Mažai tikėtina, kad sutiksite sodą, kuriame nebūtų kuklios morkų lysvės. Nors kai kurios labai paklausios ir vertingos daržovės neturi įnoringo patrauklumo, ne visi sodininkai sugeba gauti gausų ir aukščiausios klasės morkų derlių. supažindina su morkų augintojų dažnai daromais spąstais, šių metų derliaus mastais ir būdais, kaip užtikrinti sveikos būklės išsaugojimą iki pavasario.
Patirties trūkumas veda į nesėkmę.
Milžiniškoje 1000 hektarų plote, esančioje Kelmės rajone, tik 11 hektarų dalis skirta tik ekologiškų morkų auginimui. Esant gana ribotai ekologiškų morkų rinkai Lietuvoje, užaugintos daržovės patenkinamai tenkina kaimyninių šalių vartotojų poreikius. akcentuoja, kad nuolat didėjant poreikiui, morkų auginimo plotas ūkyje kasmet laipsniškai plečiasi.
Šiuo metu morkos skinamos iš prisotintos žemės kelių hektarų plote. Dėl gausių kritulių rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo neįmanoma nuimti derliaus. Tačiau įmonės atstovas tikina, kad nepaisant nepalankių oro sąlygų, morkų derlius pasiteisino – įspūdingas derlius – 50–70 tonų iš hektaro. Pašnekovas perteikia savo išmintį, kaip ekologiniame ūkyje pasiekti vaisingą vertingų šaknų derlių, akcentuodamas technologinių reikalavimų laikymosi reikšmę. Jie pabrėžia, kad pradinis esminis žingsnis yra tinkamas žemės įdirbimas.
Morkos klesti lengvoje ir vidutinio sunkumo dirvoje, ypač smėlingoje arba lengvoje priemolio humusingoje dirvoje. Morkoms blogai sekasi sunkioje molingoje, drėgnoje, rūgščioje dirvoje, nes dėl to jos auga mažos ir šakojasi, todėl žiemą tampa mažiau atsparios. Dirvožemio kokybė labai įtakoja morkų šaknų formą ir spalvą. Neseniai šviežiu mėšlu patręštoje žemėje morkų patartina nesėti, nes taip ne tik šakojasi, bet ir atsiranda nemalonus skonis. Morkos klesti neutralioje dirvoje, geriausia, kai praėjusiais metais kalkės, ypač kai dirvožemio pH lygis yra mažesnis nei 6,5.
teigimu, į dirvos įdirbimo optimizavimą būtina investuoti daug pastangų. Siekiant užtikrinti aukščiausią morkų kokybę, labai svarbu, kad gerai nusausintos dirvos sluoksnis tęstųsi iki 22 cm, o tai maždaug prilygsta šių šakniavaisių ilgiui. Dirvožemyje neturi būti akmenų ar grumstų, kurie galėtų pažeisti elegantišką šakniastiebių formą. Pašnekovas atvirai pripažįsta, kad norint išauginti tikrai puikų morkų derlių, reikia daugiau nei metų patirties.
Išskirtinai auginami hibridai.
Dirvožemio kokybės gerinimas taikant tinkamus kultivavimo būdus duoda daug naudos, įskaitant geresnę dirvožemio struktūrą, didesnį drėgmės išsaugojimą, optimalias sąlygas mikroorganizmams ir veiksmingą piktžolių kontrolę. Ne mažiau reikšmingas yra ir morkų veislių parinkimas – procesas, panašus į aukso puodo pataikymą, kaip akcentavo. Ūkyje sėjamos tik užsienietiškos morkų veislės, kurios buvo kruopščiai ištirtos ir atrinktos, siekiant maksimaliai padidinti derlių ir atitikti vietos sąlygas. Tačiau lietuviškų morkų veislių augintojas lieka neaiškus. Ekologiškų morkų sėklų, kurios yra žymiai brangesnės nei įprastinės, trūkumas yra iššūkis net tarptautinėse rinkose, todėl ūkiuose, turinčiuose ekologinį sertifikatą, būtina sėti neekologiškas sėklas.
Šiemet ūkis ryžosi sėti įvairių atspalvių morkas – baltas, geltonas ir violetines. Pasak, šios gyvybingos morkos vis dažniau naudojamos kuriant unikalius kulinarinius kūrinius ir suteikiant patiekalams estetiškumo. Jei vartotojai priims ir turės didelę paklausą, jų auginimo plotai bus atitinkamai išplėsti.
Didelę reikšmę turi sėjomaina.
tvirtina, kad morkos gali klestėti ir nenaudojant chemikalų, o su ligomis ir kenkėjais susiduria tik nepatyrę sodininkai. Pagrindinė šių sodininkų klaida yra nesugebėjimas praktikuoti sėjomainos. Atstovė mano, kad morkas naudingiausia tame pačiame lauke sodinti po 6-7 metų. Tiksliau, morkas rekomenduojama sėti po svogūnų, grūdinių kultūrų, daržovių, kurios buvo stipriai patręštos mėšlu. Jei morkos pasodintos toje pačioje vietoje iki šio laiko tarpo, jos gali užsikrėsti įvairiomis ligomis, nes patogenai išlieka dirvožemyje dėl morkų lapų ir šakniavaisių liekanų. Morkos yra ypač pažeidžiamos morkų musių, vabzdžių ir šaknų amarų padarytos žalos.
Morkų sėklos pasižymi mažu dydžiu ir santykinai lėtu, maždaug 16–25 dienų dygimo periodu. Norint užtikrinti optimalų augimą, morkas reikia atsargiai sėti į lysves su 20 cm tarpueiliais ir negiliai 0,5–1,5 cm gyliu. Morkų sėjos procesas reikalauja kruopštumo ir atidumo detalėms, nes per giliai pasėtos sėklos gali užsitęsti dygimo periodu ir netolygiai augti. Žemės ūkio sąlygomis įprasta pasėti apie 12 tūkst. morkų sėklų vienam arui. Žiemai laikyti skirtas morkas ekspertai rekomenduoja sėti gegužės mėnesį.
Norint užtikrinti šviežių morkų derlių birželio pradžioje, patartina jas sėti rudens sezono metu. Sodinimo lysvę reikia tinkamai paruošti spalio mėnesį, 20 cm intervalais suformuojant griovelius, siekiančius 2-3 cm gylį. Atėjus šalnoms, paprastai lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje, morkas reikia pasėti, o jų lizdus uždengti maždaug 1–1,5 cm durpių sluoksniu. Atėjus ankstyvam pavasariui ir 5-8 laipsnių šilumos dirvai, morkos sėkmingai dygs. Tačiau verta žinoti, kad rudens laikotarpiu pasėtos morkos netinka ilgalaikiam saugojimui.
Morkos ir grybai turi skirtingus augimo modelius, nes morkos negali augti savarankiškai.
Žemės ūkio kraštovaizdžiuose pasėlių trukmė ribojama iki šalnų atėjimo.
Kuo ilgiau morkų šaknys paliekamos neiškastos, tuo daugiau kaupiasi cukrus ir karotinas, todėl pagerėja jų saugojimo galimybės visą žiemos sezoną. Svarbu morkų derlių nuimti iki šalnų, kad būtų išvengta žalos. Rūšiavimo metu labai svarbu išmesti pažeistus šakniavaisius, nes jie linkę greitai pūti ir užteršti kitus. Užuot pjaustę lapus, juos reikia susukti, kad nepakenktų šaknies galvutei. Augimo laikotarpiu morkos ypač jautrios fomozei – ligai, kurią sukelia Rostrupo rupūžės. Ši liga paprastai pasireiškia antroje vasaros pusėje, todėl ant užkrėstų lapų gyslų ir lapkočių susidaro pailgos, pilkšvai rudos dėmės. Pažeisti lapai išdžiūsta ir nulūžta paveiktose vietose. Be to, morkos šaknies galvutė ir apatinė dalis patiria tamsiai rudą puvinį. Ligą sukeliantis agentas lieka ramybės būsenoje sergančiuose augaluose, šakniavaisiuose ir sėklose. Sandėliavimo vietose morkoms didesnę žalą daro sklerotinis puvinys, juodasis puvinys, rizoktoniozė.
Šiais metais gausus kritulių kiekis padidino jautrumą ligoms. perspėja, kad pastaruoju metu ant paskutinės nuimtų morkų partijos kartu su per daug drėgmės gavusiomis morkų partijomis aptikti pūvantys antgaliai daro jas netinkamas laikyti. Pašnekovė pabrėžia, kad vien vieno laipsnio temperatūros ir 97 procentų drėgmės derinio pakanka, kad būtų užtikrintas sandėliuojamų morkų ilgaamžiškumas iki pavasario. Ir atvirkščiai, jei drėgmės lygis yra nepakankamas, morkos pradės vyti ir praras norimą traškumą ir šviežumą.
Kur ir kaip laikyti morkas
1. Patalpa, kurioje bus laikomos morkos, kruopščiai paruošiama, išdžiovinama ir dezinfekuojama, pavyzdžiui, ozonu. Ozonavimas naikina pelėsius ir grybus bei pašalina biologinę taršą ir blogus kvapus.
2. Morkas geriausia laikyti specialiose medinėse dėžėse, apibarstytas pjuvenomis ar šermukšnio lapais. Dėžės neturi būti didelės.
3. Morkas galima laikyti krūvose ar duobėse rūsyje.
4. Morkų negalima laikyti toje pačioje patalpoje, kurioje laikomi vaisiai.
5. Į sausą rūsį galima įberti šlapio smėlio ir įdėti morkų. Tada jie nenuvys.
6. Morkos išsilaiko ilgiau, jei jas įdėsite į samanų „lysves“.
7. Morkos taip pat ilgiau išsilaikys, jei jas apšlakstysite svogūnų lukštų ar spygliuočių antpilu.
8. Morkos gerai laikosi polietileniniuose maišeliuose, užpildytuose 8-10 cm pjuvenų sluoksniu.
Be puikaus skonio, morkos vaidina svarbų vaidmenį gerinant bendrą sveikatą. Jie stiprina organizmą, valo kraujotaką, šalina toksinus ir kenksmingas medžiagas, reguliuoja medžiagų apykaitą, gerina vidaus organų veiklą. Be to, morkos labai naudingos kovojant su avitaminoze ir anemija. Morkos gali pasigirti karotinoidų gausa, taip pat įspūdingu asortimentu būtinų vitaminų, tokių kaip C, D, E, K, B1 ir B6. Iš įvairių morkų veislių rausvos ypač išsiskiria dideliu karotino kiekiu. Be to, morkos yra turtingas biotino, kalio, kalcio, magnio, fosforo, organinio natrio ir įvairių mikroelementų šaltinis. Kalbant apie sudėtį, daugumą morkų veislių sudaro maždaug 88 procentai vandens, 7 procentai cukraus, 1 procentas baltymų, 1 procentas celiuliozės, 1 procentas pelenų ir 0,2 procento riebalų.