Kai vaikų paklausiama, kas yra saldžiau už cukrų, jie atsako: šokoladas. Jei to paties paklausiama suaugusiųjų, ypač žmonių, pergyvenusių karą, tai jie sako, kad sacharinas. Tačiau, pasirodo, jog saldesnis už cukrų yra augalas — saldymedis, rudmenė, arba saldymedžio šaknis. Tai daugiametis žolinis augalas su daugiaskilčiu šakniastiebiu ir iki 30 m ilgio šaknimi. Auga TSRS europinės dalies pietryčiuose, Kaukaze, Vidurinės Azijos stepėse ir pusdykumėse, sudarydamas didelius sąžalynus. Gerai gali augti ir Baltarusijoje.
Prieš patekdamas ant vaistinės prekystalio, saldymedis nuėjo ilgą kelią, kupiną pagarbos, o kartais ir užmaršties. Saldymedis yra jau keletą tūkstantmečių išbandytas Egipto, Indijos, Tibeto gyventojų vaistinis augalas. Jį žinojo senovės graikų gydytojai Hipokratas ir Teofrastas. Galenas plačiai vartojo augalo šaknį ir jos ekstraktus įvairiomis vaistų formomis. Pavyzdžiui, ją vartojo kaip priešnuodi apsinuodijus sugedusia mėsa ir grybais, kaip bendrai stiprinanti organizmą vaistą, taip pat plaučių ir skrandžio ligoms, diabetui ir lėtiniam nefritui, skrandžio opai gydyti, laikė antruoju pagal efektyvumą po ženšenio vaistu organizmo gyvybinėms funkcijoms atstatyti. Senovinės Tibeto knygos „Džunši” rusiškame vertime apie saldymedi pasakyta: „Malonaus skonio medžiagos naudingos seniams ir vaikams, pavargusiuosius jos sustiprina ir atstato audinius, ištaiso medžiagų apykaitos sutrikimus”.
Saldymedžio šaknis buvo gerbiama senovės arabų medicinos. IX amžiuje žinomas gydytojas Razesas rašė: „Saldymedis suminkština plaučių vamzdelį ir išvalo jį, malšina troškulį, padeda sergant skrandžio uždegimu, naudingas esant deginančiam šlapinimuisi, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimui”. Filosofas ir gydytojas Avicena nurodinėjo, kad saldymedžio šaknį reikia vartoti kepenų uždegiminėms ligoms gydyti. Teofrastas savo gausiuose darbuose aprašė jį kaip skitų šaknį „glikėją” iš Azovo pajūrio. Iš čia ir kilo augalo mokslinis pavadinimas (iš graikiškų žodžių glykys — saldus ir rhiza — šaknis). Viduramžiais saldymedis minimas beveik visuose medicinos veikaluose. Mūsų šalies tautos vartoja saldymedžio šaknį nuo senų laikų, ir apie ją rašoma visuose žinomuose žinynuose, mūsų šalyje išleistose vaistotyros knygose (farmakopėjose). 1906 metais Peterburgo karo medicinos akademijoje S. Kovaliovas apgynė disertaciją tema „Chungiris” (azijinio saldymedžio šaknis).
Buityje saldymedis buvo vartojamas kaip vaistas sergant skrandžio ir žarnyno ligomis. Šiuolaikinėje mokslinėje medicinoje saldymedžio šaknis vartojama kaip atsikosėjimą palengvinantis, minkštinantis ir vidurius laisvinantis vaistas. Iš jos gaunami ekstraktai, sirupas ir kiti preparatai. Prancūzijoje sirupas iš saldymedžio šaknies vartojamas nuo reumato, bronchito; Lenkijoje ir Austrijoje — sergant skrandžio ligomis ir lėtiniu bronchitu; Bulgarijoje saldymedžio preparatais gydoma skrandžio opaligė. Saldymedis priklauso tai nedaugelio augalų grupei, kurių saldus skonis priklauso nuo medžiagų, cheminiu atžvilgiu nesančių cukrumis. Tokia medžiaga saldymedžio šaknyje laikomas glicirizinas, kurio saldus skonis jaučiamas net atskiedus santykiu 1:20000, t. y. jis 40 kartų saldesnis už cukrų.
Tyrinėjant sudėtingus Rytų medicinos receptus ir jų komponentus elektronine skaičiavimo mašina, nustatyta, kad pirmąją vietą pagal populiarumą šiuose receptuose užima saldymedis. Apdorojant medžiagą, greta kitų rodiklių buvo atliktas lyginimas pagal indeksus „buvimo dažnis receptuose”, „buvimo dažnis juose pagal veikimo būdus” ir „buvimo dažnis juose pagal ligas”. Rezultatai parodė, kad saldymedis šiuo požiūriu yra pranašesnis net už ženšenį. Pastaruoju metu nustatyta, kad saldymedžio šaknies veikliosios medžiagos pasižymi spazmoliziniu, estrogeniniu, cholinoliziniu, antialerginiu antihistamininiu veikimu (panašiu į antinksčių žievės hormonų veikimą).
Eksperimentiniai tyrimai ir medicinos praktika patvirtino liaudies medicinos duomenis. Pastebėtas priešuždegiminis saldymedžio šaknies veikimas. Jos preparatai gerai veikia sergančiuosius skrandžio ir kitų virškinamojo trakto dalių opa. Iš saldymedžio šaknies išskirta kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų. Tarp jų ypatingą vietą užima glicirizininė rūgštis ir jos dariniai. Ji pasižymi antitoksiniu veikimu prieš difterijos ir stabligės toksinus, teigiamai veikia ir sergant ateroskleroze, sumažindama cholesterino kiekį kraujyje, padeda išnykti cholesterino plokštelėms kraujagyslėse. Iš rūgšties gautas preparatas gliciramas, leistas vartoti medicinos praktikoje,— jis palengvina būklę sergant bronchine astma, egzema, dermatitais ir kai kuriomis kitomis ligomis.
Paskyrus saldymedžio šaknies nuovirą (santykis: 10 g — 200 ml virinto vandens) po pusę stiklinės 3 kartus per dieną 3-4 savaites, ligoniams pranyksta skausmas, šleikštulys, pagerėja apetitas, normalizuojasi skrandžio sulčių rūgštingumas, išnyksta virškinamojo trakto opa. Saldymedžio preparatai pasižymi gana įvairiu veikimu: pašalina nuovargį, gydo opas, padeda užgyti žaizdoms, gerai veikia nuo kosulio, padeda atsikosėti. Mūsų šalies farmacijos pramonė gamina preparatą likviritoną, gaunamą iš saldymedžio šaknies. Jis pasižymi priešopiniu, spazmoliziniu ir priešuždegiminiu veikimu (iš šalutinių reiškinių reikia pažymėti, kad truputi padidėja arterinis kraujospūdis). Kai kuriems kitiems saldymedžio preparatams būdingas antinavikinis ir antimikrobinis aktyvumas ir, veikdami panašiai kaip ženšenis, jie stimuliuoja bei tonizuoja centrinę nervų sistemą.
Šis augalas naudingas ir sergant odos ligomis. Kai kurios užsienio firmos gamina nemažai preparatų, kurių pagrindą sudaro glicirizininė rūgštis. Mūsų šalyje Taškento medicinos instituto darbuotojai vieni pirmųjų ištyrė kai kurių saldymedžio preparatų gydomąsias savybes odos ligoms gydyti. Jų stebimiems sergantiesiems egzema ir alerginiu dermatitu nebuvo šalutinių reiškinių. Daugumai ligonių sumažėjo uždegiminiai odos reiškiniai, išnyko niežėjimas, normalizavosi miegas ir apetitas. Odos ligoms gydyti taip pat gaminamas tepalas, turintis iki 2 % preparato.
