KAS YRA KOSMINIAI SPINDULIAI?
Taip vadiname srautą elektringųjų dalelių, kurios lekia iš kosminės erdvės ir, patekusios į Žemę, sukelia branduolinius pakitimus oro ir žemės plutos molekulėse bei atomuose.
Fizikų atlikti tyrimai rodo, kad kosminius spindulius daugiausia sudaro protonai, elektronai, pozitronai — teigiami elektronai ir įvairūs vadinamieji mezonai, atseit, elementarios dalelės, kurių masė yra iarpinė tarp protono ir elektrono masių (pastaruoju metu rasta mezonų, kurių masė didesnė už protono masę). Mums dar nežinoma kosminių spindulių kilmė.
Mezonai — dalelytės, pirmą kartą pastebėtos kosminiuose spinduoliuose. Jie arba turi krūvį, lygų elektrono (arba pozitrono) krūviui, arba yra neįelektrinti. Įvairių mezonų mase viršija elektronų masę 200-2000 kartų.
Matyti, kosminiuose spinduliuose, be elementarių dalelių, yra tam tikras sudėtingesnių atomų branduolių skaičius.
Tačiau iš to, kad jie lekia visomis kryptimis, matyt, kad jų negali skleisti kuris nors vienas dangaus kūnas, esąs greta žemes. Bet yra teorijų, kurios teigia, kad kosminį spinduliavimą sukelianti Saulė, kuri aplink save sudaro magnetinį lauką. Šis laukas smarkiai pakeičiąs pradinę spinduliavimo kryptį, ir jis iš įvairių pusių pasiekiąs žemę.
Kosminių spindulių intensyvumas arti žemes paviršiaus yra toks nežymus, jog ligi šiol neteko pastebėti kokios nors esminės įtakos gyvų organizmų būklei.
IŠ KUR ATSIRADO ŪKAI?
Bent dalis ūkų atsiranda, susitelkus žvaigždžių išmestai materijai. Todėl ūkai susideda pirmiausia iš dujų su didesne ar mažesne priemaiša dulkių, kurios turi susidaryti bet kuriose dujose, esant žemai temperatūrai, artimai absoliučiam nuliui. Vadinasi, dulkės susidaro skystėjant ir šąlant dujoms. Stebėjimai rodo, kad visuose ūkuose būna ir dujų, ir dulkių.
Ūkai, esantieji toli nuo žvaigždžių, aplamai yra tamsūs.) Užtat arti žvaigždžių esantieji ūkai šviesūs, nes juos apšviečia žvaigždės. Taip pat pasitaiko, kad ūkas šviečia todėl, jog gretimos žvaigždės šviesa veikia ūko atomus. Šis reiškinys iš esmės panašus į specialia medžiaga padengtos laikrodžio rodyklės švytėjimą, — ta medžiaga, veikiama spindulių, kurį laiką švyti.
Esmini vaidmenį, silpninant kosminio spinduliavimo intensyvumą, atlieka atmosfera, sulaikanti dalį spindulių.
Tokie procesai vyksta tik arti labai karštų kurios išspinduliuoja daug ultravioletinių galinčių sukelti švytėjimo procesus, kuriuos vadiname liuminescencija.
KODĖL SAULĖ NESISUKA, O ŽEMĖ SUKASI?
Šis klausimas suformuluotas netinkamai. Saulė, kaip ir Žemė, sukasi apie savo ašį. Saulė apie savo ašį apsisuka maždaug per mėnesį. Jeigu norite patys įsitikinti, kad tai teisinga, pasiimkite tamsų stiklą ir žiūroną. Žiūrėdami į Saulę per žiūroną (ir kartu per tamsų stiklą, kad nepakenktumėte akims), jūs pastebėsite joje dėmes. Ir šitaip kelias savaites stebėdami kurią nors vieną dėmę, įsitikinsime, kad ji slenka iš rytinio Saulės krašto į vakarinį (jeigu, žinoma, ji per tą laiką neišnyks). Iš to aišku, kad Saulė sukasi. Ši dėmė išnyks vakariniame Saulės krašte, o maždaug po dviejų savaičių vėl pasirodys rytiniame jos krašte. Žinoma, yra ir kitų įrodymų, kad Saulė juda sukdamasi.
Sukimasis yra būdingas ne tik Saulei, bet ir kitoms žvaigždėms. Tuo mes įsitikinome, tirdami spektrus. Greičiausiai sukasi karštosios (baltosios) žvaigždės, lėčiausiai — geltonosios ir raudonosios nykštukinės, ir, vadinasi, žvaigždės, panašios į mūsų Saulę.
Saulės sukimasis turi kai kurių sunkiai paaiškinamų ypatybių. Mat, įvairios Saulės dalys sukasi nevienodu greitumu. Dalys, esančios arti ašigalių, kartą apsisuka maždaug per 30 dienų, o dalys, esančios arti pusiaujo, — maždaug per 25 dienas.
Taip būna todėl, kad Saulė ne kietas kūnas, o dujinis rutulys.
