Diena prieš savo mirtį Monako princesės Karolinos vyras STEFANAS KAZIRAGIS

Diena prieš savo mirtį Monako princesės Karolinos vyras STEFANAS KAZIRAGIS per Prancūzijos televizija pareiškė, kad dalyvausiąs paskutiniame lenktyninių katerių čempionate, po kurio mesiąs šį rizikinga sportą, šešerius metus buvusi jo hobi ir aistra. Kita diena jo 5 tonas sveriantis katamaranas, lėkęs 160′ km/h greičiu, atsitrenkė į didžiule banga ir apsivertė. Saugos diržais prisisegęs Kaziragis buvo užmuštas akimirksniu, jo partneris Patrikas inosentis įkrito į vandenį sunkiai sužeistas.

Monako valdančiajai šeimai ši skaudi nelaimė priminė kita tragedija anksčiau automobilio katastrofoje žuvo princesės Karolinos motina, buvusi Holivudo žvaigžde Greise Keli.

Karolina sutiko Kaziragį, italų milijonieriaus sūnų, garsiame Monte Karlo naktiniame klube. Tuomet ji buvo ka tik išsiskyrusi su prancūzu Filipu Juno. Po dvejų metų audringo gyvenimo su šiuo pleibojumi Karolinai norėjosi ramybės. Stefanas Kaziragis sugebėjo jai ja duoti. Princesė pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo ir daugiausia laiko praleisdavo su vaikais — Karolina ir Stefanas turėjo du sūnus ir viena dukra.

Dar studijuodamas ekonomika Milane, Kaziragis tvarkė šeimos finansinius reikalus ir rūpinosi jos dvarais. Prieš mirtį jis sėkmingai vadovavo statybos kompanijai, kurios centras Monake. Jis buvo atsargus biznierius ir bebaimis lenktynininkas. 1984 metais Stefanas pradėjo dalyvauti motorinių valčių varžybose iš 80ies laimėjo 12. 1989 metais Atlantik Sityje jis tapo pasaulio čempionu. Žuvo gindamas savo titula.

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra, ir įstojo į Jeilio universitetą, kuriame kažkada mokėsi jo tėvas bei senelis. Universitete jis buvo išrinktas beisbolo komandos kapitonu ir aktyviai dalyvavo elitinio klubo “Kaukolė ir kaulai” veikloje. Baigęs universitetą pradėjo dirbti banke, tačiau dirbo neilgai. Netrukus veiklusis jaunuolis išvyksta į Teksasa tyrinėti naftos verslovių. Bušai apsigyvena lindynėse prie išmalto kelio ir maudosi toje pačioje vonioje kaip ir vietos prostitutė. Po 12 metų sunkaus darbo Džordžui Bušui priklausė 125 naftos gręžiniai. Taip jis tapo milijonieriumi, pasirengusiu kovoti už kongresmeno kėdė. Niekas tuo nesistebėjo. Teksasiečiai labai mėgo ši gabų, judrų kaip gyvsidabris vyrą. Visi taip žavėjosi Džordžu Bušu, kad Barbarai, anot žurnalo “Newsweek”, tai netgi sukeldavo pavydą. Biznierius domėjosi ne tik nafta. Jis tapo vietinio banko direktoriumi, vadovavo beisbolo komandai, uoliai lankė teatrus. Bet netrukus Bušų šeimoje įvyko tragedija – leukemija mirė jų dukrelė Robina. Ne tik Barbara, bet ir Džordžas po šios netekties praleido daug bemiegių naktų. Suprantama, kodėl tuo metu jis kuo galėdamas padėjo Džeimsui Beikeriui, kurio žmona mirė vėžiu.

Dabartinio JAV prezidento valdymo stilius susiklostė tuomet, kai jis kovojo už būvi Teksaso naftos verslovėse. Kartu dirbęs jo jaunesnysis brolis Viljamas prisimena, kad Džordžas žinojo kiekvieno pas jį dirbusio žmogaus ne tik pavarde, bet ir vardą. Jis pats išstudijuodavo geologinius žemėlapius, apžiūrėdavo gręžinius ir tik tada pirkdavo naujas žemes arba ne. Nebijodavo Bušas ir rizikuoti, bet visuomet žinojo rizikos ribas. “Todėl, – rašoma žurnale ”Fortune“, jo reikalai visuomet labiau plėtėsi į plotį, o ne į gylį“. Bušas pasirinkdavo žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Asmeninį pasitikėjimą grindė žmogaus pažinimu. “Tuomet visi reikalai buvo sutvarkomi sukertant rankomis”, prisimena prezidento brolis. Džordžui tai labai patiko.

Šios savybės padėjo Bušui išsikovoti autoritetą dirbant Centrinėje žvalgybos valdyboje ir Votergeito bylos metu. CŽV direktorius visuomet naudodavosi bendru liftu, o ne asmeniniu, skirtu tik jam, be to, prašydavo, kad bendradarbiai vadintu jį vardu. Po metų Bušui išeinant iš šios organizacijos, darbuotojai jam plojo stovėdami. Kai Niksonas jį paskyrė JAV atstovu Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, Džordžas Bušas paspaudė ranka kiekvienam dangoraižio darbuotojui. Tad ne veltui sakoma, kad jis malonių smulkmenų meistras.

Postus prezidento administracijoje ir Baltuosiuose rūmuose užėmė jam lojalus žmonės. Karta Barbara Buš net pasakė savo vyrui: “Žinai, beveik visas kabinetas — mūsų draugai”. “Na o ko tu tikėjaisi?” — atsakė prezidentas.

AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

AR GALI AUGALAI TARPTI NE SAULĖS ŠVIESOJE, O KURIOJE NORS KITOJE?

Kuris iš mūsų nėra matęs, kaip akvariume, apšvietus jį saulei, augalai išskiria mažus burbulėlius? Tai — deguonis. Kuo daugiau yra deguonies burbulėlių, tuo intensyviau vyksta anglies dvideginio įsisavinimas — pagrindinis augalo gyvybinis procesas. Šis procesas priklauso nuo šviesos. Paruoškime eilę filtrų ir palikime mūsų akvariumą dirbtinėje šviesoje, tolydžio keisdami jos spalvą. Pasirodo, kad anglies dvideginis geriausiai įsisavinamas baltoje (saulės) šviesoje ir beveik taip pat gerai — raudonoje. Žalių šviesų, kaip jau žinome, lapas nesugeria. Taigi mūsų augalai žalioje šviesoje elgiasi taip pat, kaip ir tamsoje. Vadinasi, augalas gali augti dirbtinėje šviesoje su sąlyga, jeigu joje yra jam reikalingų spinduliu. Kaip ir kuo galima augalui pakeisti saulę? 1867 metais vienam mokslininkui pavyko pastebėti, kaip žibalinės lempos apšviestame augale susidaro krakmolas. Pastaruoju metu Tarybų Sąjungoje ir kitose šalyse daugelis mokslininkų dirba, augindami augalus elektros šviesoje. Laboratorijose vyksta įdomūs dalykai. Pomidoras, apšviečiamas ištisą parą, pasidarė daugiamečiu augalu, žydėjo ir derėjo kiaurus metus. Jaunutės pusmetinės pušaitės atrodė kaip septynerių metų amžiaus medžiai. Leningrado šiltadaržiuose elektros lempos šviesoje sužydėjo ir davė vaisius kakavos medis. Žinoma, namie arba mokykloje sunku yra naudotis tūkstanties žvakių lempomis, kokias savo darbams turi mokslininkai. Tačiau pamėginkite įrengti savo jėgomis „elektros kamerą“, apšviestą šimtavatėmis lempomis, tada jūs įsitikinsite, kokių galima pasiekti stebuklų, reguliuojant savo nuožiūra apšvietimo ilgumą.

Kavamedžiai dera tik kas ketveri penkeri metai

Kavamedžiai dera tik kas ketveri penkeri metai. Derlingiausia burai rūšis auga Chodeida provincijoje. Nuo vieno medžio per metus surenkama 16-17 kg kavos pupelių. Geriausia rūšimi laikoma matari, auginama prie Sanos miesto. Pupelės nedidelės, šafrano atspalvio. Ji vadinama „lordų kava“, nes derlius nedidelis — apie 100 t per metus, ir yra brangi. Jemeno kava renkama rudenį. Iš krepšių ji trims keturioms dienoms išberiama ant plokščių namų stogų apdžiūti. Paskui pupelės surenkamos ir sudedamos tamsią patalpą, kad „susigertų saulėn. Po to vėl džiovinamos saulėje. Lukštenama kava girnomis, o paskui moterys ant didelės pintinės iš palmių lapų mėto pupeles taip, kad prie kraštų susirinktų visos šiukšlės. Laisvu judesiu visos atliekos iš pintinės išmetamos, o švarios pupelės suberiamos krepšius. Paskui rūšiuojamos rankomis ir vidinė plėvelė pašalinama mechaniniu vėtytuvu.

Indijoje viešpatauja arbata. Tačiau dirvožemis ir klimato sąlygos puikiausiai tinka kavai auginti. Daugiausia jos auginama Maisero valstijoje. Tokiu pavadinimu kava ir išvežama daugelį pasaulio šalių. Specialistai šią kavą priskiria geriausioms rūšims. Ji maloniai kvepia, yra būdingo rūgštaus prieskonio. Indijoje daugiausia gaminama sausojo ir drėgnojo apdorojimo arabika, mažiau — robustos, bet kuo toliau, tuo jos kultivuojama vis daugiau. Daugelį metų kava Indijoje buvo laikoma antraeile kultūra. Dabar padėtis keičiasi. Trys ketvirčiai Indijos arabikos įvardijama planteišen (nuplautos pupelės), o likusi — sausojo apdorojimo arabika čerri. Į Tarybų Sąjungą eksportuojama įvairių gradacijų kava planteišen.

Vietnamo arabika yra gana aukštos kokybės, o nuo 1974 m. kultivuojama unikali jos atmaina, labai vertinama ekspertų. Šio medžio sėklos atvežtos iš Kubos, ir tos šalies specialistai jas padėjo adaptuoti. Kavai išskirti didžiuliai plotai Fuksi ir Dingziao provincijų valstybinėse fermose.

Indonezijoje visų pirma vyravo arabika, bet medžiams susirgus rūdiniu grybeliu, plantacijos žuvo. Nepasisekė išvesti liberikos rūšies. Dabar 90% plantacijų užima kava robustas, atvežta iš Kongo, naujomis sąlygomis smarkiai pakeitusi savo ypatybes. Viena pirmųjų kavą tiekti pradėjo Javos sala. Dabar ten auginama robustos, kuri vertinama pasaulinėje rinkoje, bet jos pagaminama mažai. Ankstesniais metais, kuomet kavos kelionė Europą užtrukdavo daug mėnesių, jos kondicija būdavo pasiekiama kelyje.. Laivų kapitonai už tai gaudavo specialias premijas. Indonezijos vyriausybė stengiasi ištaisyti padėtį — ji superka kava ir iki dvejų metų ją „brandina“. Tarybų Sąjunga iš Indonezijos perka aukščiausios rūšies kava robustos; jos dažniausiai dedama įvairius mišinius.

Kava be kofeino

Kavos pupelės ar maliniai, kuriais prekiaujama, yra įvairių rūšių mišinys. Jį dažniausiai sudaro šalys tiekėjos, kad pasaulinėje rinkoje išlaikytų pastovius standartus. Vėliau kavos perdirbimo įmonėse mišinius sudaro specialistai (prieš kepinimą) ir galiausiai patys kavos mėgėjai.

Anksčiau susipažinome su plačiai pripažintomis ir pasaulinę šlovę pelniusiomis kavos rūšimis. Tačiau yra rūšių su prastesniais skonio privalumais, bet labai derlingų ir nereiklių auginti. Tokių rūšių — užpildų — kava pigesnė negu išgarsintų, o tai irgi svarbu, nes kavos kainos pasaulinėje rinkoje yra aukštos.

Botanikoje pateikiama kavos klasifikacija: arabika, robusta, liberika

Persirgęs gripu žmogus trumpam laiku įgyja imunitetą

Persirgęs gripu žmogus trumpam laiku įgyja imunitetą. Virusas gali gyventi tik gyvame organizme, be jo greit žūva, Gali būti, kad keletas virusu tyko tinkamiausio laiko ir atakuoja tas, prieš kuri tuo metu organizmas bejėgis.

Kiti mokslininkai mano, jog tarp epidemijų ramybės būsenoje esantys mikrobai, kad išliktu, kinta. Ir jei kada nors pasireikš Ispaniškas gripas, jį sukeis gerai pažįstamas nuo 1918 m., bet kiek biologiškai pakitęs virusas. Neseniai karaliavęs Honkongo virusas, nors ir jaunesnis, buvo lyg ir labiau subrendęs už savo vyresnįjį brolį. Gamta siekia išsaugoti kuo daugiau gyvybės formų, todėl ir mikroskopinis virusas turi keistis, kad galėtų priešintis savo šeimininko imuninei sistemai. Kitaip tektų žūti.

Jei ši hipotezė pasitvirtintų, būtu vilties nugalėti gripą. Manoma, kad viruso genų nukleininė rūgštis nesikeičia. t.y. mikrobo evoliucija nėra gamtos numatyta. Priešingu atveju virusas nuolat evoliucionuotų reaguodamas į besigaminančius žmogaus organizme antikūnius, medikamentus ir skiepus. Tai būtų superpiktybinis gyvis, kuriam pasaulyje niekas nieko negalėtu padaryti, Laimei, labiau tikėtina, kad kinta tik geno baltyminis apvalkalas, būtent baltyminės grandinės sandara. Šios grandines kombinacijų kiekis ribotas. Liktų “tik” ištirti grandinės sandaros evoliucijos mechanizmą, jos eigą ir chemiškais skiepais sustabdyti tokius kitimus.

O kol kas vis dar sergame gripu. Be to, bjaurusis virusas įvairiais būdais klaidina žmogų. Anksčiau liga pasireikšdavo karščiavimu, sąnarių skausmais, sloga, kosuliu visais būdingais gripo požymiais. Dabar, ypač vaikams, gali praeiti beveik nepastebimai, be temperatūros. Mamos pagalvoja, kad vaikas tik peršalo, duoda nakčiai aspirino ir ryte išleidžia į mokykla. O paskui gydytojas nustato bronchų ar net plaučių uždegimą.

Mokslininkai daug tikisi iš genų inžinerijos, mėginančios priversti žmogaus ir gyvūnų organizmus gamintis antikūnius su tokiomis savybėmis, kurios saugotų nuo gripo kaip skiepai, Pasaulinė sveikatos organizacija turi specialų kovos su gripu padalinį. Jo darbuotojai stebi viruso keliones ir gali numatyti, kur jis suaktyvės ir kokiose šalyse paplis. Remdamasi šia informacija organizacija skelbia aliarmą kraštuose, kuriems gresia pavojus. Ir vis dėlto — gripas viešpatauja. Veiksmingiausia šių laikų terapija tokia: susirgę nevaikščiokite, neužkrėskite kitu, eikite pas gydytoja, po to namo, gulkite į lova ir laukite, kol liga praeis.

KODĖL, KAI PAS MUS DIENA, AMERIKOJE NAKTIS?

KODĖL, KAI PAS MUS DIENA, AMERIKOJE NAKTIS?

Tikslumo dėlei šį klausimą iškelsime plačiau: kodėl, kai keliamės sausio 1 dieną šeštą valandą ryto, tai Niujorke išmuša tiktai 12 valandą nakties, žmonės susidaužia taurėmis ir sveikina vienas kitą su Naujaisiais metais? Pas mus jau naujų metų pradžia, o ten tik jų išvakarės. Dar toliau į vakarus, San Francisko mieste, laikrodis tuo metu rodo gruodžio 31 dienos devintą valandą vakaro, ir žmonės baigia ruoštis Naujųjų metų vakarienei. Taip yra todėl, kad rutulio pavidalo Žemė sukasi apie savo ašį taip, jog per parą kiekvienas Žemės paviršiuje esantis taškas, pavyzdžiui, Varšuva arba Niujorkas, padaro apie Žemės ašį visą apskritimą.

Jeigu šio sukimosi, metu miestas yra apšviestas Saulės spindulių — tada ten diena, o jeigu jis yra šešėlyje — tai naktis. Kaip žinoma, dienos ir nakties ilgumas priklauso nuo metų laiko ir geografinės platumos.

Niujorkas yra Varšuvai priešingame pusrutulyje, bet atstumas tarp jų visada tas pats, nes, Žemei sukantis apie ašį, Varšuva nei pasiveja Niujorką, nei atsilieka nuo jo.

Vadinasi, Varšuvos gyventojai, kaip ir niujorkiečiai, tartum sukasi karuselėje, nuosekliai išvažiuodami iš tamsos rytą, vidurdienį būdami tiesiai priešais Saulę ir įvažiuodami į tamsą temstant.

Varšuva ir Niujorkas niekada negali vienu metu atsidurti tiesiai priešais Saulę, tai yra ten tuo pačiu metu negali būti vidurdienis.

KAS YRA GINTARAS, KAIP JIS SUSIDARĖ IR KUOM JIS TURI MAGNETO SAVYBIŲ?

KAS YRA GINTARAS, KAIP JIS SUSIDARĖ IR KUOM JIS TURI MAGNETO SAVYBIŲ?

Paskutinė klausimo dalis blogai suformuluota. Magnetu vadiname geležies gabalą, kuris gali pritraukti kitus metalus, pavyzdžiui, plieną, nikelį. O gintaras, jį patrynus, traukia ne metalus, o mažus popieriaus, pluošto skutelius ir, vadinasi, nėra magnetas.

Gintaro istoriją galima perskaityti jame pačiame. Gintarą nušlifavus ir nupoliravus, dažnai matome jo viduje puikiai išsilaikiusius vabzdžius, ,augalų dalis, lapelius, stiebelius ir t. t. Vabzdžiai ir gėlės — akmenyje? Ten jie pateko, kai gintaras buvo skystas, tekantis, limpąs kaip medus, — aplamai, kai jis buvo derva. Cheminė analizė parodė, kad gintaras yra suakmenėjusi derva iš vadinamos gintaro pušies, kuri augo dabar baltijos jūros apsemtoje teritorijoje.

Kaip rodo gintare išsilaikiusieji lapeliai, spygliai ir gėlytės, dabartinės Baltijos teritorijoje augo ir daug kitų medžių, iš dalies panašių į šių dienų rūšis: ąžuolai, gluosniai, bukai ir tokie, kuriuos dabar sutinkame tik šiltose šalyse: palmės, kiparisai, cinamono medžiai… Šio ploto klimatas tais senais laikais, tur būt, taip pat buvo daug šiltesnis, negu dabar, toks, kaip Pietų Europoje arba Šiaurės Afrikoje. Vasarą šiame miške gyveno daugybė vabzdžių, kurie ropojo medžiais arba jų šaknimis. Kaitros metu derva suminkštėdavo, tekėdavo kamienais ir varvėdavo nuo medžio šakų tiesiai ant žemės. Jeigu tuo metu ji aplipdavo vabzdį, vorą, lapą, gėlę, o paskiau sukietėdavo, tai „dervos potvynio“ aukos būdavo ne tik palaidojamos, bet ir gerai užkonservuojamos. Derva, jau būdama žemėje, ilgainiui pasidarydavo kieta kaip akmuo.

Visa tai vyko maždaug prieš dvidešimt milijonų metų. Kai miškai žuvo, suakmenėjusios dervos gabalai išliko žemėje, juos užklojo morenos, kurias čia suvertė ledynas. Vėliau čia atsirado Baltijos Gintaras, smarkiai trinamas,- įsielektrina ir dėl to traukia kai kuriuos lengvus daiktus. Į šias gintaro savybes atkreipė dėmesį jau senovės graikai. Graikų kalba „gintaras“ — „elektronas“, ir kaip tik iš to yra kilęs elektros pavadinimas.

Perkraustymo paslaugos Vilniuje – keli zuikiai vienu šūviu

Persikraudtymo metas Vilniuje yra smagus ne visiems. Jokio skirtumo, ar atlikti veiksmas yra planuojamas į Vilnių atvykusių studentų, ar sostinėje gyvenant nuo pat gimimo ir žinant kiekvieną jo kampelį. Planuoti, pakuoti ir sunkiai nešti daiktus bei baltus ir prakaituoti teks bet kokiu atveju. Gal naudinga visą persikraustymo eigą praktiškai susiplanuoti?

Perkraustymo paslaugos Vilniuje

Ar galėtumėte įsivaizduoti, kaip ir kiek truktų persikraustymas, jei gyvenote Pagiriuose ir norite sklandžiai persiketi į Didžiuosius gulbinus? Atstumas, jei važiuoti tiesiai per Vilnių nėra didelis, vos 34 kilometrai. Tačiau pabandykite įvertinti važiavimo sąlygas, kai Jūsų automobilis ar  mikroautobusas bus pilnai prikrautas daiktų. Transporto priemonė nebus tokia judri Vilniaus miesto gatvėmis, kokia būdavo iki persikraustymo.

Todėl tapsite lėtais eismo dalyviais kas pailgins persikraustymo laiką. Be to, naudinga įvertinti ir persikraustymo „rankų skaičių“. Jei sklidinai prikrausite automobilį, jame netilps pagalbininkai, jei įsodinsite juos, tilps mažiau daiktų. Tad, kodėl gi nepagalvojus apie „kelių zuikių medžioklę“?

Daiktų ir baldų pervežimas

Didžiausias ir dažnai atsirandančios problemos nusprendus persikraustyti iš vienos Vilniaus vietos į kitą yra transportas ir darbo rankos. Vargu ar sostinėje galima rasti daug vietinių, kurie neturi automobilio. Tačiau sutikite, automobilis nelygus automobiliui. Vieni važinėja su Renault Clio, kiti su Ford Galaxy ir greičiausiai skirtumą jau pastebėjote. Jei į renuškę tilps vos keli maišai su rūbais, tai fordukas talpins kone triskart tiek. Tačiau bet kokiu atveju, vienu reisu persikraustymo klausimo neišspręsti, teks pirmyn ir atgal važinėti kelis kartus. Kartu sudėjus, kilometrų skaičių galima surinkti kaip važiuojant iki Palangos ar Nidos. Ir šiuo atveju kyla klausimas, kodėl į pagalba nepasikvietus Vilniuje perkraustymo paslaugas teikiančios įmonės, kuri užsiima daiktų pervežimu?

Užsisakius perkraustymo paslaugą

Vilniečiai, užsisakę perkrautymo paslaugą laimi daugiau, nei bandantys šį veiksmą įgyvendinti savarankiškai. Galima rasti daugybę kriterijų, su kuriais susipažinus lengviau apsispręsite pasirinkti paslaugą teikiančią įmonę, nei persikraustymo nuotykių imtis patiems.

  • Sutaupoma labai daug laiko;
  • Sutaupomos lėšos, kurios individualiai tampa didesne investicija;
  • Atliekamą laiką galėsite skirti svarbesnių darbų alikimui namuose arba darbovietėje;
  • Neprakaituosite, neišnaudosite fizinės bei emocinės energijos, galu gale, negausite traumos ir nesusižeisite.

Taigi, „sumedžioti keli zuikiai“ nevers Jūsų per daug išlaidauti, apsaugos Jūsų sveikatą ir sėkmingai leis persikraustyti Vilniuje iš bet kokios vietos viename gale į bet kurį kitą kraštą.  Tereikia tik tinkamai suplanuoti ir užsisakyti perkraustymo paslaugas Vilniuje.

Perkraustymo medžiaga remtasi: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_ekonomika

Botanikoje pateikiama kavos klasifikacija: arabika, robusta, liberika

Specialistai mano, kad žemės rutulyje yra virš tūkstančio įvairių rūšių kavos. Priklausomai nuo savybių kiekviena rūšis naudojama skirtingai. Didžiausia dalis iš visų kavos rūšių tenka vienos rūšies pupelėms — arabikos, arba arabiškajai kavai. Mūsų amžiuje pripažinta dar viena kavos rūšis. Tai robusta. Yra ir kitų rūšių, bet jos dėl įvairių priežasčių nepopuliarios (pavyzdžiui, liberiška — mažai derlinga, neturi komercinės paklausos).

Laukiniai robusta medžiai pirmą kartą aptikti Zaire (anksčiau Belgų Kongas) ir pradėti kultivuoti XX a. pradžioje. Medžiai auga nedidelėse aukštumose ir duoda derlių kas dveji treji metai, o ne kas penkeri kaip arabika. Robusta atsparus ligoms ir šalčiui. Šios kavos rūšies nereiklumas išpopuliarino ją tarp gamintojų. Ten, kur žūsta arabika, sodinamas robusta.

Madagaskare ir Gvinėjoje išauginta geriausia robusta rūšis. Šios rūšies pupelės trumpos, apvalios, kepinamos labai tamsėja. Pagaminta iš robusta kava yra aštri, kartaus skonio ir turi daug kofeino. Kava iš arabikos yra švelnesnė ir kvapesnė. Nesunku susigaudyti, kaip sudaromi mišiniai. Robustos pupelės kavai suteikia gražią spalvą ir stiprumo, o arabika — kvapą ir malonų subtilų skonį. Kad puokštė britų reikiamo skonio, dar pridedama kitų rūšių pupelių.

Botanikoje pateikiama tokia kavos klasifikacija: arabika, robustos, liberika. Komercinė klasifikacija: braziliška kava — tai arabika, išauginta Brazilijoje, ir milds — arabika iš bet kurios šalies, robustos.

Labiau paplitusi geografinė klasifikacija. Kava vadinama pagal vietovę, kur išauginta, arba pagal uostą, iš kurio išvežama. Tačiau toks pavadinimas nieko nereiškia, nes vienos provincijos skirtingų partijų kava gali skirtis. Be to, tos pačios rūšies kavą galima skirtingai kepinti ir malti. Šalių gamintojų ekspertų organizacijos stengiasi palaikyti nustatytą standartą, ir tai yra ekspertų bei degustatorių nuopelnas.

Trumpai susipažinsime su kavos rūšimis, pagamintomis įvairiose šalyse. Pasaulinei rinkai svarbiausia kavos tiekėja yra Brazilija. Penktadalį visų dirbamų šeimų šioje šalyje užima kavos plantacijos. Nė viena kita valstybė pagal pagaminamos kavos kiekį negali konkuruoti su Brazilija. Braziliška kava yra labai aukštos kokybės.

Tačiau pasakę vien „braziliška kava“ — beveik nieko nepasakome. Šalyje labai įvairios sąlygos, taigi atitinkamai įvairūs ir kavos tipai. Visos vietinės rūšys — arabika, ir beveik visa kava apdorojama sausuoju būdu. Apie pusę visos braziliškos kavos rinkoje vadinama bendru pavadinimu santos (pagal uostą Santus, iš kurio kava išvežama į visas pasaulio šalis). Geriausia atmaina — burbon santos.

Brazilijos specialistai, metais sudarinėdami kavos pupelių mišinius, stabiliai išlaiko šios kavos savybes. Tarybų Sąjunga iš Brazilijos daugiausia importuoja santos gryną arba sumaišytą su kitomis kavos rūšimis. Taip pat daug Brazilijoje gaminama kavos minas ir parana rūšių (taip vadinasi šios šalies 2 valstijos): Yra ir kitų, mažiau populiarių braziliškos kavos rūšių. Pavyzdžiui, rūšis rio, pasižyminti grubiu aštrumu ir vaistiniu kvapu dėl dirvoje esančio jodo. Tokia puokštė ne visiems priimtina.

JEIGU IŠ PRADŽIŲ ŽEME BUVO SKYSTA, TAI KODĖL JI NEIŠSILIEJO?

JEIGU IŠ PRADŽIŲ ŽEME BUVO SKYSTA, TAI KODĖL JI NEIŠSILIEJO?

Iš tikrųjų, jeigu ji buvo skysta, kodėl gi ji neišsiliejo? Juk jeigu išpilsime vandenį iš kokio nors indo ant žemės, vanduo išsklis, nors, pavyzdžiui, rutulio pavidalo ropinėj jis turėjo rutulio formą. Veikiant Žemės traukai, vanduo, išpiltas ant kokio nors lygaus, horizontalaus paviršiaus, pasklis jame plonyčiu sluoksniu. Kadangi jo paviršius yra mažas, jis atrodo mums visai plokščias. Tokį įspūdį mums daro net tvenkinio arba ežero paviršius. Bet kiekvienas, kuris yra buvęs prie jūros, žino, kad „…žemynas, kurio nematyti iš laivo denio, neretai būna matomas iš stiebo viršūnės. Ir atvirkščiai: jeigu stiebo viršūnėje padėsime kokį nors blizganti daiktą, tai pamatysime, kad, laivui tolstant nuo kranto, žiūrovams, liekantiems krante, atrodo, jog šis daiktas pamažu slenka žemyn, kol pagaliau visiškai dingsta, tartum nusileidžia“. Taip rašė Kopernikas savo nemirtingame veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Jis įrodė, kad ,,…žemė drauge su vandeniu sudaro vieną rutulį“. Tokią pat rutulio formą turi ir kiti dangaus kūnai, pavyzdžiui, Mėnulis ir planetos. 0 Saulė ir žvaigždės — tai stačiai milžiniški įkaitusių dujų rutuliukai.

Tai gali atrodyti dar keisčiau, negu kad „neišsiliejantys“ vandenynai. Juk mes iš kasdieninio patyrimo žinome, kad, į tuščią indą įleidus kokių nors dujų, jos akimirksniu jame išsisklaidys, tolygiai užpildydamos ji visą. Tačiau reikia turėti galvoje milžinišką Saulės ir žvaigždžių masę. Pavyzdžiui, Saulės masė yra 333 tūkstančius kartų didesnė už Žemės masę, o traukos jėga paviršiuje yra beveik 28 kartus didesnė, negu Žemes paviršiuje. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, žmogus, sveriantis 70 kilogramų, Saulėje svertų beveik dvi tonas. Kaip tik šia galinga traukos jėga paaiškinamas tas dalykas, kad dujos, iš kurių sudarytos Saulė ir žvaigždės, ne išsisklaido erdvėje, o įgauna rutulio formą. Taip ir Žeme: jeigu ji kadaise buvo skysta, tai, veikiant ją sudarančių medžiagos dalelių savitarpio traukos jėgai, ne išsklido, o įgavo rutulio formą.