Šiltnamių gėlininkystėje didelis dėmesys yra kreipiamas į samanines durpes

Jau senokai šiltnamių gėlininkystėje didelis dėmesys yra kreipiamas į samanines durpes, ypač tose šalyse, kur netrūksta. Pavyzdžiui, Suomijoje nuo 1957 m. gvazdikai auginami samaninių durpių substrate ir gaunami rekordiniai žiedų derliai — 500 vnt/m2 per metus. Dabar toje šalyje net rožės auginamos samaninėse durpėse. Tarybų Sąjungoje samanines durpes, kaip substratą šiltnaminėms gėlėms auginti, pirmieji pradėjo naudoti latviai ir estai. Latvijos TSR Mokslų Akademijos Centriniame botanikos sode puikios frezijos išauga samaninėse durpėse.

Samaninės durpės formuojasi aukštapelkėse, kuriose maža maisto medžiagų. Jos rūgščios, turi daug organinių ir labai mažai mineralinių medžiagų. Vis dėlto tai labai geras mineralinių medžiagų absorbentas, galintis jų absorbuoti daug daugiau, negu paprasta sodo žemė.

Kuo augalai intensyviau auga, tuo šaknys daugiau eikvoja deguonies ir išskiria anglies dioksido. Todėl labai svarbu, kad dirva būtų poringa. Samaninių durpių poringumas 86-90% (kartais 95%). Prisisotinusių vandens samaninių durpių poringumas sumažėja iki 45-50%. Šie rodikliai taip pat labai palankūs augalams augti ir geresni, negu įvairių dirvožemių mišinių (Puustjarvi, 1974).

Samaninėse durpėse gausu celiuliozės ir hemiceliuliozės. Šias medžiagas skaidantys mikroorganizmai kartu fiksuoja oro azotą, todėl augalai neskursta net ir tada, kai papildomai šio elemento į durpes neįterpiama. Be to, samaninės durpės labai imlios vandeniui, ir jos azoto junginius sulaiko žymiai geriau, negu, pavyzdžiui, smėlio dirvos.

Samaninės durpės perspektyvios dar ir dėl to, kad nelabai užkrėstos įvairių ligų sukėlėjais, ir augalai ne taip serga. Prireikus substratą nesunku pakeisti, nes jis lengvas.

Ar tinka durpės šiltnaminėms gėlėms auginti, sprendžiama pagal jų susiskaidymo laipsnį, t. y. humuso (suirusios organinės medžiagos) procentą durpių masėje. Iki 20% durpių susiskaidymo laipsnis mažas, 20–40% — vidutinis, daugiau kaip 40% — didelis. Durpių susiskaidymą galima nustatyti, šlapias spaudžiant rankoje. Mažai susiskaidžiusių durpių išsisunkęs vanduo skaidrus, gelsvas, o jos tarp pirštų neprasispaudžia. Gerai matyti augalų liekanos. Vidutinio susiskaidymo durpės taip pat neprasispaudžia tarp pirštų, tačiau nuo jų delnai darosi nešvarūs, o vanduo būna šviesiai rudas. Tokiose durpėse sunku įžiūrėti augalų liekantį. Labai susiskaidžiusios durpės prasispaudžia pro pirštus, tepa rankas, skystis būna tamsiai rudas. Augalų liekanų visai nėra. Smulkiau durpės apibūdinamos 2 lentelėje (I. Bojarkina, 1975).

Šiltnaminėms gėlėms auginti tinka mažai susiskaidžiusios (daugiausia iki 25%) samaninės durpės. Kitas galima naudoti mišiniams su įvairiomis dirvos struktūrą gerinančiomis medžiagomis (smėliu, pjuvenomis, puvenomis, įvairiais kompostais).

Samaninės durpės rūgščios. Jų pH esti nuo 2,6 iki 3,4, o frezijos gerai auga tiktai tada, kai pH ) būna 5,0-6,5. Todėl labai svarbu durpes gerai neutralizuoti.

Patiko? Pasidalink

Japonijoje frezijų auginama mažiau, nei Olandijoje

Dabar vis ieškoma būdų, kaip sutrumpinti gumbasvogūnių laikymą 28-31 °C temperatūroje, kaip paspartinti frezijų auginimą bei gauti stabilesnį žiedų derlių tuo metu, kai jis labai priklauso nuo vasaros orų (karštą vasarą išauga mažai ir menkų žiedų).

Šiuo požiūriu verti dėmesio japonų mokslininkų darbai. J. Kavata (1973) nurodo, kad prieš sodinimą sausai palaikius gumbasvogūnius 10-13 °C temperatūroje, augalai nors ir greit auga, bet žydi labai ištęstai, žiedynkočiai būna trumpoki. To nebuvo gumbasvogūnius palaikius drėgnose pjuvenose 10°C temperatūroje. Tada per 5 savaites susiformavo naujų lapų ir žiedynų užuomazgos, todėl, pasodinus gumbasvogūnius, aplinkos temperatūra neturėjo lemiamos reikšmės nei augimo trukmei, nei žiedų derliui. Ši temperatūra pasirodė esanti palankesnė, negu 12,5°C, nes šaknys ir daigeliai auga ne taip greitai.

Jeigu gumbasvogūniai šaltai laikomi ilgiau kaip 5 savaites, tai žiedynkočiai užauga trumpi, žiedynuose būna mažai žiedų, tačiau nepasitaiko deformuotų.

Japonai seniai pastebėjo, kad narcizai pražysta gerokai anksčiau, jeigu svogūnai prieš sodinimą palaikomi dūmuose. Jie tyrinėjo ir kitas svogūnines gėles. Nustatė, kad dūmai pagreitina ir frezijų bei svogūninių vilkdalgių vystymąsi. Panašiai veikė acetileno, etileno, propileno, etano ir anglies dioksido dujos, tačiau dūmai buvo veiksmingesni. Frezijų gumbasvogūnius dūmuose laiko 3 dienas, per parą 1 m3 patalpos sudegindami 3 1 ryžių pelų. Prieš šią procedūrą gumbasvogūnius 28-30 °C temperatūroje pakanka palaikyti tik 5 savaites. Penkias savaites prieš sodinant gumbasvogūniai daiginami drėgnose pjuvenose 10°C temperatūroje. Tada augalai vystosi labai greitai ir žydi, praėjus 1,5-2 mėn. po sodinimo. Pas mus šis būdas dar neišbandytas.

Japonijoje frezijų auginama mažiau, kaip Olandijoje, tačiau jos čia labai populiarios ir kasmet jų plotai didinami. Japonai daug padarė, tobulindami frezijų auginimo ištisus metus programą. Kažkodėl autorius nenurodė, kokiose sąlygose gumbasvogūniai laikomi tuo metu, kuris paveiksle pažymėtas paprastu ištisiniu brūkšniu. Atrodo, kad tada jie būna nekontroliuojamose temperatūrose, pavyzdžiui, pervežami iš vienos vietos į kitą.

Olandai taip pat ieško būdų, kaip išauginti gausų ir pastovų žiedų derlių rudenį. 1970 m. Van Staavereno firma pradėjo realizuoti vadinamąsias Eliza ir Stave frezijas. Šių frezijų gumbasvogūniai sodinami jau sudaiginti, su išbrinkusia ir gyvybės požymius pradėjusia rodyti šaknų pradmenų zona. Naujų lapų ir žiedų pradmenys jau būna susiformavę, todėl augalai pasodinti greit vystosi ir žydi, praėjus 100 dienų. Dar anksčiau ši firma siūlė 3 savaites frezijas daiginti tamsioje patalpoje 13 °C temperatūroje, pasodinus gumbasvogūnius į plokštes, padarytas iš presuotų durpių ir lengvai kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Alsmerio (Aalsmeer) gėlininkystės bandymų stotis siūlo 8-9 frezijų gumbasvogūnius sodinti į presuoto popieriaus 30 cm ilgio lovelius; 12 tokių lovelių sujungiami į vieną plokštę. Taip jas lengva perkelti iš vienos vietos į kitą. Patalpoje, kur temperatūra reguliuojama, plokštės gali būti laikomos iki 4 savaičių. Per tą laiką susiformuoja frezijų lapai ir pradeda formuotis žiedai. Po to jos sodinamos į pastovią vietą šiltnamyje arba lauke. Lauke rudenį šie plotai uždengiami šiltnamių (rollhauser).

Taigi kasmet frezijų auginimo būdai tobulinami ir šiuo atžvilgiu augintojų galimybės neišsemiamos, nes frezijų biologinė prigimtis labai plastiška.

Patiko? Pasidalink