dievų, pusdievių, didvyrių, valdovų istoriją, tiek ir visų pirma tai liečia komediją—paprastų žmonių gyvenimo istoriją. Tačiau ilgą laiką graikų teatras ryšius su Dionizo kultu palaikydavo tuo, kad šio dievo žynys užimdavo garbingą vietą žiūrovų salėje.

Seniausias iš mums žinomų teatrų graikų teatras atrodė visiškai kitaip, negu dabartiniai teatrai. Iš pradžių choras ir aktorius vaidindavo netoli Dionizo šventyklos nedidelėje apvalioje arba kvadratinėje aikštelėje, vadinamoje orkestru, t. y. šokių vieta. Paskiau aplink šią aikštelę pradėta statyti medinius arba akmeninius suolus žiūrovams, panaudojant natūralinio grunto iškilimus. Taigi klasikinį graikų teatrą
sudarė orkestras, kuriame vykdavo dramos veiksmas, o taip pat amfiteatro (pusračio) pavidalo ir supančios orkestras akmeninių suolų eilės vietos publikai. Palapinė, vadinamoji ,.skenė“ (iš to dabartinės scenos pavadinimas), kur persirengdavo aktoriai, būdavo už orkestro. Priešakinė skenės dalis būdavo atitinkamai papuošta ir sudarydavo foną dekoracijai. Visas statinys buvo po atviru dangumi ir šiek tiek priminė dabartinius sporto stadionus (tarp kitko, ir vietų žiūrovams skaičius kartais siekdavo kelias dešimtis tūkstančių).

Ilgainiui klasikinė graikų teatro forma keitėsi Senovės Romoje teatrai būdavo Statomi plokščioje vietoje. Speciali arkų sistema palaikydavo amfiteatru išdėstytas vietas žiūrovams. Pasikeitė orkestro, skenės funkcija bei forma. Kartais teatrai buvo dengiami stogais. tačiau dengti pastatai paplito tik Renesanso epochoje. ir pirmuoju dabartinio tipo teatru tapo „Teatro Farneze“ Parmoje (pastatytas 1618-—-1619 metais), kur sceną nuo žiūrovų salės skyrė uždanga, palikdama atvira erdvų prosceniumą (priešakinę scenos dalį). Itališkasis teatro tipas su įvairiais pakeitimais tebėra ir mūsų dienomis

Tačiau ir aktorių, ir “teatro pastatų, ir žiūrovų. Ir dramaturgų tėvynė lieka senovės Graikija, kur atsirado net teatro- pavadinimas (graikų kalbos žodis „teatron“ žiūrovų salė).

Reikia pažymėti, kad teatru visada rūpindavosi talentingiausi žmonės. Garsusis graikų fizikas ir matematikas Heronas iš Aleksandrijos marionečių scenai išrado uždanga ir teatrinį žaibą. Sukamoji scena, liukas ir aktorių grimas japonų atradimas.