Tarybinių automobilių paminklai

AUTOMOBILIU KOLEKCIJOS

Daug mūsų šalyje paminklu, skirtu Didžiojo Tėvynes karo aukoms atminti, pergalei ir taikiam darbui įamžinti. Neretai pamatysime ir ant pjedestalu sustingusias kovines mašinas — tankus, artilerijos pabūklus, lėktuvus — dideliu mušiu ir pergaliu liudininkus, Panašios pagarbos yra nusipelnė ir darbo didvyriai — žemes ūkio mašinos, automobiliu supirkimas Vilnius.

Tarybiniu automobiliu paminklai simbolizuoja pagarba automobiliui-kovotojui, automobiliui-darbininkui, Automobiliu paminklu rasime ir kaimyninėje Baltarusijoje, ir tolimojoje Kolymoje, ir saulės nutviekstoje Alma-Atoje… Tai savitas automobilių muziejus po atviru dangumi. Šiandien tokių automobilių paminklų šalyje yra apie penkiasdešimt.

Vieną įdomiausių automobilių paminklų turi Leningradas. Tai garsusis šarvuotis, ant kurio 1917 metais balandžio 3 (16) dieną Vladimiras Leninas grįžęs iš emigracijos į Rusiją pasakė savo liepsningą kalbą jį sutikusiems Petrogrado darbininkams, kareiviams, jūrininkams ir užbaigė šūkiu „Tegyvuoja socialistinė revoliucija“

Nuo tos atmintinos balandžio dienos Lenino šarvuotis gynė Smolnį, šturmavo Žiemos rūmus, padėjo likviduoti baltagvardiečių maištus, tarnavo Petropavlovsko tvirtovės garnizone. Jis buvo vadinamas „Kapitalo priešu“,

1940 metų sausio 20 dieną restauruotas garsusis šarvuotis iškilmingai atsistojo ant pakylos. priešais Centrinį V. Lenino muziejų. Tačiau laikas ir darganos nepagailėjo stornjo šarvų po penkiolikos metų automobilį vėl reikėjo nukelti nuo pakylos ir restauruoti. Garsųjį šarvuotį nuo 1955 m. nutarta laikyti V. Lenino muziejaus viduje.

Didingas Mongolijos stepių memorialas primena mūšius prie Chalchin Golo, kuriuose dalyvavo pirmieji tarybiniai sunkieji šarvuočiai BA-10. Jie buvo gaminami ant triašio automobilio GAZ-AAA važiuoklės, turėjo patranką ir du kulkosvaidžius. Dabar vienintelis išlikęs šarvuotis BA-10 stovi memoriale greta garsiojo tanko BT-7.

Reaktyviniai nainosvaidžiai „katiušos“ tapo Didžiojo Tėvynės karo legenda. Pirmąkart jie stojo mūšį 1941 metų liepos 14 dieną Oršoje: gvardijos kapitono J. Flerovo vadovaujama „katiušų“ baterija apšaudė stotyje susibūrusius hitlerininkų ešelonus. Minint pirmųjų Coršoje pasigirdusių „katiušų šūvių 25-metį, ant stataus Dnepro kranto iškilo įspūdingas monumentas, skirtas rūsčiajai keršytojai „Katiušai“. O netoli Rudnios miesto Smolensko srityje ant aukštos raudono granito pakylos stūkso kitas paminklas: pirmasis tarybinis reaktyvinis įrenginys „BM-13″, sumontuotas ant triašio automobilio ZIS-6 važiuoklės. Būtent tokius septynis kovinius įrenginius turėjo kapitono Flerovo baterija.

Nutilusių, nūnai paminklais tapusių „katiušų“ rasime visur Odesos memorialo centre, Tuloje, čeliabinske, Srnolensko srities Dikankos ir Bogatyriovo kaimuose. Garsioji „katiuša“ stovi ir sostinės Izmailovo parke, ant aukštos pakylos ją pamatysime važiuodami Maskvos—Kalinino plentu netoli Konakovo, kur ji primena didvyriškąjį Maskvos gynimą.

Visiems laikams ant pakylų sustingę stovi ir automobiliai — fronto pagalbininkai, kurie rūsčiaisiais karo metais vežiojo sužeistuosius ir šaudmenis, kovinį pastiprinimą, maistą, medikamentus. Štai 1939 metais pagamintas sunkvežimis „GAZ-MM“ ištarnavo 42 metus Chersono srityje: juo važinėta šio krašto stepėmis, juo gabentas vanduo bei kroviniai kariams, vėliau melioratoriams, statybininkams. 1981 metais šis automobilis pats užvažiavo ant pakylos, kurioje iškalta: „Automobiliui-kariui, automobiliui-darbininkui“.

Beje, tai ne vienintelis šio modelio automobilių paminklas: sunkvežimiai „GAZ-MM“ ant pakylos užkelti Kagano mieste netoli Bucharos, Alma-Atoje prie automobilių kombinato Nr. 2. Maskvoje priešais autobazę Nr. 23 įrengta pakyla GAZ-MM — duonos furgonui. Tokiais automobiliais karo metu buvo vežiojama duona Maskvai ir blokados iškankintiems Leningrado gyventojams. Maskviečių paminklas unikalus, nes jokiame muziejuje nėra nė vieno šio radelio pavyzdžio.

Ne vienas garsusis ZIS-5 sunkvežimis taip pat yra tapęs paminklu. Kazachstano vairuotojų Tėvynės karo dalyvių atminimą įamžina ZIS-5, Alraa-Atos automobilių kombinato Nr 1 teritorijoje. To paties modelio sunkvežimių brangių karo metų relikvijų galima pamatyti pamaskvio Tučkovo miestelyje prie automobilių technikumo, Kuibyševo srities Syzranės mieste, Zaporožės miesto pietuose ir už 20 kilometrų nuo Čitos.

Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių

Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių. Pavyzdžiui, trumparegis vairuotojas blogai mato kelią, tačiau gerai mato prietaisų parodymus. Toliaregis vairuotojas, atvirkščiai: ryškiai mato kelią ir blogiau prietaisų parodymus.

Teisingas erdvės suvokimas priklauso nuo vairuotojo patyrimo. Pavyzdžiui, pradedantis vairuotojas, nesugebėdamas teisingai nustatyti kelio pločio, nepagristai sumažina greitį arba net sustoja keliui susiaurėjus, be reikalo signalizuoja garsiniu signalu. Tik patyrimu įgyjamas sugebėjimas teisingai nustatyti atstumus. Klaidingai nustatyti važiuojamosios kelio dalies plotį gali ir patyrę vairuotojai, kai jie, anksčiau vairavę – mažesni automobilį, pradeda vairuoti didesni ir atvirkščiai.

Paprastai reikia padirbėti dvi tris savaites, kai kada ir ilgiau, kad vėl būtų galima pasitikėti savimi ir pakankamai tiksliai nustatyti atstumus.

Didėjant važiavimo greičiui, vairuotojas savo žvilgsnį nukreipia – tolimesnę kelio atkarpą. Kuo toliau perkelia žvilgsnį vairuotojas, tuo platesnę kelio atkarpą jis mato, tuo daugiau objektų patenka į jo regėjimo lauką. Kai atstumas 30 m, vairuotojas mato 1,5 m pločio kelio ruožą, kai atstumas 100 m – 5 m ir kai atstumas 500 m – 16 m. Kad galėtų saugiai aplenkti priekyje važiuojanti automobilį, vairuotojas turi matyti prieš save 600-800 m kelią. Tuomet eismas, yra saugiausias. Kai eismo sąlygos nesudėtingos, vairuotojas daugiau dėmesio skiria tolimesnėms kelio atkarpoms, todėl suvokimas yra racionalesnis.

Svarbią informaciją vairuotojui suteikia kelio ženklai. Jų suvokimo ryškumas ir greitis labai priklauso nuo ženklų dydžio ir atstumo iki vairuotojo automobilio greičio, taip pat nuo raidžių arba simbolių kontrastingumo. Pavyzdžiui, laiko skirtumas, suvokiant ženklus, kai jie kontrastingi ir nekontrastingi, gali būti labai didelis (0,6-0,7 s).

Atstumo iki daiktų vertinimui turi įtakos jų spalva. Pavyzdžiui, atstumas iki tamsios spalvos automobilio (juodo, mėlyno) padidinamas, t. y. vairuotojui atrodo, kad automobilis yra toliau negu iš tikrųjų, o atstumas iki šviesiu tonų automobilio (ypač geltono ir raudono), atvirkščiai, atrodo mažesnis.

Kai kurių užsienio specialistų nuomone, racionaliai dažant automobilius, galima išvengti daug eismo nelaimių. Iš statistikos matome, kad ryškiomis spalvomis nudažyti automobiliai patenka eismo nelaimes 2 kartus rečiau, negu nudažyti neryškiomis spalvomis. Manoma, kad eismo saugumo požiūriu automobilius geriausia dažyti oranžine, raudona ir balta spalvomis.

Teisingas laiko suvokimas yra svarbi vairuotojo savybė. Sugebėjimas tiksliai įvertinti laiko intervalus, ypač automobiliui manevruojant dideliu greičiu, dažnai turi lemiamą reikšmę eismo saugumui. Automobilių, pėsčiųjų ir kitų judančių objektų greitis nustatomas iš akies. Sis sugebėjimas yra vienas iš pagrindinių, lemiančių vairuotojo meistriškumą. Netiksliai vertinant laiko intervalą, be reikalo skubama, staigiai manevruojama ir dėl to dažnai sukeliamos avarinės situacijos. Pavyzdžiui, daugumas vairuotojų lenkdami neteisingai nustato laiką ir automobilių greitį. Dažnai vairuotojai klysta, kai, ilgesnį laiką važiavę dideliu greičiu, ima ji mažinti. Pavyzdžiui, sumažinus automobilio greitį nuo 100 km/h iki 60 km/h, pastarąjį vairuotojai nepakankamai įvertina.

Saugaus eismo principai Estijoje

Šiandien magistralės, vedančios iš Talino, sunumeruotos. Pavyzdžiui, iš Talino į Rygą sukame ten, kur rodo skaitmuo „4″. Jis pasitinka mus kiekvienoje sankryžoje, todėl klaidžioti ir klausinėti kelio nereikia. O juk taip daug paprasčiau ir aiškiau negu visur statyti didelius tablo su rodyklėmis.

Kingisepo gatvėje įrengta koordinuoto eismo valdymo sistema panaudojus suomių „FiSKARS“ aparatūrą ir ESM. Kelių kilometrų trasą, kurioje itin Intensyvus automobilių eismas, stebi televizijos kameros. Numatoma sumontuoti 6 „tele akis“ su specialiais televizijos ekranais.

Kovojant už saugų eismą labai daug prisideda mašinų supirkimas kaune automėgėjų draugija „Automas“. „Aulomas“ — tai seniausia automėgėjų organizacija šalyje. Apie jos darbo sėkmę byloja „Automo“ sportininkų autoritetas varžybų trasose ir renginiai, kuriuose dalyvauja tūkstančiai automobilininkų.

Kiekvieną žiemos sekmadienį į senąjį nenaudojamą Talino aerouostą Piritoje susirenka nemažas automėgėjų draugijos narių būrys. Prityrę autotransporto meistrai jiems demonstruoja, kaip geriausia važiuoti slidžiu keliu. Paskui kiekvienas kartu su instruktoriumi pats važiuoja slidžioje aikštelėje, manevruoja. Be šio natūralaus autodromo, kuriuo galima naudotis tik žiemą, septyniuose iš septyniolikos Estijos rajonų statomi ar projektuojami autodromai, kuriuose bus galima tobulinti vairavimo įgūdžius ir imituoti sudėtingesnes važiavimo sąlygas tisus metus.

Centro taryba teisėtai didžiuojasi, kad per metus šios draugijos nariai (o jų tikrai daug — apie 30 000) padaro tik apie 10 rimtesnių avarijų. Manoma, kad avarijų skaičius toks nedidelis todėl, kad kiekvienas „Automo“ narys turi puikias sąlygas ugdyti vairavimo įgūdžius.

Estijoje visi dviratininkai turi pažymėjimus, o jų dviračiai valstybinius numerius. Vien „Automas“ kasmet apmoko apie 3000 dviratininkų. Dauguma jų vyresniųjų klasių moksleiviai. Turbūt todėl Estijos miestų gatvėse ir keliuose nedrausmingą dviratininką pamatysi retai.
„įjungei valytuvus — įsijunk trumpąsias šviesas“ tokios taisyklės laikosi Estijos vairuotojai.

Jei pamatei per lietų važiuojantį automobilį be šviesų, gali būti tikras, kad jo vairuotojas ne vietinis, įdomu, kad šito pasiekta ne piniginėmis ar kitokiomis baudomis. Tiesa, VAI darbuotojai sustabdę pataria, kad taip važiuoti saugiau, bet tikrųjų — tai „Automo“ nuopelnas.
Pavažinėjęs olimpinio Talino gatvėmis, Estijos : keliais įsitikini, kad išgelbėtos gyvybės — didelio ir nuoširdaus darbo, kuriame efektyviai dalyvauja „Automas“, rezultatas.

Efektyvi priemonė prieš pagrobimą yra automobilio draudimas

Kad automobilio nepagrobtų

Lenkijos teritorijoje kiekvieną dieną pasitaiko automobilių pagrobimo atvejų. Vieni automobilį pagrobia, norėdami jį išardyti ir dalis parduoti „iš po skverno“, kiti — norėdami nuimti jo padangas, išimti radijo imtuvą. Jaunimas paprastai pagrobia automobilį pasivažinėti ir, pasibaigus degalams, jį palieka. Labai dažnai pagrobiamas automobilis, siekiant iš jo pavogti paliktus vertingus daiktus.

Efektyvi priemonė prieš pagrobimą yra automobilio draudimas, vadinamasis kasko. Tačiau ne kiekvienas vairuotojas gali apdrausti savo mašiną, nes draudimo kaina yra palyginti aukšta, be to, atlyginant nuostolius, kai nustatoma pagrobto automobilio kaina, atsižvelgiama į jo susidėvėjimo laipsnį. Todėl apsaugai nuo pagrobimo vairuotojai naudoja įvairias priemones.

Efektyviausia iš jų yra įtaisas, įjungiantis garsinį pavojaus signalą, bandant atidaryti automobilio duris. Nors šis įtaisas yra paprastos konstrukcijos, bet jį pasigaminti nėra lengva. Be to, kiekvieną kartą, kai vairuotojas, užsimiršęs išjungti įtaisą, bando atidaryti duris, įsijungia pavojaus signalas. Šis įtaisas visai netinka mašinoms su atviru kėbulu.

Kitas dažnai naudojamas ir efektyvus apsaugos nuo pagrobimo būdas yra vairo užrakinimas, kad nebūtų galima vairuoti automobilio. Tam ant vairo rato paprastai uždedama apkaba, užrakinama patikima spyna. Apkaba pritvirtinama prie kėbulo šoninės sienelės arba grindų. Yra įtaisų, montuojamų ant vairo kolonėlės. spyna blokuoja vairo veleną tokioje padėtyje, kad automobilis galėtų važiuoti tiktai tiesiai arba ratu. Abu įtaisai gana patikimai saugo automobilį nuo pagrobimo. Tačiau profesionaliems grobikams jie nėra kliūtis. Žinoma atvejų, kai grobikai privažiuodavo prie grobiamosios mašinos savuoju automobiliu, pakeldavo jos priekinę dalį ir nusiveždavo kartu su blokuojančiais įtaisais.

Trečiasis apsauginio įrenginio variantas — įtaisai, neleidžiantys užvesti variklio: Jų esmė — slapto srovės išjungiklio įmontavimas į uždegimo grandinę. Tačiau tokio įtaiso paslaptį lengva atspėti. Panašaus tipo įtaisams priklauso taip pat slaptas arba raktu uždaromas čiaupas, nutraukiantis degalų tiekimą į karbiuratorių, Naudojamas ir toks būdas — raktu užrakinama pavarų perjungimo svirtis laisvosios arba atbulinės eigos padėtyje.

Kyla klausimas, kodėl apsaugos priemone nerekomenduotinas kėbulo durų užrakinimas? Atsakymas visiškai akivaizdus. Todėl, kad grobikui visiškai nesunku atrakinti tokias duris. Vairuotojas, užrakinęs automobilio duris, galima sakyti, paliko jas atviras grobikams. Tokioje mašinoje nedera laikyti vertingų daiktų. Apsaugai nuo pagrobimo rekomenduotinos priemonės, kurios neleidžia užvesti variklio arba valdyti automobilio.,

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Yra daug būdų, kaip apsaugoti mašiną nuo pagrobimo. Tačiau visiškai aišku, kad nėra pakankamai efektyvių priemonių apsisaugoti nuo grobikų. Todėl visada reikia pagalvoti apie automobilio pagrobimo galimybę ir nepalikti jo be priežiūros, ypač ten, kur svetimas žmogus prie jo nesukels įtarimo.

Nedrausmingi dviratininkai ir motociklininkai

Dviratis yra nepaprastai judri susisiekimo priemonė. Dviratininkas gali, neįspėjęs ir neapsidairęs, staigiai pasukti, išdygdamas prieš automobilį, kitaip tariant, pasukti pačiu netikėčiausiu momentu. Todėl patyrę vairuotojai vengia dviratininkų, ypač jaunų ir nedrausmingų, kaimynystės. Tokį dviratininką lengva pažinti iš važiavimo manieros. Važiuodamas greitai, nesilaikydamas dešiniojo kelio krašto, jis visada kelia vairuotojui įtarimą.

Ypač pavojingas dviratininkas, važiuojantis prieš automobilį gatvės viduriu. Išgirdęs arba pamatęs iš užpakalio automobilį, jis staigiai suka į dešinę ir dauguma atvejų, paslydęs ant tramvajaus bėgių, krinta prieš pat automobilį. Vairuotojas turi numatyti tokią galimybę ir būti pasiruošęs staigiai pasukti į kairę, kad neužkliudytų gulinčio ant kelio dviratininko, arba stabdyti.

Visada reikia važiuoti pakankamu atstumu nuo dviratininko ir žiūreti, kad jo nekliudytume ir kad mūsų nekliudytų kitas automobilis. Taip pat būtina įsitikinti, ar prieš minutę aplenktasis dviratininkas nevažiuoja už mūsų automobilio. Jeigu mes stabdysim jis gali trenktis į mūsų automobilį ir susižaloti.

Ypač pavojingi dviratininkai naktį. Paprastai jie važinėja be žibintų ir dargi neturi dviračio užpakalyje raudono šviesos atšvaito. Todėl blogai apšviestoje gatvėje jie esti beveik nematomi ir su jais lengva susidurti, tuo labiau, kad vakare jie linkę važinėti gatvės viduriu.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Panašaus atsargumo laikytasi ir mopedų atžvilgiu. Jie važiuoja greičiau už dviratininkus, bet taip pat pasižymi „judrumu“.

Daug vargo vairuotojams sudaro motociklininkai, ypač pamėgdžiojantys sportininkus. Jie įsispraudžia į siauriausias vietas, lenkia kitas transporto priemones, rizikingai kirsdami joms kelią, lekia dideliu greičiu visomis eismo juostomis, dažnai neįspėdami, kad keičia važiavimo kryptį. Privažiuodami sankryžą, prie kurios prieš raudoną šviesoforo signalą stovi. Jie nesilaiko taisyklės, pagal kurią eismo transporto priemonės turi sustoti viena už kitos pagal ta pačia tvarka pajudėti pagal signalą sankryžą.

Po avarinis saugumas – priemonės kuriomis imamasi po eismo nelaimės

Todėl vairuotojas turi būt: labai atsargus, kai kelyje greta jo atsiranda dviratis, mopedas motociklas.

Vežimai

Kinkomojo transporto vežėjai labai dažnai trukdo kelių eismui. Dauguma atvejų jie nežino kelių eismo taisyklių: nieko nenutuokia apie pirmumo teisę sankryžoje, apie draudimą važiuoti arba stovėti, nežino kelio ženklų. Vežėja „prieš srovę“ į vienos krypties eismo gatvę, vakare neuždega žibintu , dažnai nepaiso eismo saugumo.

Ketindamas aplenkti vežimą, vairuotojas turi nuo jo važiuojančio pakankamu atstumu, nes negali būti tikras, kad vežėjas kaip tik tuo momentu nepasuks į automobilio pusę. Jeigu leidžiama signalizuoti signalu, vairuotojas turi tuo signalu įspėti vežėją ir laukti, kol jis pavažiuos į dešinę. Kartais tenka labai ilgai laukti ir vis tiek lenkti nepalankiomis sąlygomis. Ypač nemalonu aplenkti sunkius vežimus, kurie paprastai nepavažiuoja į dešinę ir užstoja vairuotojui kelią.

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai

Būtina visuomet pasverti ne tik stabdymo galimybę ir sukibimo koeficientą (nuo kurio atvirkščiai proporcingai priklauso stabdymo kelias), bet ir stabdžių sistemos atsparumą, ypač kai dažnai stabdoma, važiuojant dideliu greičiu. Stabdžių antdėklai, labai įkaisdami be atitinkamo ataušimo, genda. Be to, ir stabdžių būgnų trinties jėga mažėja, kylant temperatūrai.

Šios problemos neliečia automobilių su diskiniais stabdžiais. Tereikia tikrinti jų stabdžių trinkelių būklę.

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai: stabdymas varikliu ir stabdymas oro pasipriešinimu. Antrasis būdas efektyvus, lekiant dideliu greičiu (oro pasipriešinimas didėja proporcingai greičio kvadratui).

Varikliu stabdoma, atitraukiant koją nuo droselio valdymo pedalo. Kai greitis tiek sumažėja, jog nebėra pavojaus viršyti didžiausią leistiną variklio alkūninio veleno apsisukimų skaičių, vairuotojas įjungia sekančią žemesniąją pavarą. Didinant stabdymą tokiu būdu, įsidėmėtina, kad variklis stabdo tik varančiuosius ratus. Todėl šis būdas ne toks efektyvus, kaip stabdymas stabdžiais. Staigiai stabdant posūkyje į dešinę, labiausiai prie kelio spaudžiamas priekinis kairysis ratas, po jo ir užpakalinis kairysis. Abiejų dešiniųjų ratų apkrova sumažėjo, užpakalinis dešinysis ratas netgi pakilo nuo kelio paviršiaus.

Tačiau, važiuojant dideliu greičiu, stabdymas tiek varikliu, tiek oro pasipriešinimu duoda patenkinamus rezultatus.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Stabdydamas prieš posūkį, vairuotojas turi tiksliai žinoti, kada reikia pradėti stabdyti. Jis privalo sumažinti greiti iki šiam posūkiui atitinkamo dydžio tiksliai tuo momentu, kai pradeda sukti. Paprastai vairuotojai, važiuodami 100 km/h, pradeda stabdyti per anksti, o važiuodami didesniu greičiu, — per vėlai. Matyt, nustatydami atstumą iki posūkio, jie dažnai nesuvokia, kad stabdymo kelias proporcingas ne tiesiog greičiui, o jo kvadratui. Vadinasi, padidėjus greičiui, pavyzdžiui, 2 kartus, stabdymo kelias pailgėja ne 2, bet 4 kartus.

Nėra kokios nors bendros taisyklės, kaip nustatyti stabdymo momentą. Vairuotojas turi pats išmokti ji tinkamai nustatyti, treniruodamasis įvairiomis sąlygomis. Tik privalo įsidėmėti: jeigu pradės stabdyti prieš posūkį per anksti, tuo sumažins tik vidutinį greitį; jeigu pradės stabdyti perdaug vėlai, automobilį ištiks šoninis slydimas ir tuo išvyka pasibaigs.

Normalus stabdymas yra toks, kuris pereina iš silpno į stiprų, paskui vėl silpnėja iki nulio. Taip stabdomas automobilis sklandžiai sustoja numatytoje vietoje. Čia negali susidaryti pavojingos situacijos. Šoninis slydimas negresia netgi slidžiausiame kelyje, padangos taip pat negenda.

Paprastai važiuojant, pirma stabdoma varikliu, t. y. nukeliant koją nuo droselio valdymo pedalo. Variklis sudaro pasipriešinimą ir sklandžiai stabdo ratus. Tik galutinis stabdymas, iki visiško sustojimo, atliekamas kojiniu stabdžiu.

Vairuotojas turi būti pasiruošęs netikėtumams

Visos pastabos, pasakytos apie sankryžų pervažiavimą, taip pat liečia ir kelių susikirtimą bei atsišakojimą. Kai vienas kelias susieina su kitu statmenai, visos važiavimo sąlygos yra tokios pat, kaip ir judant paprasta sankryža. Būna sudėtingiau, kai keliai jungiasi arba šakojasi nedideliu kampu. Tačiau ir tokiais atvejais vairuotojas turi neklysdamas orientuotis susidariusioje situacijoje ir laikytis šių pirmumo teisės suteikimo sankryžoje taisyklių: praleisti transporto priemones, važiuojančias iš dešinės, taip pat važiuojančias keliu, prieš kurį stovi kelio ženklas, įspėjantis, kad artėjame prie kelio su pirmumo teise (apverstas trikampis), toliau, praleisti bėgines ir turinčias pirmumo teisę transporto priemones.

Jeigu, privažiavęs prie sankryžos, vairuotojas negali gerai matyti susikertančio kelio iš kairės, nes jį užstoja tvora, pastatas arba netaisyklingai stovintis (per arti sankryžos) automobilis, neturi važiuoti į tą sankryžą, kol neatsiras matomumas į dešinę ir kairę, taip pat kol neįsitikins, kad niekam netrukdo. Iš už kliūties reikia išvažiuoti lėtai, kad būtų galima sustabdyti automobilį iš karto, kai tik to prireiks.

Kai tokioje sankryžoje susiduria transporto priemonės, kaltininkas paprastai teisinasi, kad jis neturėjęs pakankamo matomumo ir, nepastebėjęs automobilio, atvažiuojančio susikertančiąja gatve. Toks pasiaiškinimas ne tik kad jo nepateisina, bet, atvirkščiai, jį pakaltina, nes neprivalėjo rizikuoti, t. y. važiuoti, nesant matomumo. Kokiu būdu vairuotojas turi įsitikinti važiavimo saugumu — jo reikalas, bet tai būtina sąlyga, leidžianti važiuoti.

Ir vis dėlto gali atsitikti, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių susidūrimas sankryžoje tampa neišvengiamas. Tokioje situacijoje nevalia sutrikti, o reikia greitai ir staigiai pasukti į tą pačią pusę, kurią važiuoja „susiduriantis“ su jumis automobilis, kad susidūrimas įvyktų kiek galima mažesniu kampu. Tuomet susilpnėja smūgio jėga ir esti žymiai mažesnės pasekmės, nes automobiliai vienas kitam „tvoja“ šonais, išvengdami smūgio stačiu kampu.

Toliau vairuotojas turi žinoti, kad, laukdamas važiuoti per sankryžą, negali trukdyti pėstiesiems eiti važiuojamąja dalimi. Taip pat jis negali išlįsti, ir nedaug, važiuojamąją susikertančiosios gatvės dalį, kad netrukdytų transporto priemonių eismui dešiniojoje juostoje. Kai, laukdami galimybės važiuoti per sankryžą, išsikišame į susikertančiąją gatvę, tuo parodome žemą vairavimo kultūrą ir pažeidžiame kelių eismo taisykles.

Ir pagaliau paskutinė pastaba. Vairuotojas turi būti pasiruošęs netikėtumams. Tai dažniausiai būna automobiliai, turintys pirmumo teisę, skubantys į avarijos vietą (turima omenyje „Greitosios pagalbos“ automobilis). Kitų transporto priemonių vairuotojai privalo leisti jam laisvai ir saugiai važiuoti per sankryžą bet kokioje situacijoje, visai nepaisant pagrindinių nuostatų apie pirmumo teisę, kelio ženklų reikalavimų arba eismo reguliavimo signalų.

Saugaus automobilio koncepcija

AUTOMOBILIO PADANGA — TAI PATVARI GUMOS IR AUDINIO KONSTRUKCIJA

Mažalitražiai automobiliai sutverti miestui

Mažo litražo automobiliui reikia mažiau degalų negu vidutinės klasės mašinai, nes jo variklio darbinis tūris neviršija 600-700 kubinių centimetru, Juo važinėti išeina pigiau. Tačiau tuo šio tipo automobilių privalumai nesibaigia: būdami nedidelių gabaritų, jie ypač patogūs mieste, kur intensyvus judėjimas, nes užima mažiau vietos. Nors ir lėtesni (jų greitis siekia 90-100 km per valandą), tokie automobiliai, galima sakyti, „sutverti miestui“, kur važiavimo greitis visada yra apribotas. Dėl to mažo litražo automobiliai beveik idealiai tinka individualiam naudojimui.

Kylant šalies gyventojų pragyvenimo lygiui, imta galvoti apie pigų masinės gamybos automobilį. Reikėjo sukurti visiškai naują modeli, nes tuo metu šalyje gaminamų mažo litražo automobilių („Moskvič-402″ ir kt.) variklio darbinis tūris buvo per didelis — 1200-1500 cm3, o „Moskvič-401″, kuris pagal savo eksploatacinius rodiklius, svori, talpumą labiausiai atitiko mažo litražo automobilių reikalavimus, jau nebebuvo gaminamas.

Spauda vis dažniau rašė apie „šeimyninį“ automobilį. Ilgai buvo svarstoma, kaip jis turi atrodyti, kad atitiktų naujausius automobilių technikos laimėjimus ir būtų maksimaliai pritaikytas prie specifinių mūsų šalies klimato sąlygų. Mažą, patogų ir patvarų automobilį kūrė keli konstruktorių biurai bei inžinierių kolektyvai. Tuo metu sukurta įvairių mažo litražo automobilių prototipų. Apie juos informuodavo spauda, įdėdama nuotraukas, skelbdama techninius duomenis. Vienas iš tokių bandomųjų pavyzdžių buvo nedidukė „Belka“, tačiau jai nebuvo lemta tapti serijiniu automobiliu, masiškai gaminti nebuvo pradėti ir kiti pasiūlyti variantai: MZMA-444, NAMI-059, „Ogoniok“…

Pagaliau Maskvos mažo litražo automobilių gamyklos ir NAMI konstruktorių biurų bendromis pastangomis buvo sukurtas ir rekomenduotas gaminti serijomis naujas laukiamo automobilio modelis. Gaminti šio modelio tarybinius mažo litražo automobilius buvo paskirta Zaporožės kombainų gamyklai „Komunaras“, 1960 metais pertvarkytai automobilių gamyklą. Variklius „Zaporožiečiams“ tiekė Melitopolio variklių gamykla.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Automobilis turėjo nelabai įprastos formos standų kėbulą su dvejomis plačiomis durimis ir buvo skirtas keturiems žmonėms. Tiesa, durys, atsidarančios prieš važiavimo kryptį, nelabai patogios eismo saugumo požiūriu, tačiau taip buvo lengviau įsėsti į mašiną.

„Zaporožiečio“ ilgis — tik 3330 mm, plotis 1395 mm, aukštis — 1450 mm, svoris — 650 kg, klitensas — 175 mm.

Pirmą kartą tarybinių lengvųjų automobilių praktikoje variklis buvo įtaisytas automobilio užpakalinėje dalyje, o įprastinėje jo vietoje atsarginis ratas, akumuliatorius, benzino bakas ir bagažinė. Supaprastėjo jėgos perdavimo mechanizmai (nebereikėjo kardano), sumažėjo jungiamųjų mazgų, padidėjo mašinos pravažumas.

Didžiausias šiandien automobilio priešas — korozija

ROTORINIO VARIKLIO IŠRADĖJAS INŽINIERIUS FELIKSAS VANKELIS

LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

Lengvojo automobilio ir autobuso konkurencija labai sena. Jie rungiasi jau nuo praėjusio šimtmečio pabaigos ir vienu metu net atrodė, kad lengvasis automobilis visiškai išstums autobusą iš miesto gatvių ir Tačiau iš tikrųjų nesutaikomo priešiškumo tarp jų nėra: automobilis — individualus transportas, o autobusas visuomeninis. Superkamiausia mašina, kaip pati patogiausia ir mobiliausia susisiekimo priemonė, labai reikalingas šių dienų žmogui, tačiau vargu ar jis kada visiškai nukonkuruos autobusą, nes šis turi savų privalumų — labai talpus ir ekonomiškas eksploatuoti.

Šiuolaikinių autobusų tikruoju protėviu laikytinas omnibusas (lotyniškai omaibus – visiems). Omnibusas — tai daugiavietė arklių traukiama karieta, reguliariai kursuojanti tam tikrais maršrutais miestuose ir tarp miestų bei vežiojanti keleivius už nustatytą mokestį. Omnibusų atsiradimas — visuomeninio transporto kūrimosi pradžia.

Devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje autobusai dar nebuvo tikrąja to žodžio prasme visuomeninis transportas. Tada savaeigiai omnibusai, galėjo pavežti nedaug keleivių ir dažniausiai priklausė viešbučiams ar kitoms sostinių bei kurortų įstaigoms. Kaip tik tokie ir buvo vokiečių omnibusai „Lutzmann“ bei pirmieji rusų omnibusai, kuriuos gamino firmos „Frezė“ ir „Duks“.

1903 metais Peterburgo P. Frezės karietų dirbtuvėje pagamintas vienintelis dešimties vietų autobusas turėjo 8 AG variklį „De Dion Bouton“ ir galėjo važiuoti 15 km per val. greičiu. Tais pačiais metais Maskvoje J. Melero firma „Duks“ pagamino penkis autobusus: po du Maskvai ir Varšuvai, vieną — Peterburgui. Jie taip pat turėjo 8 AG variklį, išvystydavo 15-20 km per val. greitį. Vėliau Rusijoje autobusus gamino firmos „International“ bei „G. Lessner“ Peterburge ir Rygos vagonų gamykla. Pirmieji omnibusai su vidaus degimo varikliais galėjo vežti nuo 6 iki 40 keleivių.

Ypač greit autobusus pripažino Anglija, kuri mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo laikoma „autobusų šalimi“, nors „motorinis ornnibusas“ pirmąkart pasirodęs Londono gatvėse, rado mieste apie 1420 diližanų ir 17 200 juos kinkomų arklių. Kiekvienas toks diližanas veždavo 21 keleivį. Nors diližanų konkurencija buvo didžiulė, nors į autobusą, londoniečių trumpai vadinamą ,busu“, daugelis žiūrėjo kaip į „pavojingą ir menkai patikimą“ transporto priemonę, vis dėlto naujovė greit prigijo, o po septynerių metų ir visiškai pakeitė diližanus, buvusius, rodos, tokia būdinga Londono detale.

1911 metais Londono kompanijos, įsteigtos 1904 m., autobusais pervežta 340 milijonų keleivių, 1913 m. 580 mln. 1921 metais Londonas turėjo 3000 didelių autobusų, galinčių vežti po 54 keleivius… Taip autobusai pamažu tampa didžiai reikalinga ir nepakeičiama miestų susisiekimo priemone, pralenkiantys lengvuosius automobilius.

Plačiau: Pirmieji džipai ir automobiliu supirkimas Vilniuje.