Šaltojo karo pradžių pradžia

Anot jo, Stalinas pasauli matė padalintą į tris dalis, dėl to jį užgrobti tektų trimis etapais. Jei įmanoma — vienu metu, jei prireiks — palaipsniui. Pirma dalis — socialistinis pasaulis, vadovaujamas Tarybų Sąjungos. Antroji — imperialistų pasaulis, kurį valdo „angloamerikiečiai“. Trečioji — kolonijų pasaulis, kuriam vadovauja savo nacionaliniai revoliucionieriai.

Jis matė ir kitokį padalijimą: Aziją, kuri labiausiai traukia Kremliaus veikėjus, nes susidaro vientisa imperija; Eurazijos pakraščius, besitęsiančius nuo Graikijos iki Irano; šiaurės Europą, kurios centre — Švedija; vidurio Europą, kurios šerdis — Vokietija; Afrikos zoną; Vakarų pusrutulį. Išvardijome jas paeiliui — pagal išdėstymą plane.

Šiose plačiose erdvėse yra ir pirmojo svarbumo rajonai, traukiantys TSRS kaip magnetas.

1. Pirmų pirmiausia reikalinga užvaldyti rajoną į pietus nuo Batumio ir Baku plačia Persijos įlankos kryptimi. Ši zona apibūdinta kaip „Tarybą Sąjungos troškimų centras“;

2. Antra svarbi zona — Turkija, kurioje TSRS linkusi įkurti (plano tikraisiais žodžiais): „bazes TSRS sausumos ir jūrų kariuomenei, pasiekiant Bosforą ir Dardanelus“;

3. Trečia zona — Jugoslavija, kuri neseniai (rašoma 1950 metais. — Vert. past.) išsprūdo iš sovietų nagų, bet kurios atgavimas — būtina plano įvykdymo sąlyga;

4. Toliau pagal svarbumą yra Švedija, kurios „amžinas neutralumas“ Tarybų Sąjungai atrodo labai keistas;

5. Penkta zona apima Baltijos jūrą ir Baltijos sąsiaurius iki Šiaurės jūros, kuriuos TSRS pasiryžusi imtis panašion kontrolėn kaip ir Dardanelų sąsiaurius;

6. Šešta zona — Afganistanas bei Azijos aukštikalniai su Tibetu kaip centru.

7. Septintąją vietą užima Honkongas ir prancūzų Indokinija (Vietnamas) su Birma bei Malajų pusiasaliu, nors jis šiame komplekse pagal svarbą jau antraeilis.

Svarbiausių zonų sąrašo pabaigoje yra Prancūzija ir Italija, bet toliau planas pasiekia išretintą pasaulinės revoliucijos atmosferą, kurioje teritorijos netenka svarbos, bet galią įgauna ideologiniai argumentai.

Šios interesų zonos tai viskas, kas liko iš vykdymo tebelaukiančio plano. Kai jis buvo sukurtas pirmąkart, jame paminėta Bulgarija (tuomet pirmoji sąraše), Suomija (kurios padėtis tada plane nebuvo apibrėžta), Vengrija ir Rumunija, Dunojus (anuomet laikytas atskira teritorine problema), Austrija (kurios padėtis šiandien panaši į Suomijos), Lenkija ir Baltijos valstybės.

Azijos planas apėmė Kiniją, Indiją, Indoneziją, Filipinus ir Britų valdas visame žemyne, kurias kadaise Kominternas aprašė kaip „vienos revoliucinės grandinės grandis, gilios kapitalizmo krizės sudedamąsias dalis“.

Nuo tol, Kominterno žodžiais tariant, „milžiniškas žmonijos mases patraukė revoliucijos srautas“. Daugeli rajonų, paminėtų pirmajame plane kaipo ateities taikinius, jau galima nubraukti, įrašant „įvykdyta“.

Įvyko stebuklas, Stalino doktrina išgyveno karą, kuris, pasak Hitlerio, turėjo būti sunaikinimo karas, net Stalinas pats bijojo pamatyti socialistinio eksperimento žlugimą Rusijoje. Bet jei tokia baimė iš tiesti buvo rodoma, kaip tvirtino vienas Vakarų diplomatas, naudojęsis Stalino pasitikėjimu karo metais, tai truko neilgai. Stalinas savo doktrinos pergale tikėjo su fatalisto prietaringumu. Juk dar 1927 metais jis iškėlė dvi sąlygas, būtinas, kad pasaulinė revoliucija įvyktu, ir padarė dvi išvadas. Jo nuomone, didžiųjų Europos valstybių interesų sferų pasidalijimas baigėsi dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Tada iškilo nieko neturinčios galybės, kurios pareikalavo savo dalies nuo kapitalistinio stalo. Dėl to prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o jis paskatino revoliuciją Rusijoje.

Tokia buvo Stalino pirmoji išvada, paremta istoriniais įrodymais. Antroji išvada teigė, kad pirmasis mėginimas perdalyti jau padalytą pasaulį paskatins antrąjį bandymą. Jis nutarė, kad „už antrąjį bandymą imperializmas sumokės kur kas daugiau negu už pirmąjį“ 1945 metais jis pamatė savo pranašystę išsipildant. Antrasis pasaulinis karas buvo baigtas. Iš jo išniro naujojo imperializmo milžinas — Tarybų Sąjunga.

Laikas jau buvo pribrendęs, o scena parengta naujam karui, kurio strategija ir taktika buvo suformuluoti Stalino pradiniame plane, o tikslai nurodyti didingoje Stalino doktrinoje.

Būtent taip ir prasidėjo šaltasis karas.

Patiko? Pasidalink

Stalinas kalbėjo apie pasaulio ateitį, apie naują padėti, iškilus Vokietijai

Stalinas kalbėjo apie pasaulio ateitį, apie naują padėti, iškilus Vokietijai — dar vienai pasaulio galybei, apie sustingusią Britaniją.

Anglija Staliną stebino ir domino. „Jos armija silpna, — pasakė jis. — Britų laivynas prarado ankstesnę galią. Tiesa, anglai didina oro pajėgas, bet jiems trūksta pilotų. Nepaisant to, Anglija valdo pasaulį, nes moka apdumti akis kvailoms šalims. Juk juokinga, kad keli šimtai britų tvarko Indiją“.

Stalinui patiko žvelgti į tolimą ateitį: kai Anglija jau bus smukus ir žuvus. Bet iškilo naujos klintys: Vokietija ir paslaptingosios Jungtinės Valstijos. Kaip visada, jis nurodė tikslų minimumą ir maksimumą, tą klastingą planą, kuris leidžia greit pakeisti taktiką, bet trukdo staigius strateginius posūkius. Maksimalus planas buvo suformuluotas tokiais žodžiais: „Nuversti imperializmą visose šalyse“.

Dabar, 1940-aisiais, buvo tinkamas laikas apibrėžti artimiausius tikslus, juo labiau kad Hitleris taip pat turėjo interesų visame pasaulyje. Taigi atėjo metas apsvarstyti tų interesų ribas.

Net po septynerių metą, 1947-aisiais, kai Železniakovas pasakojo apie savo gyvenimą vienam mūsų (amerikiečių. — Vert. past.) tardytojų Austrijoje, tos nakties atminimas atrodė toks gyvas, tarsi ji batų praėjusi ką tik. železniakovas buvo pakviestas kaip vienas iš patikimųjų Dekanozovo sekretorių, kad padarytų Stalino doktrinos kopiją užsienio reikalų komisariato archyvui, būsimosioms Rusijos diplomatų kartoms. Vėliau jis tapo tarytum viešuoju notaru, patvirtinusiu vakariečiams bolševikų plano tikrumą.

Deja, planas turėjo klaidų. Dėl vienos jų auka tapo pats Železniakovas. Pirmą kartą apmesdamas savo planą Stalinas manė, kad nacistų pergalė prieš Britaniją ir Prancūziją faktas, todėl ieškojo Vokietijos draugystės. Net 1941 metų balandžio 13 dieną Maskvos geležinkelio stotyje Stalinas susirado Vokietijos ambasadorių, apkabino jį per pečius ir tarė: „Turime likti draugais, ir jas privalote padaryti dėl šito viską“. Tada jis pasakė Vokietijos kariniam atašė: „Mes su jumis liksime draugais — auf jeden Fall (bet kokiu -atveju)“.

Tiksliai po aštuoniasdešimt vienos dienos Rusija ir Vokietija kariavo. Trečiąją karo dieną Olgą Železniakovą ir jos mažyli Sašą gimtajame Fastovo miestelyje užmušė vokiečių bomba. Tą pačią dieną Železniakovas savanoriu išėjo j armiją. Jis buvo paskirtas į pėstininkų pulką, kuriam vadovavo pulkininkas Rogožinas. Kijevo mūšyje Železniakovas buvo vokiečių paimtas į nelaisve ir karą praleido Reicho lageryje. Per tą laiką buvęs kariškis prarado bet kokias iliuzijas dėl nykaus spektaklio, kuriame atliko menkutį guvaus statisto vaidmenį. Jis nedvejodamas ėmė ieškoti laisvės, tad kai amerikiečiai atėjo į lagerį, nutarė pradėti naują gyvenimą. Paskutinis ryšys su praeitimi buvo jo pasakojimas, kurį pateikė mūsų tardytojams, prisimindamas 1940 metų spalio 21 nakties įvykius. Nakties, kada buvo sukurta Stalino doktrina.

Patiko? Pasidalink

Daugelį metų Stalino doktrina tebuvo miglota teorija apie pasaulio užvaldymą

Daugelį metų Stalino doktrina tebuvo miglota teorija apie pasaulio užvaldymą. Jos nepavadinsi vulgaria ir neprotinga, kaip pavadintum nacių Naująja Tvarką, išrėktą Horsto Veselio dainoje: „Šiandien Vokietija, ryt visas pasaulis“. Ir vis dėlto Stalino doktrina buvo įžūlus, akiplėšiškas ir pagyrūniškas planas, sulipdytas iš paauglio džiaugsmo dėl pavykusios revoliucijos ir Ivano Rūsčiojo megalomaniškų sapnų.

Vieną vėlyvo 1940 metų rudens naktį jis tapo konkrečia, smulkia ir sisteminga programa, kuri juodu ant balto, popieriuje, apibrėžė žemėje gyvenančių dviejų su puse milijardo žmonių likimą.

Tad Stalino doktrina beveik penkmečiu pralenkė Trumeno doktriną. Pirmoji buvo suformuluota 1940 metų spalio 21-osios naktį, viename iš garsiųjų naktinių posėdžiu, kurie suteikia niūrų atspalvi daugumai Kremliaus intrigų.

Tą vakarą jaunas vyriškis, Vladimiras Michailovičius Železniakovas lydėjo savo žmoną Olgą į neįprastą teatro vaidinimą, kuriame aktoriai ir žiūrovai pagreičiui deklamuoja eilėraščius. Jaunoji moteris įsivaizdavo esanti talentinga poetė. Tuo tarpu Vladimirui Michailovičiui poezija kėlė tik snaudulį. Jis buvo Maskvos universiteto Tarptautinių santykių instituto auklėtinis ir jaunas Užsienio reikalų komisariato darbuotojas, todėl pasauli žvelgė daug blaiviau.

Kiek po vidurnakčio jiedu grįžo namo ir greit užmigo. Ūmai kažkas pabeldė į duris. Olga beldimą išgirdo pirmoji. Ji iššliaužė iš lovos nežadindama vyro. Priėjusi prie durų, atidarė jas. Koridoriuje stovėjo dviese: vienas žemas, kitas aukštas, abu NKVD uniformomis. žemasis turėjo atlapuose vieną majoro žvaigžde ir brūkšnius. Plonas raudonas NKVD Kremliaus tarnybos apvadas buvo vos įžiūrimas. Jis prašneko švelniu, tykiu balsu.

— Atsiprašom, Olga Jakovlevna, — tarė. — Turime pašnekėti su Vladimiru Michailovičium.

Atėjusieji žinojo jų vardus. Suprantama jiedu buvo iš NKVD.

Olga Jakovlėvna pašaukė per prieškambari vyrą, dar tebegulintį lovoje.

— Vova, tarė ji, bandydama kalbėti laisvai, — jie atėjo pakalbėti su tavim.

Jie išsivedė ji apačioje laukiantį automobilį. Tai buvo gerai visų žinomas didelis žalias NKVD limuzinas, pastatytas toliau nuo gatvės lempos, saugioje rudens nakties tamsoje. Po keliu minučių jie pašėlusiu greičiu lėkė Didžiosios Lubiankos gatve, kurios pabaigoje kiekvieną naktį laukė naują klientų Narkomvnudelo (Vidaus reikalų komisariato) priimamojo tardytojai. Klientus atgabendavo panašiais limuzinais.

Bet didysis limuzinas nepasuko iljinką. Jis išvažiavo iš Kitajgorodo. Jie pravažiavo „Metropolio“ viešbutį ir Didįjį Teatrą. Železniakovas ūmai suprato, kad jis neareštuotas. Svarbumo pojūtis atgaivino raumenis. Jis atstatė krūtine ir atsisėdo tiesiai. Jis buvo visai kitas žmogus, kai žaliasis automobilis užsuko už kampo ir įvažiavo Kremlių, o tykią kelionę lydėjo šaižus pavojaus skambučių garsas.

Diplomatas jau neabejojo: jis atvežtas oficialiu reikalu. Taip menkai Rusijoje skiriasi areštas nuo tarnybinės užduoties.

Automobilis sustojo prie didelio pastato, kuriame išsidėstė svarbiausios Tarybų Sąjungos įstaigos. Vladimiras Michailovičius buvo nuvestas prie lifto ir kartu su palydovais pakilęs į trečią aukštą nuskubėjo ilgu tamsiu koridoriumi, kurio kitame gale buvo aukštų suveriamų durų eilė su numeriais. Jie praėjo pro dešimtąsias, po to — devintąsias, aštuntąsias, septintąsias, paskui pro šeštąsias, penktąsias, ketvirtąsias, trečiąsias. Sustojo prie durų su Nr.2. NKVD majoras pabeldė į jas — švelniai, įsiteikiančiai. Duris iš vidaus atidaręs pulkininkas iškišo galvą. Majoras išsitempė ir kariškai pasisveikino. Jis parodė Železniakovą. Pulkininkas pakvietė ji vidun. Po minutės Vladimiras Michailovičius stovėjo prieš Staliną ir Molotovą.

Železniakovas apsidairė medžiu išmuštame kambaryje, kurį regėjo pirmą kartą, bet apie kurį buvo tiek girdėjęs iš kolegų. Pašvęstųjų šventovė. Aplink stalą buvo nepatogiai susėdę užsienio reikalų komisaro pavaduotojai Vladimiras Potiomkinas ir Vladimiras Dekanozovas, tuo pat metu ėjęs ir tarybinio ambasadoriaus Berlyne pareigas, Narkomindelo generalinis sekretorius Arkadijus Sobolevas, skyriaus vedėjas Aleksejus Merekalovas, Berlyno ambasados patarėjas Astachovas, skyriaus vedėjas Kuznecovas, keli žemesni kolegos iš komisariato.

Vyko pokalbis, panašus į vienodą upelio murmėjimą, kuriame girdėjosi Stalino solo. Jis nutildavo tik tam, kad užsitrauktų cigaretę ar išgirstų atsakymus į klausimus.

Vladimiras Michailovičius pasistengė pritapti prie aplinkos. Iš pradžių jam nesisekė suvokti Stalino gražbylysčių. Bet vėliau, kai akys palaipsniui įprato prie tamsos ir galėjo per ją įžvelgti žmones, jis ėmė suprasti viską.

Patiko? Pasidalink