Idėja apie dvejopą elektrą atsirado XVIII amžiuje, kai mokslininkai pastebėjo, kad ne visi įelektrinti kūnai elgiasi vienodai. Iki tol buvo žinoma tik tiek, kad patrinti kūnai gali traukti lengvus daiktus, bet nebuvo aišku, kodėl kartais įelektrinti daiktai vieni kitus traukia, o kartais stumia.
Lūžis įvyko, kai prancūzų mokslininkas Charles du Fay apie 1733 m. atliko daug bandymų su patrintais kūnais. Jis pastebėjo, kad yra du skirtingi elektrinimosi tipai. Pavyzdžiui, stiklas, patrintas šilku, elgėsi vienaip, o derva ar gintaras, patrinti vilna, elgėsi kitaip. Du Fay padarė išvadą, kad egzistuoja dvi elektros rūšys: jis jas pavadino stikline elektra (électricité vitrée) ir dervine elektra (électricité résineuse). Jis taip pat suformulavo labai svarbią taisyklę: vienodos rūšies elektra stumia, skirtingos rūšys traukia.
Ši idėja neatsirado iš karto kaip abstrakti teorija apie krūvį. Ji kilo iš labai praktiško poreikio paaiškinti eksperimentinius faktus. Vien tik sakyti, kad kūnas „įelektrintas“, jau nebeužteko, nes reikėjo suprasti, kodėl vienais atvejais pasireiškia trauka, o kitais — stūma. Dvejopos elektros samprata leido pirmą kartą tvarkingai suklasifikuoti šiuos reiškinius.
Vėliau Benjaminas Franklinas pasiūlė kitokį aiškinimą. Vietoje dviejų atskirų „elektrų“ jis kalbėjo apie vieną elektrinį skystį, kurio gali būti perteklius arba trūkumas. Iš čia kilo pavadinimai teigiamas ir neigiamas krūvis. Nors Franklino modelis pakeitė terminiją, pati pagrindinė mintis, kad egzistuoja du priešingi elektriniai būviai, išliko. Šiuolaikinėje fizikoje tai jau aiškinama kaip dviejų ženklų elektrinis krūvis.
Trumpai tariant, dvejopos elektros idėja atsirado todėl, kad eksperimentai parodė du skirtingus įelektrinimo tipus, ir reikėjo teorijos, kuri paaiškintų trauką ir stūmą tarp įelektrintų kūnų. Jei nori, galiu dar trumpai paaiškinti, kaip nuo du Fay „stiklinės ir dervinės elektros“ buvo pereita prie šiandieninių pliuso ir minuso krūvių.
