NUO KURIO LAIKO EGZISTUOJA TEATRAS?

Teatro menas vaidybos menas yra labai senas. Jo ištakos glūdi žmonių visuomenių istorijoje. Jam pradžią padarė įvairios apeigos, religinės ir liaudies iškilmės, kurios paprastai būdavo susijusios su religiniais kultais.

Pirmykštis žmogus, stengdamasis nugalėti, permaldauti arba palenkti į savo pusę paslaptingas, galingas ir rūsčias“ gamtos jėgas, dažniausiai laikomas dievybėmis, tai darydavo kaip tik „teatralizuotu būdu. Beveik visame pasaulyje paplitę įvairūs kulto, apeigų, medžioklės ir kiti šokiai, atliekami žmonių, apsirengusių atitinkamais kostiumais, su kaukėmis ir nusigrimavusių, visų pirma atsirado iš įsitikinimo, kad kokio nors veiksmo pamėgdžiojimas padeda jį įvykdyti, išvengti blogio, suteikia pagalbą, žodžiu, vienaip ar kitaip duoda pageidaujamą efektą. Pavyzdžiui, tokie savo pobūdžiu yra japonų šokis mirusiųjų garbei, religinis baletas Javoje arba istoriniuose šaltiniuose išlikęs egiptiečių misterijos apie Ozirį aprašymas (2000—1700
metai pr. m. e.).

Ilgainiui greta apeigų teatro atsirado vaidinimai, skirti publikai. Tokio teatro ir, vadinasi, aktoriaus ir Žiūrovo teatro, tėvynė yra senovės Graikija. Persilaužimo data, kada liaudies iškilmės dievo Dionizo garbei virto tikrojo teatro pradais, laikomi 534 metai pr. m. e. Kaip tik tais metaischore, susidedančiame iš ožkų kailiais apsirengusių dainininkų, šlovinančių, kaip to reikalavo tradicija, Dionizo pergalių ir kančių istoriją, pasirodė pirmasis aktorius, kuris atsakinėjo į choro klausimus, pranešinėjo nutikusius įvykius ir pan. Pirmosios graikų tragedijos teksto autorius, kaip sako padavimas, buvo poetas Tespidas iš Ikarijos. Tačiau tikrieji senovės graikų dramos kūrėjai yra didieji tragikai: Aischilas, suteikęs tragedijai klasikinę formą ir įvedęs antrą aktorių, Sofoklis, padidinęs aktorių skaičių ligi trijų, ir Aristofanas, pirmųjų komedijų autorius. Teatriniai vaidinimai prarado savo tematinį ryšį su Dionizo kultu, nes jie pasakojo tiek kitų graikų dievų, pusdievių, didvyrių, valdovų istoriją, tiek ir visų pirma tai liečia komediją—paprastų žmonių gyvenimo istoriją. Tačiau ilgą laiką graikų teatras ryšius su Dionizo kultu palaikydavo tuo, kad šio dievo žynys užimdavo garbingą vietą žiūrovų salėje.

Seniausias iš mums žinomų teatrų graikų teatras atrodė visiškai kitaip, negu dabartiniai teatrai. Iš pradžių choras ir aktorius vaidindavo netoli Dionizo šventyklos nedidelėje apvalioje arba kvadratinėje aikštelėje, vadinamoje orkestru, t. y. šokių vieta. Paskiau aplink šią aikštelę pradėta statyti medinius arba akmeninius suolus žiūrovams, panaudojant natūralinio grunto iškilimus. Taigi klasikinį graikų teatrą
sudarė orkestras, kuriame vykdavo dramos veiksmas, o taip pat amfiteatro (pusračio) pavidalo ir supančios orkestras akmeninių suolų eilės vietos publikai. Palapinė, vadinamoji ,.skenė“ (iš to dabartinės scenos pavadinimas), kur persirengdavo aktoriai, būdavo už orkestro. Priešakinė skenės dalis būdavo atitinkamai papuošta ir sudarydavo foną dekoracijai. Visas statinys buvo po atviru dangumi ir šiek tiek priminė dabartinius sporto stadionus (tarp kitko, ir vietų žiūrovams skaičius kartais siekdavo kelias dešimtis tūkstančių).

Ilgainiui klasikinė graikų teatro forma keitėsi Senovės Romoje teatrai būdavo Statomi plokščioje vietoje. Speciali arkų sistema palaikydavo amfiteatru išdėstytas vietas žiūrovams. Pasikeitė orkestro, skenės funkcija bei forma. Kartais teatrai buvo dengiami stogais. tačiau dengti pastatai paplito tik Renesanso epochoje. ir pirmuoju dabartinio tipo teatru tapo „Teatro Farneze“ Parmoje (pastatytas 1618-—-1619 metais), kur sceną nuo žiūrovų salės skyrė uždanga, palikdama atvira erdvų prosceniumą (priešakinę scenos dalį). Itališkasis teatro tipas su įvairiais pakeitimais tebėra ir mūsų dienomis

Tačiau ir aktorių, ir “teatro pastatų, ir žiūrovų. Ir dramaturgų tėvynė lieka senovės Graikija, kur atsirado net teatro- pavadinimas (graikų kalbos žodis „teatron“ žiūrovų salė).

Reikia pažymėti, kad teatru visada rūpindavosi talentingiausi žmonės. Garsusis graikų fizikas ir matematikas Heronas iš Aleksandrijos marionečių scenai išrado uždanga ir teatrinį žaibą. Sukamoji scena, liukas ir aktorių grimas japonų atradimas.

Patiko? Pasidalink