Savarankiškumas. Tvarkingumas. Įvairiopai skatinkite valgančio mažiuko aktyvumą, jo savarankiškumą. Kai kudikis jau sėdi (maždaug 8-la mėnesi), mokykite ji prilaikyti puodelį; apie 11-ta menesi jis gers iš jo visai savarankiškai. Aštuonių mènesių vaikas pradeda valgyti džiūvėsėlius, sausainius, pyragą. Netrukus jis ims obuolio gabalėlius, apelsino skilteles.
Vienerių metų su trupučiu vaikas pradedamas mokyti savarankiškai valgyti tirštą maistą. Reikia pasakyti, kad valgančio mažiuko savaran-kiškumas žvalina jo nuotaiką, kelia apetitą. jūsų tvarkino kai dėl kūdikio tvarkingumo, tai viso to pagrindas gumas; stenkitės ji maitinti taip, kad nesusiteptų skruosteliai, smakras; jei vis dėlto susitepe,- servetėle nušluostykite.
Stalelis, prie kurio vaikas valgo, turi būti švarus: ką nors paliejusios nuvalykite, nelaukdamos maitinimo pabaigos. Maždaug metų vaikas ipranta prie tokios tvarkos: už stalo sėdama švariomis rankomis. pavalgius lūpos nušluostomos, servetėle, valgant negalima pakilti nuo stalo, žaisti, rankomis iš lékštės imti maisto.
Maitinamo vaiko poza keičiasi. Jau nuo pusės metų maitinamas kūdikis laikomas pusiau gulom ant kelių, o nuo 8 ménesių tvirtai sėdėti išmokes vaikas sodinamas į aukštą sudedamąją kėdę, kuri pritraukiama prie stalo. Kad vaiko poza būtų taisyklinga, kojos turi į ką nors remtis. Maždaug metų sulaukę mažieji valgo prie vaikiškų stalelių, sėdėdami ant krėsliukų. Ka daryti, kai vaikas valgo nenoromis?
Jokiu būdu negalima jo maitinti per prievartą! Nenoriai valgoma ne be priežasties, maisto šiaip sau neatsisakoma. Jūsų uždavinys išsiaiškinti, kas atsitiko. Galbūt vaikas negaluoja. Galbūt ji maitinate neįprastoje aplinkoje (svečiuose traukinyje arba tiesiog kitame kambaryje). Galbūt maistas jam neskanus dėl to, kad šįsyk kitaip pagamintas arba neįprastai atrodo. Galbūt tiesiog jis nespėjo išalkti.
Jeigu vaikas nenori valgyti, verčiau jau vieną maitinimą praleisti, negu primygtinai raginti arba imtis prievartos. Prievarta maitinamas vaikas ima priešintis ir neigiamai žiūrėti į valgymą. Jis gali vemti, o jei tai pasikartoja keletą kartų, gali isigalėti, virsti ipročiu.
Norint išsaugoti vaiko apetitą, pirmiausia reikia ramiai žiūrėti į visai natūralų jo kitimą, atsiminti, kad ir suaugęs ne visada valgo vienodai noriai. Liguistas jaudinimasis dėl to, kad kūdikio apetitas sumažėjo, sukelia didelių maitinimo rūpesčių.
Mums gali tik pasirodyti, kad vaikas prastai valgo: gal tiesiog jam paduota per didelé porcija. Reikia pamėginti porciją sumažinti. Galbūt tai džiugins jūsų mažiuką, nes ji galėjo gąsdinti didelis maisto kiekis. Jeigu vaikas nuo vieno maitinimo ligi kito nespėja išalkti, dar galima manyti (ir tai reikia patikrinti), kad siūlomas maistas per daug kaloringas.
Be abejones galima teigti, kad blogas sveiko vaiko apetitas gusiųjų klaidų rezultatas. Ištaisykite jas, ir tai padės grąžinti kūdikio apetitą. Pirmiausia vaikas turi nepastebéti jūsų jaudinimosi, kad jis mažai valge, nedera dėl to krimstis. Vaikas i valgymą turi žiūrėti kaip i natūralią ir visiškai savanorišką procedūrą.
Paskutiniųjų metų tyrimai rodo, kad geriausias vaiku maitinimo metodas pirmaisiais metais vadinamasis maitinimas pagal apetitą. Čia galima atsižvelgti į vaikų individualius ypatumus: vieni vaikai daugiau valgo rytais, kiti – vakarais, Mažai valgantiems vaikams gydytojai paskiria kaloringesnį racioną.
Nemiegojimo laiko sąlygos. Mažojo būsena nemiegojimo laiku, kaip jau rašyta, labai priklauso nuo to, ar jis gerai pailsėjo miegodamas, ar sočiai pavalgė, o tolesnis miegas priklausys nuo to, ar įspūdingai, aktyviai kūdikis praleido nemiegojimo laiką. Sudaryti tinkamas sąlygas tokiam nemiegojimo laikui – uždavinys, kurį reikia spręsti nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Čia jus turėsite galvoje, kad mažąji reikia tinkamai ir įvairiopai ugdyti.
Apie kūdikio protinį tobulėjimą pirmaisiais gyvenimo metais, apie jo judesių ir veiksmų formavimą, apie kalbos ugdymą – ir apie suaugusiųjų – turime kalbėti bendravimo su vaiku reikšmę visuose šiuose reikaluose specialiai, taip pat kaip ir apie mažojo žaislus. O čia kol kas užsiminsime tik apie nemiegojimo laiko vietos organizavimą.
Lovelėje. Pirmuosius 2-3 mėnesius kūdikis dar nemoka savarankiškai pasirinkti vietos, todėl lovelės kol kas jam užtenka. Tiesa, ji turi būti pakankamo dydžio nuo antro mėnesio pabaigos kūdikis dažnai vikriai juda, atsispirdamas kojomis, mėgina pavirsti ant šonelio. Nuo 3 mėnesių patartina, kol vaikas nemiega, iš lovelės išimti patalynę ir čiužinį ir įděti specialią lentą, o šią užkloti stora antklode ir klijuote. Ant tokio kieto ir lygaus paviršiaus geriau lavėja kūdikio judesiai. Paprastas čiužinys per minkštas ir trukdo judėti.
Maniežas. Kūdikiui sulaukus maždaug 5 mėnesių, patartina įsitaisyti maniežą. Čia labai patogu žaisti: jeigu mažasis išmeta žaislą, gali ji lengvai pasiekti, iškišęs ranką pro groteles. Be to, grotelės neleidžia jam pačiam pabėgti”. Todėl suaugusieji, būdami netoli, gali ramiai dirbti savo darbą. Ant maniežo grindų patieskite antklodę, klijuotę ir paklodėlę. Tvirtai jas pririškite prie maniežo kampų arba grotelių, nes antraip, vos tik mažasis ims judėti ir žaisti, viskas susiglamžys. susikuis. Ir maniežas atrodys netvarkingai, ir kūdikiui tai trukdys. Bet ilgainiui ir maniežas pasidarys ankštas. Nuo 7-8 mėnesių kūdikio judesiams reikia daugiau erdvės, geresnių sąlygų aplinkai pažinti. Todėl didžiąją dalį nemiegojimo laiko jis turi būti ant grindų.
Atitverkite dalį kambario. Čia gali praversti ištiestos maniežo sienelės. kėdės, krėslai, žodžiu, tokie daiktai, kurie neleistų kūdikiui išlįsti iš aptvaro ir kurių jis galėtų įsitverti stodamasis, stovėdamas, vaikščiodamas. Jeigu grindys nelabai šiltos, reikia patiesti kilimėlį, antklodę. Nepalikite daiktų, į kuriuos kūdikis gali susižeisti, užsigauti.
Drabužiai Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaikų vystyklai ar marškinėliai menkniekiai, tačiau iš tikrųjų parinkti kūdikiui tinkamus drabužius ne taip paprasta. Čia esama savitų reikalavimų, ir gana įvairiopų. Jauki temperatūra, Drabužiai turi saugoti kūdikį nuo šalčio, bet kūdikis su jais neturi perkaisti.
Ar yra tėvų, nebijančių vaiko peršaldyti! Gal todėl gana dažnai vaikas per šiltai muturiuojamas, ypač žiemą? O per šiltai apmuturiuotas kudikis daugiau prakaituoja, jo drabužiai sudrėksta greičiau persišaldoma. – ir kaip tik tada Nuolat per šiltai rengiamas vaikas pasidaro neatsparus temperatūros kaitai (prisiminkite kūdikio termoreguliavimo sistemos netobulumą ir tai. kad ją būtinai reikia lavinti). Taigi toks gailestingumas tik kenkia.
Kartais tėvai, net ir stengdamiesi drabužius parinkti pagal ora”, apsirinka, nes vadovaujasi savo jutimais, o juk vaikas kitaip jaučia aplinkos temperatūrą negu jie. Salčio nebijanti motina mano, kad ir kūdikiui nebus šalta, tegu jis grūdinasi — ir štai vėlyvą rudenį išveža į lauką vaiką. apmautą trumpomis kelnytėmis, puskojinėmis (ar bereikia pridurti, kad jis dreba ir beveik mėlynuoja nuo šalčio?). Ir atvirkščiai, jeigu suaugusieji bijo šalčio, jie linkę nenuvilkti kūdikiui megztinio ilgomis rankovėmis net karštą dieną.
O iš tikrųjų pirmiausia iš vaiko savijautos lengva suprasti, ar jam šilta, ar šalta. Sušalęs vaikas linksmai nežaidžia – dažniausiai jis susigūžia” ir guli beveik nejudėdamas. Sukaitęs kūdikis irgi nekaip jaučiasi – blaškosi, nerimauja, aikštijasi.
Atsižvelkite į oro permainas. Nėra, sakysim, tiesiog žiemos, ji taip pat būna nevienoda. Jei šalčio nėra, nuvilkite nereikalingus drabužius – juk jūs patys taip elgiatès! Vasarą, papūtus šiaurės vėjui, orui atvėsus, apvilkite kūdikį nestoru vilnoniu megztinuku. Kūdikio drabužių audiniai parenkami tokie, kurie ,,kvėpuoja“, netrukdo išgaruoti prakaitui ir kartu gerai sulaiko šilumą.
