Pradėję kalbėti naujagimio fizinio lavinimo tema. iš tikrųjų jau ėmėme kalbėti apie vaiko priežiūros organi priežiūra ir auklėjimas (ir ne tik zavimą. Tai ne atsitiktinis dalykas fizinis!) pirmosiomis vaiko gyvenimo savaitėmis, mėnesiais, metais būna labai susipynę. Tinkamai organizavus priežiūrą, visada esti tikslingai organizuojamas visas vaiko gyvenimas, o tai turi reikšmę ir asmenybės psichinių bruožų, savybių ugdymui.
Todėl prieš tyrinėdami vaiko vystymąsi kūdikystės laikotarpiu (kurio pradžią signalizuoja ,,žvalumo kompleksas”), prieš nagrinėdami, kaip formuojasi šio amžiaus vaiko judesiai ir elgesys, pažintinės kalbos galimybès, pasistengsime glaustai įsivaizduoti, kaip geriau organizuoti vaiko priežiūrą pirmaisiais gyvenimo metais (įskaitant ir naujagimystės laikotarpi); čia reikės atsižvelgti į anatomines ir fiziologines jo organizmo ypatybes ir neužmiršti dvejopos užduoties – saugoti jo sveikatą ir rūpintis auklėjimu.
Ne šiaip sau mažiukas… Paprastai akceleracija prisimenama regint paauglį, kuriam tėvas – ligi pečių. Tačiau ,,akceleratai” yra jau ir dabartiniai naujagimiai: jie didesni negu buvo naujagimiai prieš 40-50 metų. Daug anksčiau dabar padvigubėja ir patrigubėja pirminis svoris. Vidutinis naujagimio svoris nuo 3300 iki 3500 g. Vidutinis ūgis – nuo 48 iki 52 cm. Berniukų ir ūgis, ir svoris didesnis negu mergaičių, jų ir krūtinės ląstos apimtis didesnė (čia rodikliai svyruoja nuo 28 iki 39 cm). Vidutinė galvos apimtis 35 cm. mažesnė paprastai esti mergaičių, didesnė – berniukų.
Kelias pirmąsias dienas naujagimio svoris krinta. Tai natūralus reiškinys, ir dėl to jaudintis neverta, net jeigu svoris sumažėja 10% (kai vaikų svoris nukrinta visai nedaug). Vos tik vaikas prisitaikys prie naujų mitybos sąlygų, o motinos pieno padaugės, svoris vėl pakils. Tai gali atsitikti ir po 2 savaičių, bet maždaug trečdalis vaikų pirmykštį savo svorį pasiekia dar gimdymo namuose. Svoris padvigubėja, sulaukus 4.5 mėnesio. 10 mėnesių berniukų ir 11-12 mėnesių mergaičių svoris patrigubėja. Pirmaisiais metais svoris didėja intensyviau negu ūgis. Per pirmuosius gyvenimo metus vaiko svoris padidėja maždaug 7 kg, o paūgėja vaikas 25-30 cm.
Žiūrint į naujagimį, pirmiausia krinta į akis jo mažumas, palyginti su suaugusiu žmogumi. Dėl to ir atsirado žodis ,,mažiukas”, kuriame atsispindi kiekybinė” pažiūra į vaiką kaip mažą suaugusiji. Bet iš tikrųjų jis skiriasi nuo suaugusiojo kur kas esmingiau. Lengvai matomi naujagimio kūno sandaros ypatumai: palyginti didelė jo galva (ketvirtadalis viso kūno) ir palyginti trumpos galūnės, ypač kojos (du penktadaliai ūgio); suaugusio žmogaus kūno proporcijos kitokios (atitinkamai aštuntoji dalis ir pusė).
Nors organizmo sistemos ir organai apskritai įgijo reikiamą sandarą, jie turės dar augti ir tobulėti, o svarbiausia jie turi veikti kaskart efektyviau. Dauguma griaučių dar visiškai nesukaulėję, sakysim, beveik visą stuburą sudaro vien minkštas ir lankstus kremzlinis audinys. Pirmieji dantys du apatiniai viduriniai kapliai prasikala paprastai 7 mėnesių kūdikiui. Praeis keli mėnesiai, ir ims kaltis iš karto keturi viršutiniai kapliai ir dar du apatiniai. Metų vaikas paprastai turi 8 dantis.
Kvėpuoja mažasis lygiai, bet kvėpavimo tankumą gali greitai sutrikdyti menkiausi išoriniai ar vidiniai veiksniai. Apskritai kūdikis kvėpuoja daug tankiau negu suaugęs žmogus. Žinoma, vaikui augant, didėja plaučių tūris, vadinasi, ir daugiau oro į juos patenka kiekvienu įkvėpimu. Daugiau iš oro pasisavinama ir deguonies. (Palyginkime: septynerių metų vaikas iš 1 litro oro pasisavina 133 ml deguonies, vienerių metų – 71 ml, o naujagimis – tik 26 ml.)
Kraujotaka taip pat turi savų ypatumų. Pirmiausia naujagimio savotiška kraujo sudėtis daugiau čia raudonųjų kraujo kūnelių (ir kartu hemoglobino, nuo kurio priklauso deguonies bei anglies dioksido transportavimas) ir leukocitų, kovojančių su ligų sukėlėjais. Bet jau pirmaisiais metais kraujo sudėties savitumas pamažu nyksta. Dar dažnas pulsas (135 tvinksniai per minutę – palyginkite su savo pulsu!).
Vienu susitraukimu širdis išstumia (tai vadinamasis smūginis tūris) nedaug kraujo 25 kartus mažiau negu suaugusiojo; o medžiagų apykaita turi būti intensyvi štai ir sprendžiamas šis uždavinys dažnų širdies susitraukimų sąskaita. Ilgainiui smūginis tūris didės, ir didės sparčiau negu retės pulso tvinksniai, taigi kraujo per minutę širdis praleis vis daugiau. (Pirmaisiais metais kiekis patrigubės.)
Be to, naujagimio pulsas nepastovus ir aritmiškas – tai siejasi ir su pačios širdies nervų bei raumenų aparato ypatumais, ir su tuo, kad nervų sistema, vadovaujanti širdies susitraukimams, dar nepakankamai brandi. Kraujo palyginti yra daug – 14% kūno masės, o suaugusio žmogaus 5-6%, ir jame iš karto atsispindi kad ir menkiausias poveikis: ir išorinis (ryški šviesa, stiprūs garsai, staigi temperatūros kaita, skausmas), ir vidinis (maisto dirginimas, nemalonūs pojūčiai, raumenų įtampa. temperatūros pakilimas). Todėl, saugodami mažojo nervų sistemą, kartu saugome ir jo širdį.
Raumenų sislemą iki gimimo momento sudaro visi tie raumenys, kuriuos turi ir suaugęs žmogus. Bet jų svoris turės padidėti 40 kartų, be to, raumenų svoris didėja dvigubai intensyviau negu viso kūno svoris; todel naujagimio raumenys sudaro 23% viso kúno svorio, o suaugusiojo šis rodiklis siekia beveik 45%.
Pirmiausia auga raumenys, atliekantys svarbiausias gyvybines funkcijas: padedantys kvépuoti, čiulpti, apsisaugoti (pavyzdžiui, užsimerkti šviečiant ryškiai šviesai). Naujagimiui būdinga vadinamoji raumenų hipertonija (padidėjusi lenkimo raumenų itampa), susijusi su tuo, kad atitinkamuose galvos smegenų plotuose kol kas dominuoja jaudinimas.
Dėl to tokia būdinga naujagimio kuno padėtis: paguldytas ant nugaros, jis pasuka galvą į šoną. sulenkia rankas per alkūnes ir, sugniaužęs kumštelius, laiko juos prie galvos, kojos sulenktos per dubens šlaunikaulio sąnarius ir pritrauktos prie pilvo. Raumenų hipertonija greitai mažėja ir 3-4-tą mėnesį daugumai vaikų beveik visai praeina.
Virškinimas turi garantuoti naujagimiui spartesnę (palyginti su suaugusiuoju) medžiagų ir energijos apykaitą. Juk ne tik turi būti atkuriamos eikvojamos medžiagų ir energijos ląstelės, bet ir nepaliaujamai augti įvairių organų audiniai.
Pirmaisiais gyvenimo metais vaiko virškinamieji organai dar nelabai tobuli. Skrandžio sienelės raumenų sluoksnis ne visai išsivystęs, stemplės perėjimas į skrandį platus ir netvirtai užsidaro, todėl mažiesiems sunku sulaikyti maistą ir jie dažnai jo atpila, ypač permaitinti. Mažo vaiko žarnyne ir skrandyje yra visų virškinimo fermentų, tik gerokai mažiau ir ne tokių aktyvių, ypač maža lipazés fermento, skaidančio riebalus. Tulžyje maža tulžies rūgščių ir cholesterino.
Baltymų apykaita: virškinimo ir pasisavinimo intensyvumas toks pat, kaip ir suaugusiųjų, bet gyvenimo pradžioje daugiausia organizme sulaikoma azoto, ir tai suprantama juk vyksta sparti sintezė baltymų, iš kurių susidaro ląstelės ir audiniai. Kai baltymų maiste per maža, vaikas gali lėčiau augti ir būti ne toks atsparus. Pridursime, kad tinkama baltymų apykaita vyksta tik tada, kai kūdikis gauna pakankamai vandens ir druskų.
Angliavandenių ir riebalų apykaita: tai pirmiausia šilumos gamyba. Angliavandenių ir riebalų pasisavinama labai daug maždaug devynios dešimtosios. Vandens apykaita: naujagimio organizme daug daugiau vandens negu mūsų; ir ši biocheminė jo savybė neatsitiktinė vanduo labai svarbus baltymų apykaitai. Vanduo cirkuliuoja, t. y. įsiurbiamas per žarnyną ir išskiriamas per inkstus, ką tik minėjome, kad odą ir plaučius kur kas greičiau negu suaugusiojo organizme. Daug vandens iš vaiko organizmo pašalinama ir su išmatomis, todėl skysčių poreikis nepaliaujamas; vandens trūkumas sunkiai pakeliamas.
