Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai

Būtina visuomet pasverti ne tik stabdymo galimybę ir sukibimo koeficientą (nuo kurio atvirkščiai proporcingai priklauso stabdymo kelias), bet ir stabdžių sistemos atsparumą, ypač kai dažnai stabdoma, važiuojant dideliu greičiu. Stabdžių antdėklai, labai įkaisdami be atitinkamo ataušimo, genda. Be to, ir stabdžių būgnų trinties jėga mažėja, kylant temperatūrai.

Šios problemos neliečia automobilių su diskiniais stabdžiais. Tereikia tikrinti jų stabdžių trinkelių būklę.

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai: stabdymas varikliu ir stabdymas oro pasipriešinimu. Antrasis būdas efektyvus, lekiant dideliu greičiu (oro pasipriešinimas didėja proporcingai greičio kvadratui).

Varikliu stabdoma, atitraukiant koją nuo droselio valdymo pedalo. Kai greitis tiek sumažėja, jog nebėra pavojaus viršyti didžiausią leistiną variklio alkūninio veleno apsisukimų skaičių, vairuotojas įjungia sekančią žemesniąją pavarą. Didinant stabdymą tokiu būdu, įsidėmėtina, kad variklis stabdo tik varančiuosius ratus. Todėl šis būdas ne toks efektyvus, kaip stabdymas stabdžiais. Staigiai stabdant posūkyje į dešinę, labiausiai prie kelio spaudžiamas priekinis kairysis ratas, po jo ir užpakalinis kairysis. Abiejų dešiniųjų ratų apkrova sumažėjo, užpakalinis dešinysis ratas netgi pakilo nuo kelio paviršiaus.

Tačiau, važiuojant dideliu greičiu, stabdymas tiek varikliu, tiek oro pasipriešinimu duoda patenkinamus rezultatus.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Stabdydamas prieš posūkį, vairuotojas turi tiksliai žinoti, kada reikia pradėti stabdyti. Jis privalo sumažinti greiti iki šiam posūkiui atitinkamo dydžio tiksliai tuo momentu, kai pradeda sukti. Paprastai vairuotojai, važiuodami 100 km/h, pradeda stabdyti per anksti, o važiuodami didesniu greičiu, — per vėlai. Matyt, nustatydami atstumą iki posūkio, jie dažnai nesuvokia, kad stabdymo kelias proporcingas ne tiesiog greičiui, o jo kvadratui. Vadinasi, padidėjus greičiui, pavyzdžiui, 2 kartus, stabdymo kelias pailgėja ne 2, bet 4 kartus.

Nėra kokios nors bendros taisyklės, kaip nustatyti stabdymo momentą. Vairuotojas turi pats išmokti ji tinkamai nustatyti, treniruodamasis įvairiomis sąlygomis. Tik privalo įsidėmėti: jeigu pradės stabdyti prieš posūkį per anksti, tuo sumažins tik vidutinį greitį; jeigu pradės stabdyti perdaug vėlai, automobilį ištiks šoninis slydimas ir tuo išvyka pasibaigs.

Normalus stabdymas yra toks, kuris pereina iš silpno į stiprų, paskui vėl silpnėja iki nulio. Taip stabdomas automobilis sklandžiai sustoja numatytoje vietoje. Čia negali susidaryti pavojingos situacijos. Šoninis slydimas negresia netgi slidžiausiame kelyje, padangos taip pat negenda.

Paprastai važiuojant, pirma stabdoma varikliu, t. y. nukeliant koją nuo droselio valdymo pedalo. Variklis sudaro pasipriešinimą ir sklandžiai stabdo ratus. Tik galutinis stabdymas, iki visiško sustojimo, atliekamas kojiniu stabdžiu.

Normaliai veikiantis kanalizacijos tinklas turi praleisti apskaičiuotą vandens kiekį

Išilginiai kanalų profiliai

Po to, kai nustatyta kanalų trasa, apskaičiuoti reikalingi vandens kiekiai kiekvienam kanalų tarpui, sudaromas išilginis profilis. Tam tikslui pirmiausia sudaromas būsimojo kanalo ašyje išilginis gatvės profilis.

Sudarant kanalo profilį, jo nuolydis gali atitikti gatvės paviršiaus nuolydį arba gali būti mažesnis, didesnis, o kartais net priešingas gatvės išilginiam nuolydžiui. Profiliui darbo brėžiniams horizontalus mastelis imamas 1 : 2000-1 : 1000 ir vertikalus 1 : 200-1 : 100.

Tuo atveju, kai gatvės paviršiaus nuolydis žymiai didesnis už kanalo nuolydį, kanalas klojamas su kritimo šuliniais arba su padidintais nuolydžiais atskiruose kanalo tarpuose.

Kanalizacijos tinklo konstrukcija

Normaliai veikiantis kanalizacijos tinklas turi praleisti apskaičiuotą vandens kiekį, nesusidarant žymesniam nuosėdų

Tam tikslui, projektuojant tinklą, reikia laikytis šių sąlygų:

Kanalų skersinio pjūvio plotai turi būti taip parinkti, kad praleistų apskaičiuotus vandens kiekius, atitinkančius normomis nustatytą pripildymą; vidutinis skaičiuotinas vandens tekėjimo greitis kanaluose neturi būti žemesnis už nustatytą normomis.

Visi kanalai turi būti klojami tiesiomis linijomis; kanalų pasisukimo vietose tiek plane, tiek ir profilyje, ypač vamzdiniuose kanaluose, turi būti pastatyti kontroliniai šuliniai. Šuliniai taip pat turi būti statomi kanalų sujungimuose ir tam tikrais tarpais tiesiosiose linijose.

Kanalai šuliniuose turi būti jungiami ne mažesniu kaip 90 kampu; dugne daromas atitinkamu spinduliu išlenktas latakėlis, kad kanalų sujungimuose nesusidarytų paspyris; pagrindinio ir šoninio kanalų vandens srovių paviršiai turi būti viename aukštyje, be to, šoninio kanalo dugnas turi būti ne žemiau pagrindinio kanalo dugno. Dugno kritimai šuliniuose ir ypač šoninių kanalų latakėliuose daromi nuo 0,005 iki 0,01 m, atsižvelgiant į pagrindinio kanalo nuolydį, vamzdžio skersmenį, pasisukimo kampą ir vandens tekėjimo greitį kanaluose.

Mažu skersmenų, ypač kiemo vamzdžius jungti prie dideliu skersmenų kolektorių reikia tokiame aukštyje, kad prijungiamojo kiemo kanalo dugnas būtu viename aukštyje su pagrindinio kanalo vandens paviršiumi.

Reikia vengti šoninių kanalų srovių stipresnių smūgių pagrindinio kanalo srovę, nes dėl jų susidaro sūkuriai, sumažėja vandens greičiai, vamzdžiuose susidaro nuosėdų. Dėl to į pagrindini kanalą įsiliejančių šoninių srovių greičiai turi būti ne didesni už pagrindinio kanalo greičius.

Vienodo skersmens kanaluose, didėjant pakelyje vandens kiekiui, kartu turi didėti ir vandens greitis.

Vandens judėjimas kanalizacijos tinkle

Kanalizaciniai vandenys, patekę į kanalus, turi daug kietų smulkių ir stambesnių priemaišų bei ištirpusių organinių ir mineralinių medžiagų. Vandeniui tekant vamzdžiais, lengvesnės priemaišos plūduriuoja vandens paviršiuje (šiaudai, lapai, medžio gabaliukai, įvairios riebalinės medžiagos ir kt.). Bent kiek sunkesnės priemaišos laikosi pakibusios viduriniame vandens sluoksnyje, o sunkios, daugiausia mineralinės kilmės, medžiagos (smėlis, molis, anglies liekanos ir kt.) nusėda į dugną ir yra ritinamos vandens srovės.

Vairuotojas turi būti ypač atidus ir nedaryti klaidų

Vairuotojas turi būti ypač atidus ir nedaryti klaidų, nes priešingu atveju gali kliudyti šalia stovinčius automobilius. Automobilis statomas pakankamu atstumu nuo stovinčiojo iš kairės, kad būtų galima pakankamai plačiai atidaryti duris išlipant. Nuo dešinėje pusėje stovinčio automobilio taip pat sustojama pakankamu atstumu, kad jo vairuotojas galėtų laisvai išlipti.

Mašiną reikia pastatyti labai tiksliai. Tiktai tuomet stovėjimo aikštelėje bus tvarka ir tilps atitinkamas automobilių skaičius. Visiškai neleistina statyti automobilius stovėjimo aikštelėje nerūpestingai, netinkamu kampu arba nesilaikant tinkamo nuotolio nuo pažymėtos aikštelės krašto.

Manevrai, j kuriuos vairuotojasįgunda, atlikdamas išnagrinėtus pratimus, padeda jam išmokti taisyklingai pastatyti automobili stovėjimo aikštelėje tarp kitų automobilių, stovinčių išilgai važiuojamosios dalies.

Jeigu tarp tų automobiliu atstumas didelis, reikia privažiuoti priekine eiga arčiau šaligatvio, pavažiuoti iki priekyje stovinčio automobilio, paskui, pasukus vairo ratą dešinėn, privažiuoti prie šaligatvio atbuline eiga ir sustoti išvažiavimui pakankamu atstumu. Kartu paliekamas reikiamas atstumas užpakalyje stovinčiam automobiliui, kad tas taip pat galėtų laisvai išvažiuoti iš stovėjimo vietos.

Kai automobiliai, tarp kurių ketinama sustoti, stovi arti vienas kito, į numatytą vietą įvažiuojama atbuline eiga ir pasisukant. Tam vairuotojas pirma važiuoja išilgai automobilių eilės ir stabteli ties priekine dalimi to automobilio, kuris stovi prieš numatyta, užimti stovėjimo vietą. Atstumas tarp automobilių turi būti 0,5 m. Suprantama, vairuotojas stabteli tik tuo atveju, jeigu netrukdo eismui. Paskui pradeda važiuoti atbulas, žiūrėdamas pro užpakalinį stiklą.

Kartu pasuka vairą iki galo dešinėn, ir automobilis įsuka į pasirinktą vietą tarp kitu mašinų. Šiuo metu vairuotojas turi būti labai atidus. Kai jo automobilio priekinis durų statramstis susilygina su lenkiamos mašinos užpakaline dalimi, vairas atsargiai pasukamas iš dešinės padėties į kairiąją. Po to atsargiai važiuojama atbulomis iki užpakalyje stovinčio automobilio. Ir pagaliau priekiniai ratai pasukami į važiavimo tiesiai padėtį ir šiek tiek pavažiuojama į priekį, paliekant vietos užpakalyje stovinčiai mašinai išvažiuoti.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Labiausiai paplitusi klaida, statant automobilį už kitų, yra lėtas ir nepakankamas vairo rato pasukimas tiek kairėn, tiek ir dešinėn. Važiuoti reikia lėtai, o vairą sukti kiek galima greičiau. Nuo to priklauso manevro taisyklingumas.

Įvažiavus į numatytą vietą, sustojama: atstumas iki priekyje ir užpakalyje stovinčių automobilių turi būti maždaug vienodas. Tai būtina, kad jie galėtų laisvai išvažiuoti iš stovėjimo vietos. Vairuotojas, išvažiuodamas iš stovėjimo vietos, privalo kiek galima daugiau pavažiuoti atgal. Labai svarbu, kad jis iš savo vietos sugebėtų nustatyti, kiek gali pavažiuoti atgal, nekliudydamas užpakalyje stovinčio automobilio. Turint patyrimo, šį atstumą galima nustatyti iki 5 cm tikslumu.

Nė vienas žmogus pasaulio istorijoje neperleido per savo rankas tiek briliantų kiek Haris Vinstonas

Nė vienas žmogus pasaulio istorijoje neperleido per savo rankas tiek briliantų kiek Haris Vinstonas. Kartais jam priklausę šešiasdešimt garsiausių ir didžiausių šios žemės deimantų. Milijonieriai mirštant ant stalelio greta lovos žaižaravo dėžutė, inkrustuota šimtu mažų briliantų. Šią dėžute Antverpeno juvelyrai kažkada buvo padare imperatoriui Frydrichui Didžiajam. Tai žinant, labai lengva pasamprotauti apie šio pasaulio tuštybę ir nepastovumą.

Bet, kaip sakoma, žmogus yra laikinas o deimantas amžinas. Juk romėnu istorikas Plinijus Vyresnysis jau beveik prieš du tūkstančius metų rašė: Tai patvariausias iš visu žmogaus turtų.

Prieš mirtį Haris Vinstonas prekyba šiais brangakmeniais apibūdino taip: deimantas magiškas žodis, ypač šiandien, Niekada anksčiau jo kainos nebuvo didesnės ir niekada nekilo sparčiau. ir vis tiek paklausa jų didesnė nei pasiūla. Nors pas mane ateina. Žmonės, perkantys milijonines vertės akmenis, svarbiausias mano biznis ketvirčio karsto ar smulkesni briliantai, tekainuojantys kelis šimtus dolerių”.

Šitokia briliantu prekybos sostinė yra Antverpenas, tačiau atsitiktiniam šio miesto atvykėliui kelio į deimantų biržą nėra. Smalsus pašaliečiai ten nepageidaujami, Vis dėlto vienam kitam pavyksta įsismelkti į biržą, regėti neskubiai atliekamus sandėrius ir pasivaikščioti deimantų pirklių keliais.

Nuo seno Antverpenas vadinamas Šiaures Jeruzale. Kodėl? Štai kaip vokiečių žurnalistui R.Jungblutui apie save pasakojo tipiškas Šio miesto deimantų pirklys Jakobas: “Žinai aš kilęs iš neturtingos žydų šeimos. mano tėvai nuvyko iš Rusijos į Palestina. Užaugau kibuce, ganiau veršius. Jaunuoliu būdamas įsitaisiau, į deimantų šlifavimo dirbtuvę Tel Aviv „ Dešimt metų dirbau ir visko mokiausi. 1970 metais ėmiau prekiauti deimantais ir nepasigailėjau. Dabar turiu viena gražiausių namų šiame mieste, važinėju ”Mersedesu“, dažnai keliauju po pasaulį. Tarnaudamas Izraelio armijoje dalyvavau trijuose karuose su arabais. Po to persikėliau čia, į Antverpena“.

Per Antverpeno rinką pereina apie šešiasdešimt procentų visų pasaulio šlifuotų ir nešlifuotų deimantų. Jų srautą valdo “Huge Raad voor Diamant” “Aukštoji deimantų taryba”, tikrasis Belgijos deimantų karalius. Šiame mieste du tūkstančiai deimantų prekybos firmų, kurios turi 458 šlifavimo dirbtuvių. Brangiame biznyje dalyvauja 30 tūkstančių žmonių, metinė jų apyvarta siekia 12,5 milijardo dolerių. Dauguma šių Žmonių — žydai. Ne veltui pagal tradiciją po sandėrio deimantų pirkliai palinki vienas kitam: “Mazel und broche”; jidiš kalba tai reiškia “laimės ir apvaizdos”. Dabartinis Antverpeno deimantų biržos prezidentas Abraarnas Fišleris pasakoja, kad 1939 metais birža turėjo 1645 narius, po karo iš jų beliko 355. Dauguma žuvo Hitlerio lageriuose, vos tik kai kurie, taip pat ir pats Fišleris, spėjo pabėgti. Karo metais jis dirbo deimantų pramonėje Kuboje, ir kai tik Vokietija kapituliavo, grįžo namo, į Antverpena. “Aš myliu šį miestą ir ne mažiau savo amatą. Diena, kai neperku ir neparduodu deimantų, man prarasta”, prisipažįsta Fišleris.

Valensų draugų nuomone, pirmiausia Lechas — šeimos žmogus

LECHAS VALENSA labai stengėsi išlaikyti paslaptyje savo vyriausio sūnaus vestuves, rašo laikraštis „The European“. Jo draugams buvo įsakyta tikrąja šio žodžio prasme jokiu būdu neprasitarti apie tai Lenkijos spaudai. Solidarumo lyderis bijojo, kad dėl žmonių antplūdžio jungtuvės Gdansko Olivos katedroje nevirstų komedija, galinčia pakenkti tuometiniam kandidatui į prezidentus.

Valensų draugų nuomone, pirmiausia Lechas — šeimos žmogus, o tik po to politinis veikėjas, dėl to jis visuomet rūpinsis ir gins savo šeima. Suprantama, todėl jis norėjo, jog vestuvių ceremonija būtų ori ir iškilminga. Dabar Lenkijoje kalbama, kad tai buvo viena geriausiai išlaikytų paslapčių šios šalies istorijoje. Absoliučiai niekas nežinojo apie vestuves.

Bogdanui Valensai dar tik 20 metų. Jis studijuoja ekonomika. O nuotaka gražutė jo vaikystės draugė Agnieška Drozdovič.

Bogdanas taip pat buvo nelabai kalbus. Prieš vestuves savo draugams jis sakė: „Esu eilinis vaikinas; besiruošiantis vesti. Nenoriu, kad Valensos pavardė lemtų mano ir Agnieškos gyvenima“.

Iš tikrųjų niekas nesutrukdė jaunajai ruošti Valensą porai vestuvėms. Nupirko puikų nama Gdansko prie Lechas vaikams tai jo dovana. nuo Kopenhagos, kad nebūtų įtarimų ir kalbų.

Kas nežino “Karalaitės ant žirnio“, “Bjauriojo ančiuko“ ir kitų KRISTIANO ANDERSENO pasakų. Šio danų rašytojo kūriniai išversti į 80 kalbų.

Visose Anderseno biografijose rašoma, kad jis gimė 1805 metais batsiuvio ir skalbėjos šeimoje. Tačiau danų istorikas Jensas Jorgensas mano kitaip. Jis paskelbė atliktų tyrimų duomenis, įrodančius, kad didysis pasakorius nesantuokinis Danijos karaliaus Kristiano Vlll sūnus. Jorgensas rašo, kad jaunasis sosto paveldėtojas turėjo romaną su grafienė Eliza Alefeld Lorving von Tranekar. Ši moteris, būdama šešiolikmetė, pagimdė berniuką. Vengiant skandalo, būsimojo karaliaus meilės vaisius buvo skubiai atiduotas paprastai, bet dorai sutuoktinių porai, gyvenančiai Žodžiu, Odense. kuo toliau.

Tokia sensacinga Anderseno kilmės teorija sukėlė karštu ginčų. Dauguma mokslininkų mano, kad ji nelabai įtikinama. Tačiau kiti teigia, kad Andersenas panašus į Kristiana Vili. Na Jensas Jorgensas žada pateikti naujų įrodymų savo hipotezei apginti.

Budelis – apibūdinami žiaurūs diktatoriai ir blogą vardą pelnę politiniai veikėjai

PROFESIJA – BUDELIS

Šis žodis daugiausia vartojamas perkeltine prasme. Juo apibūdinami žiaurūs diktatoriai ir blogą vardą pelnę politiniai veikėjai. šitaip profesionalūs mirties bausmių vykdytojai pasislepia po eufemizmo skraiste. Saidas as Sajaias ir yra toks budelis -— profesionalas, įvykdantis Saudo Arabijos karalystės šariato teismo nuosprendžius. šio “darbo” jis ėmėsi savo noru prieš 37 metus. Turėdamas 20 metų Saidas atvyko iš savojo kaimo į Er Rijadą ir stojo tarnauti kariuomenėn. Laisvalaikiu vaikinas eidavo į centrinę miesto aikštę ir stebėdavo, kaip kerta galvas nusikaltėliams. Suprantama, jis nejautė nei gailesčio, nei užuojautos. Tiesiog buvo įdomu. Už savo kaip budelio “debiutą“ gavo 500 rinkų (133 dolerius). Vėliau [prato savo veiksmus vertinti ne kaip darbą, o kaip gera! Apmokamą hobi. Saidas jau įvykdė beveik 600 egzekucijų už kiekvieną gavo užmokestį.

Retkarčiais jis praleidžia bemieges nerimo naktis. Mat labai rūpinosi savo profesionalumu. Galvai nukirsti reikalinga tvirta ranka ir taikli akis. Profesionalo paslaptimi Seka ir tai, kodėl vykdydamas mirties bausmę moterims, jis naudoja pistoletą. Pasitaiko ir sunkių darbo dienų sykį teko atlikti 12 egzekucijų vieną po kitos!

Artimieji ir draugai kartais reiškia kritiškų pastabų apie Saldo profesiją, tačiau jis pats jaučia, jog darbas teikia daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Ir apskritai, Saidas as Sajafas laimingas žmogus: turi 24 žmonas ir 25 vaikus. Sulaukęs 60ies, jis nusprendė išeiti pensiją ir išmokė savo profesijos vieną iš sūnų Mohamedą..ji kurį laiką dirbo kartu, ir tėvas liko patenkintas: “Jis dar neatskleidė visų savo sugebėjimų, bet aš ramus – darbą jis mėgsta..”

Diena prieš savo mirtį Monako princesės Karolinos vyras STEFANAS KAZIRAGIS

Diena prieš savo mirtį Monako princesės Karolinos vyras STEFANAS KAZIRAGIS per Prancūzijos televizija pareiškė, kad dalyvausiąs paskutiniame lenktyninių katerių čempionate, po kurio mesiąs šį rizikinga sportą, šešerius metus buvusi jo hobi ir aistra. Kita diena jo 5 tonas sveriantis katamaranas, lėkęs 160′ km/h greičiu, atsitrenkė į didžiule banga ir apsivertė. Saugos diržais prisisegęs Kaziragis buvo užmuštas akimirksniu, jo partneris Patrikas inosentis įkrito į vandenį sunkiai sužeistas.

Monako valdančiajai šeimai ši skaudi nelaimė priminė kita tragedija anksčiau automobilio katastrofoje žuvo princesės Karolinos motina, buvusi Holivudo žvaigžde Greise Keli.

Karolina sutiko Kaziragį, italų milijonieriaus sūnų, garsiame Monte Karlo naktiniame klube. Tuomet ji buvo ka tik išsiskyrusi su prancūzu Filipu Juno. Po dvejų metų audringo gyvenimo su šiuo pleibojumi Karolinai norėjosi ramybės. Stefanas Kaziragis sugebėjo jai ja duoti. Princesė pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo ir daugiausia laiko praleisdavo su vaikais — Karolina ir Stefanas turėjo du sūnus ir viena dukra.

Dar studijuodamas ekonomika Milane, Kaziragis tvarkė šeimos finansinius reikalus ir rūpinosi jos dvarais. Prieš mirtį jis sėkmingai vadovavo statybos kompanijai, kurios centras Monake. Jis buvo atsargus biznierius ir bebaimis lenktynininkas. 1984 metais Stefanas pradėjo dalyvauti motorinių valčių varžybose iš 80ies laimėjo 12. 1989 metais Atlantik Sityje jis tapo pasaulio čempionu. Žuvo gindamas savo titula.

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra, ir įstojo į Jeilio universitetą, kuriame kažkada mokėsi jo tėvas bei senelis. Universitete jis buvo išrinktas beisbolo komandos kapitonu ir aktyviai dalyvavo elitinio klubo “Kaukolė ir kaulai” veikloje. Baigęs universitetą pradėjo dirbti banke, tačiau dirbo neilgai. Netrukus veiklusis jaunuolis išvyksta į Teksasa tyrinėti naftos verslovių. Bušai apsigyvena lindynėse prie išmalto kelio ir maudosi toje pačioje vonioje kaip ir vietos prostitutė. Po 12 metų sunkaus darbo Džordžui Bušui priklausė 125 naftos gręžiniai. Taip jis tapo milijonieriumi, pasirengusiu kovoti už kongresmeno kėdė. Niekas tuo nesistebėjo. Teksasiečiai labai mėgo ši gabų, judrų kaip gyvsidabris vyrą. Visi taip žavėjosi Džordžu Bušu, kad Barbarai, anot žurnalo “Newsweek”, tai netgi sukeldavo pavydą. Biznierius domėjosi ne tik nafta. Jis tapo vietinio banko direktoriumi, vadovavo beisbolo komandai, uoliai lankė teatrus. Bet netrukus Bušų šeimoje įvyko tragedija – leukemija mirė jų dukrelė Robina. Ne tik Barbara, bet ir Džordžas po šios netekties praleido daug bemiegių naktų. Suprantama, kodėl tuo metu jis kuo galėdamas padėjo Džeimsui Beikeriui, kurio žmona mirė vėžiu.

Dabartinio JAV prezidento valdymo stilius susiklostė tuomet, kai jis kovojo už būvi Teksaso naftos verslovėse. Kartu dirbęs jo jaunesnysis brolis Viljamas prisimena, kad Džordžas žinojo kiekvieno pas jį dirbusio žmogaus ne tik pavarde, bet ir vardą. Jis pats išstudijuodavo geologinius žemėlapius, apžiūrėdavo gręžinius ir tik tada pirkdavo naujas žemes arba ne. Nebijodavo Bušas ir rizikuoti, bet visuomet žinojo rizikos ribas. “Todėl, – rašoma žurnale ”Fortune“, jo reikalai visuomet labiau plėtėsi į plotį, o ne į gylį“. Bušas pasirinkdavo žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Asmeninį pasitikėjimą grindė žmogaus pažinimu. “Tuomet visi reikalai buvo sutvarkomi sukertant rankomis”, prisimena prezidento brolis. Džordžui tai labai patiko.

Šios savybės padėjo Bušui išsikovoti autoritetą dirbant Centrinėje žvalgybos valdyboje ir Votergeito bylos metu. CŽV direktorius visuomet naudodavosi bendru liftu, o ne asmeniniu, skirtu tik jam, be to, prašydavo, kad bendradarbiai vadintu jį vardu. Po metų Bušui išeinant iš šios organizacijos, darbuotojai jam plojo stovėdami. Kai Niksonas jį paskyrė JAV atstovu Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, Džordžas Bušas paspaudė ranka kiekvienam dangoraižio darbuotojui. Tad ne veltui sakoma, kad jis malonių smulkmenų meistras.

Postus prezidento administracijoje ir Baltuosiuose rūmuose užėmė jam lojalus žmonės. Karta Barbara Buš net pasakė savo vyrui: “Žinai, beveik visas kabinetas — mūsų draugai”. “Na o ko tu tikėjaisi?” — atsakė prezidentas.

AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

Kuris iš mūsų nėra matęs, kaip akvariume, apšvietus jį saulei, augalai išskiria mažus burbulėlius? Tai — deguonis. Kuo daugiau yra deguonies burbulėlių, tuo intensyviau vyksta anglies dvideginio įsisavinimas — pagrindinis augalo gyvybinis procesas. Šis procesas priklauso nuo šviesos. Paruoškime eilę filtrų ir palikime mūsų akvariumą dirbtinėje šviesoje, tolydžio keisdami jos spalvą. Pasirodo, kad anglies dvideginis geriausiai įsisavinamas baltoje (saulės) šviesoje ir beveik taip pat gerai — raudonoje. Žalių šviesų, kaip jau žinome, lapas nesugeria. Taigi mūsų augalai žalioje šviesoje elgiasi taip pat, kaip ir tamsoje. Vadinasi, augalas gali augti dirbtinėje šviesoje su sąlyga, jeigu joje yra jam reikalingų spinduliu. Kaip ir kuo galima augalui pakeisti saulę? 1867 metais vienam mokslininkui pavyko pastebėti, kaip žibalinės lempos apšviestame augale susidaro krakmolas. Pastaruoju metu Tarybų Sąjungoje ir kitose šalyse daugelis mokslininkų dirba, augindami augalus elektros šviesoje. Laboratorijose vyksta įdomūs dalykai. Pomidoras, apšviečiamas ištisą parą, pasidarė daugiamečiu augalu, žydėjo ir derėjo kiaurus metus. Jaunutės pusmetinės pušaitės atrodė kaip septynerių metų amžiaus medžiai. Leningrado šiltadaržiuose elektros lempos šviesoje sužydėjo ir davė vaisius kakavos medis. Žinoma, namie arba mokykloje sunku yra naudotis tūkstanties žvakių lempomis, kokias savo darbams turi mokslininkai. Tačiau pamėginkite įrengti savo jėgomis „elektros kamerą“, apšviestą šimtavatėmis lempomis, tada jūs įsitikinsite, kokių galima pasiekti stebuklų, reguliuojant savo nuožiūra apšvietimo ilgumą.

Kavamedžiai dera tik kas ketveri penkeri metai

Kavamedžiai dera tik kas ketveri penkeri metai. Derlingiausia burai rūšis auga Chodeida provincijoje. Nuo vieno medžio per metus surenkama 16-17 kg kavos pupelių. Geriausia rūšimi laikoma matari, auginama prie Sanos miesto. Pupelės nedidelės, šafrano atspalvio. Ji vadinama „lordų kava“, nes derlius nedidelis — apie 100 t per metus, ir yra brangi. Jemeno kava renkama rudenį. Iš krepšių ji trims keturioms dienoms išberiama ant plokščių namų stogų apdžiūti. Paskui pupelės surenkamos ir sudedamos tamsią patalpą, kad „susigertų saulėn. Po to vėl džiovinamos saulėje. Lukštenama kava girnomis, o paskui moterys ant didelės pintinės iš palmių lapų mėto pupeles taip, kad prie kraštų susirinktų visos šiukšlės. Laisvu judesiu visos atliekos iš pintinės išmetamos, o švarios pupelės suberiamos krepšius. Paskui rūšiuojamos rankomis ir vidinė plėvelė pašalinama mechaniniu vėtytuvu.

Indijoje viešpatauja arbata. Tačiau dirvožemis ir klimato sąlygos puikiausiai tinka kavai auginti. Daugiausia jos auginama Maisero valstijoje. Tokiu pavadinimu kava ir išvežama daugelį pasaulio šalių. Specialistai šią kavą priskiria geriausioms rūšims. Ji maloniai kvepia, yra būdingo rūgštaus prieskonio. Indijoje daugiausia gaminama sausojo ir drėgnojo apdorojimo arabika, mažiau — robustos, bet kuo toliau, tuo jos kultivuojama vis daugiau. Daugelį metų kava Indijoje buvo laikoma antraeile kultūra. Dabar padėtis keičiasi. Trys ketvirčiai Indijos arabikos įvardijama planteišen (nuplautos pupelės), o likusi — sausojo apdorojimo arabika čerri. Į Tarybų Sąjungą eksportuojama įvairių gradacijų kava planteišen.

Vietnamo arabika yra gana aukštos kokybės, o nuo 1974 m. kultivuojama unikali jos atmaina, labai vertinama ekspertų. Šio medžio sėklos atvežtos iš Kubos, ir tos šalies specialistai jas padėjo adaptuoti. Kavai išskirti didžiuliai plotai Fuksi ir Dingziao provincijų valstybinėse fermose.

Indonezijoje visų pirma vyravo arabika, bet medžiams susirgus rūdiniu grybeliu, plantacijos žuvo. Nepasisekė išvesti liberikos rūšies. Dabar 90% plantacijų užima kava robustas, atvežta iš Kongo, naujomis sąlygomis smarkiai pakeitusi savo ypatybes. Viena pirmųjų kavą tiekti pradėjo Javos sala. Dabar ten auginama robustos, kuri vertinama pasaulinėje rinkoje, bet jos pagaminama mažai. Ankstesniais metais, kuomet kavos kelionė Europą užtrukdavo daug mėnesių, jos kondicija būdavo pasiekiama kelyje.. Laivų kapitonai už tai gaudavo specialias premijas. Indonezijos vyriausybė stengiasi ištaisyti padėtį — ji superka kava ir iki dvejų metų ją „brandina“. Tarybų Sąjunga iš Indonezijos perka aukščiausios rūšies kava robustos; jos dažniausiai dedama įvairius mišinius.

Kava be kofeino

Kavos pupelės ar maliniai, kuriais prekiaujama, yra įvairių rūšių mišinys. Jį dažniausiai sudaro šalys tiekėjos, kad pasaulinėje rinkoje išlaikytų pastovius standartus. Vėliau kavos perdirbimo įmonėse mišinius sudaro specialistai (prieš kepinimą) ir galiausiai patys kavos mėgėjai.

Anksčiau susipažinome su plačiai pripažintomis ir pasaulinę šlovę pelniusiomis kavos rūšimis. Tačiau yra rūšių su prastesniais skonio privalumais, bet labai derlingų ir nereiklių auginti. Tokių rūšių — užpildų — kava pigesnė negu išgarsintų, o tai irgi svarbu, nes kavos kainos pasaulinėje rinkoje yra aukštos.

Botanikoje pateikiama kavos klasifikacija: arabika, robusta, liberika