Vairuotojas turi būti pasiruošęs netikėtumams

Visos pastabos, pasakytos apie sankryžų pervažiavimą, taip pat liečia ir kelių susikirtimą bei atsišakojimą. Kai vienas kelias susieina su kitu statmenai, visos važiavimo sąlygos yra tokios pat, kaip ir judant paprasta sankryža. Būna sudėtingiau, kai keliai jungiasi arba šakojasi nedideliu kampu. Tačiau ir tokiais atvejais vairuotojas turi neklysdamas orientuotis susidariusioje situacijoje ir laikytis šių pirmumo teisės suteikimo sankryžoje taisyklių: praleisti transporto priemones, važiuojančias iš dešinės, taip pat važiuojančias keliu, prieš kurį stovi kelio ženklas, įspėjantis, kad artėjame prie kelio su pirmumo teise (apverstas trikampis), toliau, praleisti bėgines ir turinčias pirmumo teisę transporto priemones.

Jeigu, privažiavęs prie sankryžos, vairuotojas negali gerai matyti susikertančio kelio iš kairės, nes jį užstoja tvora, pastatas arba netaisyklingai stovintis (per arti sankryžos) automobilis, neturi važiuoti į tą sankryžą, kol neatsiras matomumas į dešinę ir kairę, taip pat kol neįsitikins, kad niekam netrukdo. Iš už kliūties reikia išvažiuoti lėtai, kad būtų galima sustabdyti automobilį iš karto, kai tik to prireiks.

Kai tokioje sankryžoje susiduria transporto priemonės, kaltininkas paprastai teisinasi, kad jis neturėjęs pakankamo matomumo ir, nepastebėjęs automobilio, atvažiuojančio susikertančiąja gatve. Toks pasiaiškinimas ne tik kad jo nepateisina, bet, atvirkščiai, jį pakaltina, nes neprivalėjo rizikuoti, t. y. važiuoti, nesant matomumo. Kokiu būdu vairuotojas turi įsitikinti važiavimo saugumu — jo reikalas, bet tai būtina sąlyga, leidžianti važiuoti.

Ir vis dėlto gali atsitikti, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių susidūrimas sankryžoje tampa neišvengiamas. Tokioje situacijoje nevalia sutrikti, o reikia greitai ir staigiai pasukti į tą pačią pusę, kurią važiuoja „susiduriantis“ su jumis automobilis, kad susidūrimas įvyktų kiek galima mažesniu kampu. Tuomet susilpnėja smūgio jėga ir esti žymiai mažesnės pasekmės, nes automobiliai vienas kitam „tvoja“ šonais, išvengdami smūgio stačiu kampu.

Toliau vairuotojas turi žinoti, kad, laukdamas važiuoti per sankryžą, negali trukdyti pėstiesiems eiti važiuojamąja dalimi. Taip pat jis negali išlįsti, ir nedaug, važiuojamąją susikertančiosios gatvės dalį, kad netrukdytų transporto priemonių eismui dešiniojoje juostoje. Kai, laukdami galimybės važiuoti per sankryžą, išsikišame į susikertančiąją gatvę, tuo parodome žemą vairavimo kultūrą ir pažeidžiame kelių eismo taisykles.

Ir pagaliau paskutinė pastaba. Vairuotojas turi būti pasiruošęs netikėtumams. Tai dažniausiai būna automobiliai, turintys pirmumo teisę, skubantys į avarijos vietą (turima omenyje „Greitosios pagalbos“ automobilis). Kitų transporto priemonių vairuotojai privalo leisti jam laisvai ir saugiai važiuoti per sankryžą bet kokioje situacijoje, visai nepaisant pagrindinių nuostatų apie pirmumo teisę, kelio ženklų reikalavimų arba eismo reguliavimo signalų.

Automobilių supirkimas Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose.

Patiko? Pasidalink

Mažalitražiai automobiliai sutverti miestui

Mažo litražo automobiliui reikia mažiau degalų negu vidutinės klasės mašinai, nes jo variklio darbinis tūris neviršija 600-700 kubinių centimetru, Juo važinėti išeina pigiau. Tačiau tuo šio tipo automobilių privalumai nesibaigia: būdami nedidelių gabaritų, jie ypač patogūs mieste, kur intensyvus judėjimas, nes užima mažiau vietos. Nors ir lėtesni (jų greitis siekia 90-100 km per valandą), tokie automobiliai, galima sakyti, „sutverti miestui“, kur važiavimo greitis visada yra apribotas. Dėl to mažo litražo automobiliai beveik idealiai tinka individualiam naudojimui.

Kylant šalies gyventojų pragyvenimo lygiui, imta galvoti apie pigų masinės gamybos automobilį. Reikėjo sukurti visiškai naują modeli, nes tuo metu šalyje gaminamų mažo litražo automobilių („Moskvič-402″ ir kt.) variklio darbinis tūris buvo per didelis — 1200-1500 cm3, o „Moskvič-401″, kuris pagal savo eksploatacinius rodiklius, svori, talpumą labiausiai atitiko mažo litražo automobilių reikalavimus, jau nebebuvo gaminamas.

Spauda vis dažniau rašė apie „šeimyninį“ automobilį. Ilgai buvo svarstoma, kaip jis turi atrodyti, kad atitiktų naujausius automobilių technikos laimėjimus ir būtų maksimaliai pritaikytas prie specifinių mūsų šalies klimato sąlygų. Mažą, patogų ir patvarų automobilį kūrė keli konstruktorių biurai bei inžinierių kolektyvai. Tuo metu sukurta įvairių mažo litražo automobilių prototipų. Apie juos informuodavo spauda, įdėdama nuotraukas, skelbdama techninius duomenis. Vienas iš tokių bandomųjų pavyzdžių buvo nedidukė „Belka“, tačiau jai nebuvo lemta tapti serijiniu automobiliu, masiškai gaminti nebuvo pradėti ir kiti pasiūlyti variantai: MZMA-444, NAMI-059, „Ogoniok“…

Pagaliau Maskvos mažo litražo automobilių gamyklos ir NAMI konstruktorių biurų bendromis pastangomis buvo sukurtas ir rekomenduotas gaminti serijomis naujas laukiamo automobilio modelis. Gaminti šio modelio tarybinius mažo litražo automobilius buvo paskirta Zaporožės kombainų gamyklai „Komunaras“, 1960 metais pertvarkytai automobilių gamyklą. Variklius „Zaporožiečiams“ tiekė Melitopolio variklių gamykla.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Automobilis turėjo nelabai įprastos formos standų kėbulą su dvejomis plačiomis durimis ir buvo skirtas keturiems žmonėms. Tiesa, durys, atsidarančios prieš važiavimo kryptį, nelabai patogios eismo saugumo požiūriu, tačiau taip buvo lengviau įsėsti į mašiną.

„Zaporožiečio“ ilgis — tik 3330 mm, plotis 1395 mm, aukštis — 1450 mm, svoris — 650 kg, klitensas — 175 mm.

Pirmą kartą tarybinių lengvųjų automobilių praktikoje variklis buvo įtaisytas automobilio užpakalinėje dalyje, o įprastinėje jo vietoje atsarginis ratas, akumuliatorius, benzino bakas ir bagažinė. Supaprastėjo jėgos perdavimo mechanizmai (nebereikėjo kardano), sumažėjo jungiamųjų mazgų, padidėjo mašinos pravažumas.

Info apie stabdymo būdus.

Patiko? Pasidalink