Dabar vis ieškoma būdų, kaip sutrumpinti gumbasvogūnių laikymą 28-31 °C temperatūroje, kaip paspartinti frezijų auginimą bei gauti stabilesnį žiedų derlių tuo metu, kai jis labai priklauso nuo vasaros orų (karštą vasarą išauga mažai ir menkų žiedų).
Šiuo požiūriu verti dėmesio japonų mokslininkų darbai. J. Kavata (1973) nurodo, kad prieš sodinimą sausai palaikius gumbasvogūnius 10-13 °C temperatūroje, augalai nors ir greit auga, bet žydi labai ištęstai, žiedynkočiai būna trumpoki. To nebuvo gumbasvogūnius palaikius drėgnose pjuvenose 10°C temperatūroje. Tada per 5 savaites susiformavo naujų lapų ir žiedynų užuomazgos, todėl, pasodinus gumbasvogūnius, aplinkos temperatūra neturėjo lemiamos reikšmės nei augimo trukmei, nei žiedų derliui. Ši temperatūra pasirodė esanti palankesnė, negu 12,5°C, nes šaknys ir daigeliai auga ne taip greitai.
Jeigu gumbasvogūniai šaltai laikomi ilgiau kaip 5 savaites, tai žiedynkočiai užauga trumpi, žiedynuose būna mažai žiedų, tačiau nepasitaiko deformuotų.
Japonai seniai pastebėjo, kad narcizai pražysta gerokai anksčiau, jeigu svogūnai prieš sodinimą palaikomi dūmuose. Jie tyrinėjo ir kitas svogūnines gėles. Nustatė, kad dūmai pagreitina ir frezijų bei svogūninių vilkdalgių vystymąsi. Panašiai veikė acetileno, etileno, propileno, etano ir anglies dioksido dujos, tačiau dūmai buvo veiksmingesni. Frezijų gumbasvogūnius dūmuose laiko 3 dienas, per parą 1 m3 patalpos sudegindami 3 1 ryžių pelų. Prieš šią procedūrą gumbasvogūnius 28-30 °C temperatūroje pakanka palaikyti tik 5 savaites. Penkias savaites prieš sodinant gumbasvogūniai daiginami drėgnose pjuvenose 10°C temperatūroje. Tada augalai vystosi labai greitai ir žydi, praėjus 1,5-2 mėn. po sodinimo. Pas mus šis būdas dar neišbandytas.
Japonijoje frezijų auginama mažiau, kaip Olandijoje, tačiau jos čia labai populiarios ir kasmet jų plotai didinami. Japonai daug padarė, tobulindami frezijų auginimo ištisus metus programą. Kažkodėl autorius nenurodė, kokiose sąlygose gumbasvogūniai laikomi tuo metu, kuris paveiksle pažymėtas paprastu ištisiniu brūkšniu. Atrodo, kad tada jie būna nekontroliuojamose temperatūrose, pavyzdžiui, pervežami iš vienos vietos į kitą.
Olandai taip pat ieško būdų, kaip išauginti gausų ir pastovų žiedų derlių rudenį. 1970 m. Van Staavereno firma pradėjo realizuoti vadinamąsias Eliza ir Stave frezijas. Šių frezijų gumbasvogūniai sodinami jau sudaiginti, su išbrinkusia ir gyvybės požymius pradėjusia rodyti šaknų pradmenų zona. Naujų lapų ir žiedų pradmenys jau būna susiformavę, todėl augalai pasodinti greit vystosi ir žydi, praėjus 100 dienų. Dar anksčiau ši firma siūlė 3 savaites frezijas daiginti tamsioje patalpoje 13 °C temperatūroje, pasodinus gumbasvogūnius į plokštes, padarytas iš presuotų durpių ir lengvai kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Alsmerio (Aalsmeer) gėlininkystės bandymų stotis siūlo 8-9 frezijų gumbasvogūnius sodinti į presuoto popieriaus 30 cm ilgio lovelius; 12 tokių lovelių sujungiami į vieną plokštę. Taip jas lengva perkelti iš vienos vietos į kitą. Patalpoje, kur temperatūra reguliuojama, plokštės gali būti laikomos iki 4 savaičių. Per tą laiką susiformuoja frezijų lapai ir pradeda formuotis žiedai. Po to jos sodinamos į pastovią vietą šiltnamyje arba lauke. Lauke rudenį šie plotai uždengiami šiltnamių (rollhauser).
Taigi kasmet frezijų auginimo būdai tobulinami ir šiuo atžvilgiu augintojų galimybės neišsemiamos, nes frezijų biologinė prigimtis labai plastiška.
