Dideliuose miestuose eismas yra intensyvus vadinamosiomis piko valandomis

Dideliuose miestuose gatvių eismas yra labai intensyvus kai kuriomis valandomis, vadinamosiomis piko valandomis. Tuo metu automobilį reikia valdyti ypač atsargiai ir atidžiai. Vairuotojas turi stengtis išnaudoti kiekvieną kelio ruožą, kiekvieną laisvą kelio vietą.

Kai važiuojamosios dalies dešinėje pusėje greta išsitenka du automobiliai, dera važiuoti ne jos viduriu, o dešine arba kaire eismo juosta, kad šalia mūsų galėtų tilpti dar viena automašina. Priartėję prie automobilio, stovinčio prieš mus, sustojame ne už keleto metrų nuo jo, o ne toliau kaip 1 arba 1,5 m. Nedera užimti daugiau vietos, negu būtina. Visada palikime vietos kitam vairuotojui, kuris taip pat nori važiuoti ir taip pat skuba, kaip ir mes.

Stengdamiesi išnaudoti laisvą vietą važiuojamojoje dalyje, kai kurie nedrausmingi vairuotojai tuo piktnaudžiauja. Turime omenyje vadinamąjį „stumdymą“. Nekantrus vairuotojas su savo automobiliu grubiai įsibrauna siauriausią vietą, visiškai nesirūpindamas kitais ir negerbdamas jų teisės naudotis keliu. Bet kuris ramus vairuotojas užleidžia jam vietą, nes nenori gauti smūgio arba sužaloti bamperio. Tokiu būdu vairuotojas chuliganas užgrobia sau kelią ir iš tikrųjų važiuoja greičiau už kitus; jis moka būti „vikrus“. Kai mes stovime sankryžoje prieš raudoną šviesoforo signalą prie pėsčiųjų perėjos, toks „vikruolis“ mus aplenkia, užkerta mums kelią ir sustoja prieš mus ant perėjos, nekreipdamas dėmesio pėsčiuosius. Suprantama, kad toliau šis vairuotojas važiuoja pirma mūsų, bet savo elgesiu jis įrodo, kad yra nekultūringas. Vairuotojai visada turi taip elgtis, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės ir vairavimo kultūra, vadovaudamiesi principu: kas pirmas važiuoja eismo atidarymo laukimo vietą, tas pirmas ir turi teisę toliau judėti.

Automobilių supirkimas Kaune

Vietos išnaudojimas tampa ypač svarbus, statant automobilį stovėjimo vietą. Jį pastačius per toli nuo šaligatvio krašto, atitinkamai su-mažėja važiuojamosios dalies plotis, o pastačius didesniu atstumu nuo priešais stovinčios mašinos, sumažėja stovėjimo juostos plotas, kuriame nebegali tilpti numatytas automobilių skaičius. Nevykdant nurodyto lentelėje, po informuojančiu ženklu, automobilių statymo būdo, kyla betvarkė: mašinos užima daugiau vietos, negu reikia. Vairuotojai privalo to vengti.

Būtina išnaudoti visas eismo juostas. Todėl prieš sankryžą turime užimti vietą juostoje, kurioje, pasikeičiant šviesoforo signalo, laukia mažiausia automobilių, žinoma, jei rodyklės eismo juostose nedraudžia važiuoti tiesiai. Nereikia bijotis važiuoti dviem, trimis ir netgi keturiomis eilėmis, ypač kai eismo juostos pažymėtos brūkšnine linija.

Visi eismo dalyviai turi sudaryti vieningą žmonių kolektyvą, kurie, nors ir nepažindami vienas kito, veiktų lyg tarpusavyje susitarę, pagal visuotinai pripažintus principus ir tas pačias taisykles. Nevalia jaustis geresniu už kitus ir sutrukdyti sau teisių ir privilegijų, kurių neturi.

Pirmasis automobilių maratonas įrodė, kad automobilis — patikima ir greita transporto priemonė

Kelių eisme dažnai susidaro situacijos, kuriose nedidelė vieno vairuotojo nuolaida žymiai palengvina darbą kitam vairuotojui. Todėl vairuotojo pareiga rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Jeigu jis, sau nepakenkdamas, gali palengvinti kitam padėtį, privalo tai padaryti, daug negalvodamas. Tuo jis įvykdys būtiną kelių eismo dalyvių savitarpio supratimo sąlygą.

Kas yra tikrasis miesto šeimininkas — žmogus ar automobilis?

Vairuotojo darbo ir poilsio režimas – svarbus dalykas

Patiko? Pasidalink

Tinkami rūbai vairuotojui – neatsiejamas dalykas vairuojant

Automobilio kabinos mikroklimato įtaka žmogaus organizmui labai priklauso nuo jo sveikatos būklės, organizmo užgrūdinimo, nepalankių meteorologinių faktorių ir darbo aprangos.

Pagrindinė rūbų paskirtis palaikyti pastovią kūno temperatūrą, apsaugoti jį nuo dulkių, purvo, mikrobų ir odos sužeidimų. Reikia, kad rūbų audiniai būtų minkšti, elastingi ir nedirgintų odos. Be to, rūbai neturi trukdyti drėgmės perdavimui tarp kūno ir jį supančios aplinkos.

Reikia atsižvelgti į tai, kad žiemą oro temperatūra kabinoje gali labai staigiai pasikeisti, pažeidus jos hermetiškumą arba atidarius duris. Išlipant iš kabinos, vairuotoją veikia staigūs oro temperatūros pasikeitimai, šaltas vėjas arba lietus. Dėl per šiltų drabužių tokiais atvejais vairuotojas gali, suprakaituoti, persišaldyti ir susirgti įvairiomis persišaldymo ligomis.

Vėjo srautą, kuris išpučia prie kūno esantį šiltą orą, turi atlaikyti neperpučiami audiniai.

Vasarą oro temperatūra kabinoje gali pakilti iki 30°C ir aukščiau. Šiltu metų laiku pagrindinis reikalavimas vairuotojo rūbams yra jų nepralaidumas orui ir šviesių tonų spalvos. Stebėjimais nustatyta, kad audinių sugebėjimas sugerti matomus saulės spindulius priklauso ne tiek nuo medžiagų savybių, kiek nuo jų spalvos.

Šalies pietiniuose rajonuose šiltu metų laiku nėra reikalo nusirengti iki juosmens, nors taip daro kai kurie vairuotojai, mėgindami sumažinti varginanti karšto oro poveikį. Šiuo atveju prakaitas teka kūnu nesusilaikydamas; jis negaruoja ir nevėsina kūno. Todėl karštyje patartina apsivilkti medvilniniu tinkliniu drabužiu, kuris sugeria prakaitą, neleisdamas jam greitai išgaruoti, ir taip vėsina kūną.

Darbo rūbai neturi varžyti vairuotojo judesių vairuojant automobilį ir trukdyti normaliems šilumos mainams. Reikia stengtis, kad diržas netrukdytų normaliai kvėpuoti, drabužių klostės nevaržytų vairuotojo.

Pasirenkant avalynę, būtina neparniršti šių higienos reikalavimų. Vairuotojo avalynė turi būti kietu neslidžiu padu ir plačiu neaukštu kulnu (ne aukštesniu kaip 2–3 cm). Vasarą, kaip darbo avalynė, visiškai netinkamos šlepetės. Jos blogai apsaugo kojas nuo mechaninių sužalojimų, greitai išsitampo ir neprigula prie pėdos, todėl, spaudžiant valdymo pedalus, galima suklysti. Be to, avint šlepetes greičiau nuvargsta pėdos raumenys, Vairuotojo darbui taip pat netinka guminė avalynė (sportiniai bateliai), nes jais avint sutrikdoma ventiliacija, dėl to koja labiau prakaituoja, o kartais net sutrūkinėja oda.

Žiemą nerekomenduojama avalynė iš polivinilchloridinių medžiagų, nes, išėjus iš kabinos, šaltyje tokia avalynė greitai šiurkštėja bei kietėja ir trukdo vairuotojui dirbti. Bet kuriuo metų laiku reikia avėti puskojinėmis, geriau medvilninėmis, nes kaproninės puskojinės dėl mažo higroskopiškumo nesugeria prakaito ir blogai apsaugo kojas nuo šalčio.

Pastaruoju metu ruošiami drabužių ir avalynės pavyzdžiai vairuotojams, vairuojantiems automobilius įvairiomis sąlygomis.

Automobilių supirkimas Kaunas

Kolegos šneka apie: Vibracija — tai aukšto dažnio ir mažų amplitudžių virpesiai

Patiko? Pasidalink

LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

Lengvojo automobilio ir autobuso konkurencija labai sena. Jie rungiasi jau nuo praėjusio šimtmečio pabaigos ir vienu metu net atrodė, kad lengvasis automobilis visiškai išstums autobusą iš miesto gatvių ir Tačiau iš tikrųjų nesutaikomo priešiškumo tarp jų nėra: automobilis — individualus transportas, o autobusas visuomeninis. Superkamiausia mašina, kaip pati patogiausia ir mobiliausia susisiekimo priemonė, labai reikalingas šių dienų žmogui, tačiau vargu ar jis kada visiškai nukonkuruos autobusą, nes šis turi savų privalumų — labai talpus ir ekonomiškas eksploatuoti.

Šiuolaikinių autobusų tikruoju protėviu laikytinas omnibusas (lotyniškai omaibus – visiems). Omnibusas — tai daugiavietė arklių traukiama karieta, reguliariai kursuojanti tam tikrais maršrutais miestuose ir tarp miestų bei vežiojanti keleivius už nustatytą mokestį. Omnibusų atsiradimas — visuomeninio transporto kūrimosi pradžia.

Devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje autobusai dar nebuvo tikrąja to žodžio prasme visuomeninis transportas. Tada savaeigiai omnibusai, galėjo pavežti nedaug keleivių ir dažniausiai priklausė viešbučiams ar kitoms sostinių bei kurortų įstaigoms. Kaip tik tokie ir buvo vokiečių omnibusai „Lutzmann“ bei pirmieji rusų omnibusai, kuriuos gamino firmos „Frezė“ ir „Duks“.

1903 metais Peterburgo P. Frezės karietų dirbtuvėje pagamintas vienintelis dešimties vietų autobusas turėjo 8 AG variklį „De Dion Bouton“ ir galėjo važiuoti 15 km per val. greičiu. Tais pačiais metais Maskvoje J. Melero firma „Duks“ pagamino penkis autobusus: po du Maskvai ir Varšuvai, vieną — Peterburgui. Jie taip pat turėjo 8 AG variklį, išvystydavo 15-20 km per val. greitį. Vėliau Rusijoje autobusus gamino firmos „International“ bei „G. Lessner“ Peterburge ir Rygos vagonų gamykla. Pirmieji omnibusai su vidaus degimo varikliais galėjo vežti nuo 6 iki 40 keleivių.

Ypač greit autobusus pripažino Anglija, kuri mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo laikoma „autobusų šalimi“, nors „motorinis ornnibusas“ pirmąkart pasirodęs Londono gatvėse, rado mieste apie 1420 diližanų ir 17 200 juos kinkomų arklių. Kiekvienas toks diližanas veždavo 21 keleivį. Nors diližanų konkurencija buvo didžiulė, nors į autobusą, londoniečių trumpai vadinamą ,busu“, daugelis žiūrėjo kaip į „pavojingą ir menkai patikimą“ transporto priemonę, vis dėlto naujovė greit prigijo, o po septynerių metų ir visiškai pakeitė diližanus, buvusius, rodos, tokia būdinga Londono detale.

1911 metais Londono kompanijos, įsteigtos 1904 m., autobusais pervežta 340 milijonų keleivių, 1913 m. 580 mln. 1921 metais Londonas turėjo 3000 didelių autobusų, galinčių vežti po 54 keleivius… Taip autobusai pamažu tampa didžiai reikalinga ir nepakeičiama miestų susisiekimo priemone, pralenkiantys lengvuosius automobilius.

Plačiau: Pirmieji džipai ir automobiliu supirkimas Vilniuje.

Patiko? Pasidalink