Horizontalieji ir vertikalieji kampai vietovėje dažniausiai matuojami teodolitu

Horizontalieji ir vertikalieji kampai vietovėje dažniausiai matuojami teodolitu. Pirmą kartą teodolitą aprašė 1552 m. anglas T. Digsas (Digges). Pagrindinės teodolito dalys yra vertikalusis ir horizontalusis skrituliai su limbais 1 ir 7 (limbu va dinama apskrita skalė). LL limbo plokštuma. Limbe gaunam matuojamojo kampo projekcija ir atskaičiuojamos jj sudarančio kryptys.

Virš horizontaliojo limbo sukiojamoji skritulio dalis vadinama alidade. Prie jos pritvirtintos žiūrono atramos ir gulčiukas. Gulsčiukas skirtas limbui nustatyti į horizontalią padėtį. Alidadės ašis yra limbo sukimosi ašyje. Šios ašys gali būti sujungtos įvairiai. Veržimo sraigtu galima nejudamai suveržti su limbu, o šiek tiek pasukti mikrometriniu sraigtu. Alidadės sukimosi centro linija laikoma vertikaliąja teodolito ašimi VV. Teodolitai, kurių limbai turi veržimo bei mikrometrinius sraigtus, vadinami kartotiniais. Vertikalioji teodolito sukimosi ašis turi sutapti su limbo sukimosi ašimi. Sis nesutapimas vadinamas alidadės necentriškumu (ekscentricitetu).

Žiūrono atramose yra horizontalioji ašis, prie kurios pritvirtintas vertikalusis skritulys su limbu ir žiūronas. Žiūroną apie šią ašį galima sukti apskritimu. Žiūrono pasukimas puse apskritimo vadinamas žiūrono vertimu per zenitą. Sukimosi centro linija EE laikoma horizontaliąja žiūrono sukimosi ašimi. Taip sukant žiūroną, sukasi ir vertikalusis limbas. Kai reikia pasukti nedaug, žiūronas sukamas mikrometriniu sraigtu. Vertikalusis skritulys žiūrono okuliaro atžvilgiu gali būti dviejose padėtyse: dešinėje (SD) arba kairėje (SK).

Teodolitas statomas į kelmelį , kuris tvirtinimo sraigtu sujungiamas su trikojo stovo galvute. Kelmelis stovo galvutę remiasi trimis kėlimo sraigtais, kuriuos sukant teodolitas pagal gulsčiuką pastatomas vertikaliai. Kad būtų galima leodolitą centruoti matuojamojo kampo viršūnėje, prie kelmelio pritaisomas svambalas. Šis gali būti siūlinis arba optinis.

Prie teodolito dažnai esti busolė magnetiniams matuoti. Ji tvirtinama viršutinėje teodolito dalyje nulinė padala lygiagreti žiūrono vizavimo plokštumai. Todėl vizavimo ašį galima orientuoti magnetinio meridiano kryptimi, o paskui, nukreipus žiūroną matuojamąja kryptimi, horizontaliajame limbe atskaičiuoti magnetinį azimutą. Prieš matuojant reikia limbe nustatyti atskaitą, lygią nuliui. Teodolitai gaminami iš antimagnetinio metalo.

Teodolitas yra sudėtingas optinis mechaninis prietaisas, todėl jį reikia prižiūrėti saugoti nuo smūgių, drėgmės ir neperveržti jo sraigtų. Norint pasukti bet kurią teodolito dalį, prieš tai reikia įsitikinti, ar atpalaiduotas tam tikras veržimo sraigtas. Teodolitą reikia valyti, o sukimosi vietas retkarčiais patepti. Negalima teodolito palikti be priežiūros lauke.

Vertikalusis skritulys skiriamas vertikaliesiems kampams matuoti. Skritulio limbas nejudamai sujungtas su žiūrono sukimosi ašimi. Su šia ašimi sutampa limbo padalų apskritimo centras. Limbas sukasi kartu su žiūronu. Šiuolaikinių teodolitų vertikalieji limbai sudalyti į sektorius 0-75°. Limbe atskaičiuojama pagal skalę arba brūkšnį. Senesnių konstrukcijų teodolitų vertikalieji limbai sudalyti 0-360°. Atskaičiuojant indeksas 4 turi užimti tam tikrą (sąlyginai vertikalią arba horizontalią) padėtį. Tuo tikslu vertikaliajame skritulyje įtaisytas gulsčiukas arba posvyrio kompensatorius. Mikrometriniu sraigtu gulsčiuko burbulėlis nustatomas viduryje, kartu pakreipiant ir atskaičiavimo indeksą.

Patiko? Pasidalink

Žymiausi pasaulinio garso geodezininkai

Geodezija pradiniame raidos etape rutuliojosi pavieniuose geografiniuose regionuose (Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje ir pietryčių Azijoje, pietinėje Europoje), kur atsirado senosios civilizacijos. Vėliau geodezija intensyviai buvo plėtojama aukštesnės civilizacijos ir kultūros šalyse.

Reikia paminėti žymiausius pasaulinio garso geodezininkus.

Graikų mokslininkas K. Eratostenas (Eratosthenes, 276-:-196 m. pr. Kr.) pirmasis išmatavo Žemės rutulio spindulį. įžymiausias XVI a. kartografas buvo G. Merkatorius (Mercator). 1616 olandas V. Snelijus (Snellius) pasiūlė trianguliacijos metodą dideliems atstumams nustatyti. Šis metodas naudojamas ir dabar.

Žemės elipsoido parametrams nustatyti prancūzų mokslininkai D. Kasinis (Cassini) ir N. La Kailis (La Caille) Prancūzijoje, L. Godenas (Godin), P. Bugeras (Bouguer) ir Š. La ‘Kondaminas (La Condamine) Peru, P. Mopertiui (Maupertuis), A. Klero (Clairaut), A. Celsijus (Celsius) ir kt. Laplandijoje XVIII a. pirmojoje pusėje išmatavo meridiano lanko ilgį.

Sudarydami metrinę matų sistemą, prancūzų mokslininkai Z. Delambras (Delambre), P. Mešenas (Mechain), Z. Borde (Bordet) ir kt. XVIII a. pabaigoje išmatavo Paryžiaus meridiano lanko ilgį tarp Diunkerko ir Barselonos.

Pasaulinės reikšmės darbus atliko vokiečių geodezininkai: K. Gausas (klaidų teorijos ir mažiausių kvadratų metodo kūrėjas), F. Helmertas, V. Jordanas, F. Beselis, O. Šraiberis, O. Egertas ir kt.

Iš žymiausių rusų mokslininkų paminėtini V. Struvė, A. Bolotovas, N. Cingeris ir kt., taip pat — F. Krasovskis, V. Popovas, A. Cebotariovas, A. Izotovas, F. Drobyševas, V. Bolšakovas, J. Markuze, A. Solomonovas ir kt., kurie daug pasidarbavo geodezijoje, fotogrametrijoje ir geodezinėje astronomijoje. F. Krasovskis ir A.Izotovas 1940 m. nustatė referencinio elipsoido parametrus.

Svarbius darbus atliko ir Lietuvos geodezininkai 1918-1940 m. 1924 m. Lietuvai pasirašius tarptautinę konvenciją dėl Pabaltijo valstybių geodezinės komisijos įsteigimo (pagrindinis jos tikslas buvo sudaryti I klasės trianguliacijos tinklą aplink Baltijos jūrą), buvo suprojektuota šio tinklo Lietuvoje dalis ir atlikti lauko bei kameraliniai darbai, taip pat su Baltijos trianguliacija susiję gravimetriniai, astronominiai ir niveliacijos darbai. Suprojektuoti Lietuvos I klasės trianguliacijos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir kitų miestų geodeziniai tinklai ir atlikti lauko bei kameraliniai darbai. Sudaryti Lietuvos teritorijos 1:100 000 ir dalies teritorijos 1:25 000 mastelių topografiniai žemėlapiai, miestų ir gyvenviečių planai. Šiuos darbus vykdė žymūs Lietuvos geodezininkai M. Ratautas, P. Butrimas, K. Sleževičius, J. Liesis ir kt.

Dabar Lietuvos geodezininkai atlieka darbus, turinčius svarbią reikšmę geodezijos mokslui ir krašto ūkiui. Sėkmingai išspręsta geodezinių tinklų projektavimo problema (Z. Tamutis). Dideli analitinės fotogrametrijos laimėjimai kartografuojant kraštą bei vertingus istorijos ir architektūros paminklus, tiriant upių krantų eroziją ir kt. (V. Vainauskas, A. Zalnierukas ir kt.).

Lietuvoje atlikti svarbūs geodezinių matavimo rezultatų tikslumo įvertinimo darbai (J. Skeivalas), automatizuojamas stambaus mastelio planų sudarymas (V. Zlatkus, R. Ramanauskas, J. Masolas ir kt.). Jau daug metų tiriami vertikalieji žemės paviršiaus judesiai (J. Liesis, A. Zakarevičius), pastatų nuosėdžiai ir deformacijos (M. Kosčiauskas, Z. Tamutis, V. Tulevičius ir kt.). Tobulinama dirbtinių Žemės palydovų orbitų skaičiavimo metodika (P. Petroškevičius), tiriamas geogravitacinis potencialas Pabaltijyje, jo ryšys su dabartiniais vertikaliaisiais Žemės plutos judesiais ir kt. (A. Ražinskas).

Sudaryti ir išleisti Lietuvos teritorijos 1:10 000 ir smulkesnių mastelių topografiniai žemėlapiai, dalies teritorijos 1:5 000 ir stambesnių mastelių topografiniai planai, dirvožemių dangos, žemių ekonominio įvertinimo, gamtos, istorijos ir kultūros paminklų bei kitokie planai žemėtvarkos, žemės apskaitos ir kadastro, miestų komunalinio ūkio, statybos ir kitiems reikalams.

Patiko? Pasidalink