Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių

Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių. Pavyzdžiui, trumparegis vairuotojas blogai mato kelią, tačiau gerai mato prietaisų parodymus. Toliaregis vairuotojas, atvirkščiai: ryškiai mato kelią ir blogiau prietaisų parodymus.

Teisingas erdvės suvokimas priklauso nuo vairuotojo patyrimo. Pavyzdžiui, pradedantis vairuotojas, nesugebėdamas teisingai nustatyti kelio pločio, nepagristai sumažina greitį arba net sustoja keliui susiaurėjus, be reikalo signalizuoja garsiniu signalu. Tik patyrimu įgyjamas sugebėjimas teisingai nustatyti atstumus. Klaidingai nustatyti važiuojamosios kelio dalies plotį gali ir patyrę vairuotojai, kai jie, anksčiau vairavę – mažesni automobilį, pradeda vairuoti didesni ir atvirkščiai.

Paprastai reikia padirbėti dvi tris savaites, kai kada ir ilgiau, kad vėl būtų galima pasitikėti savimi ir pakankamai tiksliai nustatyti atstumus.

Didėjant važiavimo greičiui, vairuotojas savo žvilgsnį nukreipia – tolimesnę kelio atkarpą. Kuo toliau perkelia žvilgsnį vairuotojas, tuo platesnę kelio atkarpą jis mato, tuo daugiau objektų patenka į jo regėjimo lauką. Kai atstumas 30 m, vairuotojas mato 1,5 m pločio kelio ruožą, kai atstumas 100 m – 5 m ir kai atstumas 500 m – 16 m. Kad galėtų saugiai aplenkti priekyje važiuojanti automobilį, vairuotojas turi matyti prieš save 600-800 m kelią. Tuomet eismas, yra saugiausias. Kai eismo sąlygos nesudėtingos, vairuotojas daugiau dėmesio skiria tolimesnėms kelio atkarpoms, todėl suvokimas yra racionalesnis.

Svarbią informaciją vairuotojui suteikia kelio ženklai. Jų suvokimo ryškumas ir greitis labai priklauso nuo ženklų dydžio ir atstumo iki vairuotojo automobilio greičio, taip pat nuo raidžių arba simbolių kontrastingumo. Pavyzdžiui, laiko skirtumas, suvokiant ženklus, kai jie kontrastingi ir nekontrastingi, gali būti labai didelis (0,6-0,7 s).

Atstumo iki daiktų vertinimui turi įtakos jų spalva. Pavyzdžiui, atstumas iki tamsios spalvos automobilio (juodo, mėlyno) padidinamas, t. y. vairuotojui atrodo, kad automobilis yra toliau negu iš tikrųjų, o atstumas iki šviesiu tonų automobilio (ypač geltono ir raudono), atvirkščiai, atrodo mažesnis.

Kai kurių užsienio specialistų nuomone, racionaliai dažant automobilius, galima išvengti daug eismo nelaimių. Iš statistikos matome, kad ryškiomis spalvomis nudažyti automobiliai patenka eismo nelaimes 2 kartus rečiau, negu nudažyti neryškiomis spalvomis. Manoma, kad eismo saugumo požiūriu automobilius geriausia dažyti oranžine, raudona ir balta spalvomis.

Teisingas laiko suvokimas yra svarbi vairuotojo savybė. Sugebėjimas tiksliai įvertinti laiko intervalus, ypač automobiliui manevruojant dideliu greičiu, dažnai turi lemiamą reikšmę eismo saugumui. Automobilių, pėsčiųjų ir kitų judančių objektų greitis nustatomas iš akies. Sis sugebėjimas yra vienas iš pagrindinių, lemiančių vairuotojo meistriškumą. Netiksliai vertinant laiko intervalą, be reikalo skubama, staigiai manevruojama ir dėl to dažnai sukeliamos avarinės situacijos. Pavyzdžiui, daugumas vairuotojų lenkdami neteisingai nustato laiką ir automobilių greitį. Dažnai vairuotojai klysta, kai, ilgesnį laiką važiavę dideliu greičiu, ima ji mažinti. Pavyzdžiui, sumažinus automobilio greitį nuo 100 km/h iki 60 km/h, pastarąjį vairuotojai nepakankamai įvertina.

Nedrausmingi dviratininkai ir motociklininkai

Dviratis yra nepaprastai judri susisiekimo priemonė. Dviratininkas gali, neįspėjęs ir neapsidairęs, staigiai pasukti, išdygdamas prieš automobilį, kitaip tariant, pasukti pačiu netikėčiausiu momentu. Todėl patyrę vairuotojai vengia dviratininkų, ypač jaunų ir nedrausmingų, kaimynystės. Tokį dviratininką lengva pažinti iš važiavimo manieros. Važiuodamas greitai, nesilaikydamas dešiniojo kelio krašto, jis visada kelia vairuotojui įtarimą.

Ypač pavojingas dviratininkas, važiuojantis prieš automobilį gatvės viduriu. Išgirdęs arba pamatęs iš užpakalio automobilį, jis staigiai suka į dešinę ir dauguma atvejų, paslydęs ant tramvajaus bėgių, krinta prieš pat automobilį. Vairuotojas turi numatyti tokią galimybę ir būti pasiruošęs staigiai pasukti į kairę, kad neužkliudytų gulinčio ant kelio dviratininko, arba stabdyti.

Visada reikia važiuoti pakankamu atstumu nuo dviratininko ir žiūreti, kad jo nekliudytume ir kad mūsų nekliudytų kitas automobilis. Taip pat būtina įsitikinti, ar prieš minutę aplenktasis dviratininkas nevažiuoja už mūsų automobilio. Jeigu mes stabdysim jis gali trenktis į mūsų automobilį ir susižaloti.

Ypač pavojingi dviratininkai naktį. Paprastai jie važinėja be žibintų ir dargi neturi dviračio užpakalyje raudono šviesos atšvaito. Todėl blogai apšviestoje gatvėje jie esti beveik nematomi ir su jais lengva susidurti, tuo labiau, kad vakare jie linkę važinėti gatvės viduriu.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Panašaus atsargumo laikytasi ir mopedų atžvilgiu. Jie važiuoja greičiau už dviratininkus, bet taip pat pasižymi „judrumu“.

Daug vargo vairuotojams sudaro motociklininkai, ypač pamėgdžiojantys sportininkus. Jie įsispraudžia į siauriausias vietas, lenkia kitas transporto priemones, rizikingai kirsdami joms kelią, lekia dideliu greičiu visomis eismo juostomis, dažnai neįspėdami, kad keičia važiavimo kryptį. Privažiuodami sankryžą, prie kurios prieš raudoną šviesoforo signalą stovi. Jie nesilaiko taisyklės, pagal kurią eismo transporto priemonės turi sustoti viena už kitos pagal ta pačia tvarka pajudėti pagal signalą sankryžą.

Po avarinis saugumas – priemonės kuriomis imamasi po eismo nelaimės

Todėl vairuotojas turi būt: labai atsargus, kai kelyje greta jo atsiranda dviratis, mopedas motociklas.

Vežimai

Kinkomojo transporto vežėjai labai dažnai trukdo kelių eismui. Dauguma atvejų jie nežino kelių eismo taisyklių: nieko nenutuokia apie pirmumo teisę sankryžoje, apie draudimą važiuoti arba stovėti, nežino kelio ženklų. Vežėja „prieš srovę“ į vienos krypties eismo gatvę, vakare neuždega žibintu , dažnai nepaiso eismo saugumo.

Ketindamas aplenkti vežimą, vairuotojas turi nuo jo važiuojančio pakankamu atstumu, nes negali būti tikras, kad vežėjas kaip tik tuo momentu nepasuks į automobilio pusę. Jeigu leidžiama signalizuoti signalu, vairuotojas turi tuo signalu įspėti vežėją ir laukti, kol jis pavažiuos į dešinę. Kartais tenka labai ilgai laukti ir vis tiek lenkti nepalankiomis sąlygomis. Ypač nemalonu aplenkti sunkius vežimus, kurie paprastai nepavažiuoja į dešinę ir užstoja vairuotojui kelią.

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai

Būtina visuomet pasverti ne tik stabdymo galimybę ir sukibimo koeficientą (nuo kurio atvirkščiai proporcingai priklauso stabdymo kelias), bet ir stabdžių sistemos atsparumą, ypač kai dažnai stabdoma, važiuojant dideliu greičiu. Stabdžių antdėklai, labai įkaisdami be atitinkamo ataušimo, genda. Be to, ir stabdžių būgnų trinties jėga mažėja, kylant temperatūrai.

Šios problemos neliečia automobilių su diskiniais stabdžiais. Tereikia tikrinti jų stabdžių trinkelių būklę.

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai: stabdymas varikliu ir stabdymas oro pasipriešinimu. Antrasis būdas efektyvus, lekiant dideliu greičiu (oro pasipriešinimas didėja proporcingai greičio kvadratui).

Varikliu stabdoma, atitraukiant koją nuo droselio valdymo pedalo. Kai greitis tiek sumažėja, jog nebėra pavojaus viršyti didžiausią leistiną variklio alkūninio veleno apsisukimų skaičių, vairuotojas įjungia sekančią žemesniąją pavarą. Didinant stabdymą tokiu būdu, įsidėmėtina, kad variklis stabdo tik varančiuosius ratus. Todėl šis būdas ne toks efektyvus, kaip stabdymas stabdžiais. Staigiai stabdant posūkyje į dešinę, labiausiai prie kelio spaudžiamas priekinis kairysis ratas, po jo ir užpakalinis kairysis. Abiejų dešiniųjų ratų apkrova sumažėjo, užpakalinis dešinysis ratas netgi pakilo nuo kelio paviršiaus.

Tačiau, važiuojant dideliu greičiu, stabdymas tiek varikliu, tiek oro pasipriešinimu duoda patenkinamus rezultatus.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Stabdydamas prieš posūkį, vairuotojas turi tiksliai žinoti, kada reikia pradėti stabdyti. Jis privalo sumažinti greiti iki šiam posūkiui atitinkamo dydžio tiksliai tuo momentu, kai pradeda sukti. Paprastai vairuotojai, važiuodami 100 km/h, pradeda stabdyti per anksti, o važiuodami didesniu greičiu, — per vėlai. Matyt, nustatydami atstumą iki posūkio, jie dažnai nesuvokia, kad stabdymo kelias proporcingas ne tiesiog greičiui, o jo kvadratui. Vadinasi, padidėjus greičiui, pavyzdžiui, 2 kartus, stabdymo kelias pailgėja ne 2, bet 4 kartus.

Nėra kokios nors bendros taisyklės, kaip nustatyti stabdymo momentą. Vairuotojas turi pats išmokti ji tinkamai nustatyti, treniruodamasis įvairiomis sąlygomis. Tik privalo įsidėmėti: jeigu pradės stabdyti prieš posūkį per anksti, tuo sumažins tik vidutinį greitį; jeigu pradės stabdyti perdaug vėlai, automobilį ištiks šoninis slydimas ir tuo išvyka pasibaigs.

Normalus stabdymas yra toks, kuris pereina iš silpno į stiprų, paskui vėl silpnėja iki nulio. Taip stabdomas automobilis sklandžiai sustoja numatytoje vietoje. Čia negali susidaryti pavojingos situacijos. Šoninis slydimas negresia netgi slidžiausiame kelyje, padangos taip pat negenda.

Paprastai važiuojant, pirma stabdoma varikliu, t. y. nukeliant koją nuo droselio valdymo pedalo. Variklis sudaro pasipriešinimą ir sklandžiai stabdo ratus. Tik galutinis stabdymas, iki visiško sustojimo, atliekamas kojiniu stabdžiu.

Vairuotojas turi būti ypač atidus ir nedaryti klaidų

Vairuotojas turi būti ypač atidus ir nedaryti klaidų, nes priešingu atveju gali kliudyti šalia stovinčius automobilius. Automobilis statomas pakankamu atstumu nuo stovinčiojo iš kairės, kad būtų galima pakankamai plačiai atidaryti duris išlipant. Nuo dešinėje pusėje stovinčio automobilio taip pat sustojama pakankamu atstumu, kad jo vairuotojas galėtų laisvai išlipti.

Mašiną reikia pastatyti labai tiksliai. Tiktai tuomet stovėjimo aikštelėje bus tvarka ir tilps atitinkamas automobilių skaičius. Visiškai neleistina statyti automobilius stovėjimo aikštelėje nerūpestingai, netinkamu kampu arba nesilaikant tinkamo nuotolio nuo pažymėtos aikštelės krašto.

Manevrai, j kuriuos vairuotojasįgunda, atlikdamas išnagrinėtus pratimus, padeda jam išmokti taisyklingai pastatyti automobili stovėjimo aikštelėje tarp kitų automobilių, stovinčių išilgai važiuojamosios dalies.

Jeigu tarp tų automobiliu atstumas didelis, reikia privažiuoti priekine eiga arčiau šaligatvio, pavažiuoti iki priekyje stovinčio automobilio, paskui, pasukus vairo ratą dešinėn, privažiuoti prie šaligatvio atbuline eiga ir sustoti išvažiavimui pakankamu atstumu. Kartu paliekamas reikiamas atstumas užpakalyje stovinčiam automobiliui, kad tas taip pat galėtų laisvai išvažiuoti iš stovėjimo vietos.

Kai automobiliai, tarp kurių ketinama sustoti, stovi arti vienas kito, į numatytą vietą įvažiuojama atbuline eiga ir pasisukant. Tam vairuotojas pirma važiuoja išilgai automobilių eilės ir stabteli ties priekine dalimi to automobilio, kuris stovi prieš numatyta, užimti stovėjimo vietą. Atstumas tarp automobilių turi būti 0,5 m. Suprantama, vairuotojas stabteli tik tuo atveju, jeigu netrukdo eismui. Paskui pradeda važiuoti atbulas, žiūrėdamas pro užpakalinį stiklą.

Kartu pasuka vairą iki galo dešinėn, ir automobilis įsuka į pasirinktą vietą tarp kitu mašinų. Šiuo metu vairuotojas turi būti labai atidus. Kai jo automobilio priekinis durų statramstis susilygina su lenkiamos mašinos užpakaline dalimi, vairas atsargiai pasukamas iš dešinės padėties į kairiąją. Po to atsargiai važiuojama atbulomis iki užpakalyje stovinčio automobilio. Ir pagaliau priekiniai ratai pasukami į važiavimo tiesiai padėtį ir šiek tiek pavažiuojama į priekį, paliekant vietos užpakalyje stovinčiai mašinai išvažiuoti.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Labiausiai paplitusi klaida, statant automobilį už kitų, yra lėtas ir nepakankamas vairo rato pasukimas tiek kairėn, tiek ir dešinėn. Važiuoti reikia lėtai, o vairą sukti kiek galima greičiau. Nuo to priklauso manevro taisyklingumas.

Įvažiavus į numatytą vietą, sustojama: atstumas iki priekyje ir užpakalyje stovinčių automobilių turi būti maždaug vienodas. Tai būtina, kad jie galėtų laisvai išvažiuoti iš stovėjimo vietos. Vairuotojas, išvažiuodamas iš stovėjimo vietos, privalo kiek galima daugiau pavažiuoti atgal. Labai svarbu, kad jis iš savo vietos sugebėtų nustatyti, kiek gali pavažiuoti atgal, nekliudydamas užpakalyje stovinčio automobilio. Turint patyrimo, šį atstumą galima nustatyti iki 5 cm tikslumu.

Ji nebuvo tikra, bet pasirodė, kad balse pasigirdo nauja gaida

Ji nebuvo tikra, bet pasirodė, kad balse pasigirdo nauja gaida. Ji pasisuko ir pasižiūrėjo į jį. Per plaukus sunku buvo įžiūrėti, ar veido išraiška pasikeitė.

Svarbu buvo lūpos. Kaip ir visados, ji norėjo jas aiškiai matyti. Akys niekados nieko neatspindėdavo, nebent įtūžį.

– Žinoma, tęsė jis, jei vis dėlto lėktuvas skris, tada pritariu: gali būti tikra, kad pavėlavai. Negi negali susitaikyti su ta mintim?

Ji nusisuko ir žiūrėjo per langą į rūką. Kuo toliau jie važiavo, tuo labiau jis tūštėjo. Dabar ji tegalėjo įžiūrėti kelio pakraštį ir už jo -— siaurą žolės juostą.. Moteris žinojo, kad vyras tebežiūri į ją. Ponia Foster vėl pažvelgė į jį ir su siaubu pastebėjo, kad jis įdėmiai „stebi kairiosios jos akies kraštelį, kuriame — jautė — trūkčiojo raumuo.

– Na, kaip? — paklausė jis.
– Kas — na, kaip?

Pavėlavai, būk tikra, jeigu jis skrenda. Per šitą purvą negalime greitai važiuoti.

Daugiau jis nieko nebesakė. Automobilis šliaužte šliaužė. Vairuotojas nukreipė geltonas lempas į kelio pakraštį, kad neišklystų iš kelio. Prieš juos
iš rūko išnirdavo kitos šviesos — tai baltos, tai geltonos, o viena, ypač ryški,
visa laika sekė paskui juos.

Staiga automobilis sustojo.

– Naštai! — sušuko ponas Fosteris.
– Įklimpome. Taip ir žinojau.
– Ne, sere, — tarė pasisukdamas vairuotojas. — Atvažiavome. Tai oro uostas.

Netarusi nė žodžio ponia Foster įšoko iš automobilio ir nuskubėjo per pagrindinį įėjimai pastatą. Viduje buvo aibė žmonių, daugiausia „ nusiminusių keleivių, lūkuriuoja ančių prie bilietų kasų. Prasibrovusi pro juos ji užkalbino tarnautoja.

-Taip, pasakė jis. Jūsų reisas laikinai atidėtas. Bet prašom neišeiti. Pragiedrėti gali kiekviena akimirką.

Ji grįžo atgal ir pasakė tebesėdinčiam automobilyje vyrui paskutinę naujiena.

– Bet tu nelauk. Nėra prasmės.
– Aš ir nelauksiu, — atsakė jis.

– Juo labiau kad vairuotojas gali mane nuvežti atgal. Ar ne taip?
– Manau, kad taip, atsakė tasai.
– Ar bagažą jau išnešei?
– Taip, sere.
– Sudie, brangusis, pasakė ponia Foster ir pasilenkusi per langą pakštelėjo į šiurkščius žilus skruosto plaukus.

– Sudie, — atsakė jis. — Laimingos kelionės.