Mažalitražiai automobiliai sutverti miestui

Mažo litražo automobiliui reikia mažiau degalų negu vidutinės klasės mašinai, nes jo variklio darbinis tūris neviršija 600-700 kubinių centimetru, Juo važinėti išeina pigiau. Tačiau tuo šio tipo automobilių privalumai nesibaigia: būdami nedidelių gabaritų, jie ypač patogūs mieste, kur intensyvus judėjimas, nes užima mažiau vietos. Nors ir lėtesni (jų greitis siekia 90-100 km per valandą), tokie automobiliai, galima sakyti, „sutverti miestui“, kur važiavimo greitis visada yra apribotas. Dėl to mažo litražo automobiliai beveik idealiai tinka individualiam naudojimui.

Kylant šalies gyventojų pragyvenimo lygiui, imta galvoti apie pigų masinės gamybos automobilį. Reikėjo sukurti visiškai naują modeli, nes tuo metu šalyje gaminamų mažo litražo automobilių („Moskvič-402″ ir kt.) variklio darbinis tūris buvo per didelis — 1200-1500 cm3, o „Moskvič-401″, kuris pagal savo eksploatacinius rodiklius, svori, talpumą labiausiai atitiko mažo litražo automobilių reikalavimus, jau nebebuvo gaminamas.

Spauda vis dažniau rašė apie „šeimyninį“ automobilį. Ilgai buvo svarstoma, kaip jis turi atrodyti, kad atitiktų naujausius automobilių technikos laimėjimus ir būtų maksimaliai pritaikytas prie specifinių mūsų šalies klimato sąlygų. Mažą, patogų ir patvarų automobilį kūrė keli konstruktorių biurai bei inžinierių kolektyvai. Tuo metu sukurta įvairių mažo litražo automobilių prototipų. Apie juos informuodavo spauda, įdėdama nuotraukas, skelbdama techninius duomenis. Vienas iš tokių bandomųjų pavyzdžių buvo nedidukė „Belka“, tačiau jai nebuvo lemta tapti serijiniu automobiliu, masiškai gaminti nebuvo pradėti ir kiti pasiūlyti variantai: MZMA-444, NAMI-059, „Ogoniok“…

Pagaliau Maskvos mažo litražo automobilių gamyklos ir NAMI konstruktorių biurų bendromis pastangomis buvo sukurtas ir rekomenduotas gaminti serijomis naujas laukiamo automobilio modelis. Gaminti šio modelio tarybinius mažo litražo automobilius buvo paskirta Zaporožės kombainų gamyklai „Komunaras“, 1960 metais pertvarkytai automobilių gamyklą. Variklius „Zaporožiečiams“ tiekė Melitopolio variklių gamykla.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Automobilis turėjo nelabai įprastos formos standų kėbulą su dvejomis plačiomis durimis ir buvo skirtas keturiems žmonėms. Tiesa, durys, atsidarančios prieš važiavimo kryptį, nelabai patogios eismo saugumo požiūriu, tačiau taip buvo lengviau įsėsti į mašiną.

„Zaporožiečio“ ilgis — tik 3330 mm, plotis 1395 mm, aukštis — 1450 mm, svoris — 650 kg, klitensas — 175 mm.

Pirmą kartą tarybinių lengvųjų automobilių praktikoje variklis buvo įtaisytas automobilio užpakalinėje dalyje, o įprastinėje jo vietoje atsarginis ratas, akumuliatorius, benzino bakas ir bagažinė. Supaprastėjo jėgos perdavimo mechanizmai (nebereikėjo kardano), sumažėjo jungiamųjų mazgų, padidėjo mašinos pravažumas.

Info apie stabdymo būdus.

Patiko? Pasidalink

LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

Lengvojo automobilio ir autobuso konkurencija labai sena. Jie rungiasi jau nuo praėjusio šimtmečio pabaigos ir vienu metu net atrodė, kad lengvasis automobilis visiškai išstums autobusą iš miesto gatvių ir Tačiau iš tikrųjų nesutaikomo priešiškumo tarp jų nėra: automobilis — individualus transportas, o autobusas visuomeninis. Superkamiausia mašina, kaip pati patogiausia ir mobiliausia susisiekimo priemonė, labai reikalingas šių dienų žmogui, tačiau vargu ar jis kada visiškai nukonkuruos autobusą, nes šis turi savų privalumų — labai talpus ir ekonomiškas eksploatuoti.

Šiuolaikinių autobusų tikruoju protėviu laikytinas omnibusas (lotyniškai omaibus – visiems). Omnibusas — tai daugiavietė arklių traukiama karieta, reguliariai kursuojanti tam tikrais maršrutais miestuose ir tarp miestų bei vežiojanti keleivius už nustatytą mokestį. Omnibusų atsiradimas — visuomeninio transporto kūrimosi pradžia.

Devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje autobusai dar nebuvo tikrąja to žodžio prasme visuomeninis transportas. Tada savaeigiai omnibusai, galėjo pavežti nedaug keleivių ir dažniausiai priklausė viešbučiams ar kitoms sostinių bei kurortų įstaigoms. Kaip tik tokie ir buvo vokiečių omnibusai „Lutzmann“ bei pirmieji rusų omnibusai, kuriuos gamino firmos „Frezė“ ir „Duks“.

1903 metais Peterburgo P. Frezės karietų dirbtuvėje pagamintas vienintelis dešimties vietų autobusas turėjo 8 AG variklį „De Dion Bouton“ ir galėjo važiuoti 15 km per val. greičiu. Tais pačiais metais Maskvoje J. Melero firma „Duks“ pagamino penkis autobusus: po du Maskvai ir Varšuvai, vieną — Peterburgui. Jie taip pat turėjo 8 AG variklį, išvystydavo 15-20 km per val. greitį. Vėliau Rusijoje autobusus gamino firmos „International“ bei „G. Lessner“ Peterburge ir Rygos vagonų gamykla. Pirmieji omnibusai su vidaus degimo varikliais galėjo vežti nuo 6 iki 40 keleivių.

Ypač greit autobusus pripažino Anglija, kuri mūsų amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo laikoma „autobusų šalimi“, nors „motorinis ornnibusas“ pirmąkart pasirodęs Londono gatvėse, rado mieste apie 1420 diližanų ir 17 200 juos kinkomų arklių. Kiekvienas toks diližanas veždavo 21 keleivį. Nors diližanų konkurencija buvo didžiulė, nors į autobusą, londoniečių trumpai vadinamą ,busu“, daugelis žiūrėjo kaip į „pavojingą ir menkai patikimą“ transporto priemonę, vis dėlto naujovė greit prigijo, o po septynerių metų ir visiškai pakeitė diližanus, buvusius, rodos, tokia būdinga Londono detale.

1911 metais Londono kompanijos, įsteigtos 1904 m., autobusais pervežta 340 milijonų keleivių, 1913 m. 580 mln. 1921 metais Londonas turėjo 3000 didelių autobusų, galinčių vežti po 54 keleivius… Taip autobusai pamažu tampa didžiai reikalinga ir nepakeičiama miestų susisiekimo priemone, pralenkiantys lengvuosius automobilius.

Plačiau: Pirmieji autobusai ir automobiliu supirkimas Vilnius.

Patiko? Pasidalink