Drabužiai turi būti lengvi ir nevaržyti judesių, su jais vaikas neturi perkaisti. Šiltuoju metų laiku leiskite vaikui, jeigu galima, pabėgioti basam. Reikia sukurti tokią emocinę nuotaiką, kad mankšta būtų linksmas ir įdomus žaidimas. 3-4 metų mažiukams užtenka 5-6 pratimų, 6-7 metais jų labai padaugėja. Po mankštos būtinai reikia praustis ir atlikti grūdinamąsias vandens procedūras. Tikslingam fiziniam ikimokyklinio amžiaus vaikų lavinimui, be rytinės mankštos ir judriųjų žaidimų su vienmečiais, reikia ir specialių gimnastikos pratimų, taip pat tokių žaidimų, kuriems vadovautų (dar geriau, jeigu juose ir dalyvautų) suaugusieji.
Kokie pratimai reikalingi fiziniam vaikų lavinimui? Pirmiausia tokie, kurie tobulina vadinamuosius pagrindinius judesius: ėjimą, bėgimą, laipiojimą, metimą, šuolius, judesių koordinuotumą, gebėjimą išlaikyti kūno pusiausvyrą. Kuo geriau vaikas mokės atlikti šiuos pagrindinius judesius, tuo tobuliau jis galės valdyti savo kūną. Pasitikėdamas savo jėgomis, vaikas esti iniciatyvesnis, drąsesnis ir savarankiškesnis.
Mokant vaikus vaikščioti, reikia žiūrėti. kad būtų taisyklinga jų laikysena, kojos lengvai lankstytųsi per kelių ir klubų sąnarius, kad vaikai nevilktų kojų, nebrūkšėtų padais. Ėjimas atitverta erdve (tarp dviejų per grindis nubrėžtų linijų, kėgliais, akmenukais ar kubeliais nužymėtu ,,koridoriumi”) arba lipimas lenta ir taiso žingsnį, ir tobulina gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą.
Treniruojant bėgti, reikia vaiką mokyti stipriau atsispirti nuo žemės, kad būtų ryškesnė vadinamoji ,,skridimo fazė” (kai abi kojos nesiekia žemės). Kaip tik toks ,,skrendamasis bėgimas“ teikia vaikui malonumo ir, žinoma, yra jam ypač naudingas. Šiuo atveju stiprėja labai svarbus ypatumas – ištvermė.
Mokydami šokinėti, žiūrėkite, kad jis taisyklingai atsispirtų ir nusileistų: atsispyrimas turi būti energingas ir greitas, nusileidimas švelnus, kojos pusiau sulenktos, šiek tiek atpalaiduotos. Šokant į tolį. leistis reikia nuo kulno ant pėdos, šokant į aukštį,- nuo pirštų galų ant pėdos.
Lavinant vaikų šoklumą, reikia stebėti, kad vienodai dirbtų abi jų kojos, nes, žaisdami klasę ar šokinėdami, vaikai dažnai ,,apkrauna” tik vieną koją. Negalima pamiršti. kad dar nesusiformavęs mažųjų pėdos skliautas, gana silpni raiščiai, tiktai pradeda kaulėti skeletas. Todėl negalima leisti vaikams nušokti ant kieto grunto, šokinėti ant grindų iš didelio aukščio. Treniruojant metimo įgūdžius (kai beje, ir kitus), reikia pradėti paprastesniais pratimais ir tolydžio juos sunkinti. Iš pradžių vaikai turi išmokti mesti ir permesti sviedinį, laisvai jį gaudyti abiem rankom, paskui viena ranka. Toliau metama į tolį ir į taikinį.
Mėtymo įgūdžiai reikalauja jėgos, mokėjimo iš akies nustatyti atstumą, koordinuoti judesius. Sėkmė priklauso ne tiek nuo įgimtų duomenų, kiek nuo tinkamo mokymo ir nuolatinio treniravimo. Nuolat treniruodamasis, penkerių metų vaikas ne tik laisvai mėto į tolį, bet ir gana tiksliai pataiko. Kartu lavėja ir mokėjimas gaudyti.
Mokydami vaiką mėtyti, ne tik stebėkite jo rankų ir kūno judesius, bet ir mokykite taisyklingai laikyti kojas. Mesdamas dešine ranka, vaikas turi atkišti į priekį dešinę koją, perkelti į ją svorio centrą, paskui, lenkdamasis liemeniu atgal ir į dešinę, greitu trumpu judesiu mesti. Išmokykite vaikus mesti įvairiais būdais viena ir abiem rankomis, pro galvą, nuo peties, iš apačios.
Dirbdami su ikimokyklinio amžiaus vaikais, stenkitės taip derinti žaidimus su pratimais, kad ištisai harmoningai lavėtų visi jų kūno raumenys. Negalima vaikų perkrauti sunkiais pratimais. Naudinga vaikus dar prieš mokyklą mokyti ne tik visą organizmą stiprinančių žaidimų bei pratimų, bet ir sportinių įgūdžių elementų. Tai pirmiausia pasakytina apie vaikų mokymą važiuoti dviračiu, plaukti, žaisti su sviediniu, bėgioti, atlikti nesunkius gimnastikos pratimus.
Žiemą vaikas turi išmokti slidinėti, čiuožti, važinėtis rogutėmis. Slidinėti vaikai gali jau nuo trejų metų. (Pirmiau vaikas išmokomas šliuožti be lazdų. O paskui, kai jau gali gerai išlaikyti pusiausvyrą, jam duodamos slidžių lazdos.)
Šiek tiek vėliau mažasis gali pradėti čiuožti. Žiūrėkite, kad būtų geras apavas batas turi standžiai apspausti koją, nes ikimokyklinio amžiaus vaikų čiurnos sąnariai dar silpni ir vaikas gali nikstelėti ar išsinarinti koją. Nuo 5-6 metų vaikas jau gali pradėti lankyti dailiojo čiuožimo treniruotes. Berniukai dažniau nori žaisti ledo ritulį. Jie, dar nemokėdami čiuožti, ,,išmoksta” su riedmušomis ridinėti ritulį. Nuo 6-7 metų berniukai gali žaisti ledo ritulį čiuožykloje.
Judėjimas, judėjimas… Kad raumenys paklustų. Net 5-6 metų vaikai ne visai gerai valdo savo kūną. Vaikas ne visada gali taip laisvai, lengvai judėti, kaip reikalauja situacija. Keldamasis nuo kėdės, daro per didelį žingsnį į priekį – staigiai pastūmėta kėdė parvirsta, o ir jam pačiam sunku išlaikyti pusiausvyrą.
Neskubėkite mažiukui prikišti, kad jis nevikrus, nepaslankus. Paprasčiausiai jis dar neturi reikiamų judėjimo įgūdžių: jis dar nemoka apskaičiuoti savo jėgų, valdyti savo judesių. Dėl tokios pačios priežasties jam sunku iš karto sustoti, kai išgirsta suaugusiojo balsą: ,,Liaukis bėgiojęs!” Kojos pačios bėga… Nepaprastas jaudrumas ir nesantūrumas taip dažnai išerzina tėvus. Tačiau vaikai nekalti: jų raumenys kartais jiems nepaklūsta. vaiko niekaip negalima išjudinti. Kiti šėlsta, dūksta, o šito iš vietos nepastumsi. Dėl to paprastai būna kalti išglebę”
Esti ir priešingai raumenys. Jūs paprašėte dukrą padėti padengti stalą, išdėlioti indus ir įspėjote: ,,Nešk atsargiai!” Mergaitė stipriai laikė lėkštę, bet taip įsitempė, kad neišlaikė raumenys, ranka atsigniaužė, ir lėkštė sudužo. Kai vaikas deda neimanomai daug pastangų savo raumenims suvaldyti, jo veiksmai netenka laisvumo ir lengvumo žaidybinėmis
