Sau 21, 2024
27 Views
Komentavimas išjungtas įraše Jeigu nevaržysime vaikų natūralaus aktyvumo

Jeigu nevaržysime vaikų natūralaus aktyvumo

Written by

Jeigu nevaržysime vaikų natūralaus aktyvumo, leisime jiems iki soties žaisti, vaikščioti, bėgioti, mėtyti sviedinukus, sniego gniūžtes, kasinėti kastuvėliu ar bertuvėliu, statinėti iš kubelių statinius, laipioti į vaikų kalnelį ar kopėtėlėmis ir nuo jų nulipinėti, pamažu sutvirtės jų raumenys, judesiai pasidarys koordinuotesni, miklesni ir tikslesni.

Tiktai negalima pamiršti, kad tėvai ir auklėtojos turi visą laiką mokyti vaiką, rodyti ir pasakoti jam, kaip reikia atlikti tam tikras judesių lavinimo pratybas. Būtinai paaiškinkite vaikui žodžiais, ką jis turi daryti. Juk jau nuo pusantrų metų mažasis žmogus gerai supranta jam sakomus sakinius.

Reikia, kad mažasis, kartodamas paskui jus tam tikrus judesius, žinotų jų prasmę. Tada jis galės juos pakartoti įvairiais panašiais atvejais bei situacijomis. Su mažuoju kalbėkite švelniai, stenkitės, kad pratybos jam teiktų džiaugsmo.

Nesijaudinkite, jeigu mažasis pritrūks kantrybės ir įsigeis kokių nors, kitokių pratimų. Nuo vienerių iki trejų metų amžiaus vaiko nervų sistemos ypatybės yra tokios, kad jis negali ilgai išlaikyti dėmesio vienai veiklos sričiai. Jam tiesiog reikia vienokias pratybas keisti kitokiomis.

Parinkdami fizinio lavinimo būdus, turime atsižvelgti į vaiko charakterio ypatybes. Baikštų, nepasitikintį savimi reikia padrąsinti, vangų, nepaslankų – sudominti ryškiu žaislu ir įtraukti į žaidimą arba į jo jėgas atitinkantį darbą.

Yra labai judrių vaikų. Bet dažnai jų judesiai būna chaotiški ir netikslingi: mat nesutvirtėjęs ir nekoordinuotas judėjimo aparatas dar tiesiog negali patenkinti visų jų polinkių. Mažiukas nori kuo greičiau atbėgti prie mamos, jis skuba, ištiesęs rankutes, bet nesuspėja kilnoti kojyčių ir griūva. Jis lipa laiptais, nespėja pritraukti kojytes prie liemens ir atsistoti ant kito laiptelio ir pakimba ant rankų. Tokiems vaikams reikia parodyti, kaip kaitalioti judesių elementus, jų seką.

Vienerių dvejų metų vaikai fiziškai labiausiai tobulėja žaisdami. Ar jiems reikia specialių mankštos pratimų ir nuo kurio amžiaus? Pradedama nuo pirmųjų metų. Bet negalima pamiršti, kad ir šie pratimai vaikui turi būti žaidimas. Jus viliojate vaiką gražiu žaisliuku, ir jis žengia link jūsų kelis žingsnius; metate jam po kojų sviedinuką koja atstumti. Zaidžiate atimdami iš jo žaislą arba jam jo neduodami – jis stengiasi ji lavėja griebimo įgūdžiai, įsitempia rankos ir visa pečių juosta; jis lenkiasi su kastuvėliu prie smėlio dėžės mokosi tūpdamas išlaikyti pusiausvyrą.

Nuo 1,5-2 metų pradedamas naujas specialių fizinių pratimų kompleksas. Tai ėjimo su kliūtimis pratimai (peržengti per trinkeles, lazdeles. virveles, gulėti ant grindų), perlipti per lazdą ar virvutę, pakeltą 10-20 cm nuo grindų (pagal mažojo galimybes), lipti kopėtėlėmis į nuožulnų kalniuką, mėtyti į taikinį mažus sviedinius, gaudyti didelį sviedinį, pritūpti. isikibus suaugusiajam į ranką. Pratimai trunka 10-15 minučių. Jeigu aikas linksmas ir veiklus, galima tęsti pratimus, o kai pradeda blaškytis. nerimauti, reikia baigti. Geriausia pratimus daryti ne su vienu, bet su keliais vaikais.

Kol vaikas miega du kartus per dieną (žr. žemiau), geriausias laikas pratimams – po pirmojo dienos miego (maždaug tarp 13 ir 14 val.). Kai vaikas dieną miegos vieną kartą, pratimus reikia daryti tuoj prabudus. Prieš pratimus kambarys išvėdinamas! Jeigu galima, pratimus reikia daryti gryname ore.
Dažnai klausiama: ar verta tokius mažus vaikus mokyti kurių nors specialiųjų sportinių įgūdžių, pavyzdžiui plaukimo. Tikriausiai geriau palaukti. Mažojo dar nėra galutinai susiformavę, kaip jau minėta, stuburo išlinkimai, gana silpni nugaros raumenys, labai paslankus stuburo slanksteliai. Per ankstyvas ir intensyvus apkrovimas gali labai rimtai pakenkti laikysenai bei sveikatai.

Mažiesiems nepatartina taip pat kyboti ant rankų, šokinėti iš didelio aukščio, sunkiai kilnoti. Be to, jeigu trejų metų vaikas mokomas kokių nors vienokių judesių ir nelavinami kiti judesiai (o dar blogiau, jeigu jam anksti ugdomi kurie nors sportiniai įgūdžiai pagal tėvų skonį), jo lavėjimas pasidaro vienpusiškas.

Grūdinimas Per maža užgrūdinti vien vaiko sielą,-visai taip reikia užgrūdinti ir jo raumenis. Specialias oro vonias 1-3 metų vaikams galima pradėti 17-18°C temperatūroje; jų trukmė – 5 min. Kas 2-3 dienos šią procedūrą reikia 5 min. pailginti. Ilginama iki 30-40 min. Oro vonias verčiau derinti su judriaisiais žaidimais.

Veiksmingesnės yra vandens procedūros: aptrynimas, apipylimas, dušas. Jeigu vandens procedūros pradedamos rudenį arba žiemą, kambario oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 21-22°C.
Aptrynimą geriausia daryti rytą. Vaikas aptrinamas vandenyje suvilgytu frotiniu rankšluosčiu arba pirštine, o paskui trinamas sausu frotiniu rankšluosčiu, kol šiek tiek parausta oda. Iš pradžių vandens temperatura turi būti ne žemesnė kaip 35°C, o paskui kas savaitę ji mažinama 1-1,5°, iki 24-26°C. Kad procedūrų poveikis būtų stipresnis, i vandenį galima įdėti valgomosios ar jūros druskos (1 valg. šaukštą 1 I vandens).

Po mėnesio aptrynimą galima pakeisti apipylimu. Vasarą geriausiai ji daryti gryname ore. Vaiko kojų plovimąsi prieš miegą taip pat galima paversti grūdinimo procedura. Nuplovus kojas šiltame vandenyje, įpilama šaltesnio (22-24°). Vaikas paprastai su malonumu jame teškenasi. Ši procedūra gali trukti 4-5 minutes. Ir, žinoma, kaip ir po apipylimo, kojytes reikia frotiniu rankšluosčiu sausai nušluostyti ir patrinti, kol šiek tiek paraus oda.

Nuo 2,5-3 metų vandens ir oro procedūromis užgrūdintiems vaikams galima leisti maudytis upėje ir jūroje. Vidurinėje juostoje maudytis pradedama tada, kai vanduo įšyla iki 21-22°, oras iki 24-26°C. Dienos režimas Taikydami dienos režimą prie vaiko amžiaus ypatybių, nepervertinkite mažojo galimybių – jums gali atrodyti menkniekis, jeigu nemiegojimo laikas truks valanda ilgiau, o antrų metų vaikui tai jau kenkia. Mažiukas nieko jums nesakys, jis iš karto net ir nepajus savo nuovargio, bet nuovargis kaupsis, didės, ir galų gale pastebėsite, kad ,,nei iš šio, nei iš to” vaikas pasidarė aikštingas, nesavas.

Maždaug iki 1,5-2 metų vaikai dieną turi miegoti du kartus po 1,5-2 valandas. Kai kurie tėvai skuba pradėti mažiuką migdyti vieną kartą per dieną jau nuo vienerių metų (tada vaikas miega 3 valandas). Toks režimas, aišku, namiškiams kur kas patogesnis. Tačiau vaiko nemiegojimo laikas tada trunka 6, o kartais ir 7 valandas. Tai be galo išvargina šio amžiaus vaiką. Tiesa, kartais tėvai sako, kad vaikas pavakare ,,nesijaučia pavargęs” – mėgsta žaisti su grįžusiais iš darbo artimaisiais, džiūgauja. linksmai krykštauja. Bet ar šiuo atveju vaikas negauna savotiško „dopingo”? O juk tai atsilieps…

Dažnai galima girdėti ir kitokių argumentų – antrą kartą vaikas sunkiai užmiegąs, vadinasi, antrą kartą migdyti jo nereikia. Žinokite, kad sunkiai užmiega kaip tik tie vaikai, kuriems antrą kartą miegoti ypač reikia,- greitai susijaudinantys, jautrūs įspūdžiams. Reikia ne miegą iš jų atimti, bet pasirūpinti, kad jie galėtų užmigti tyloje, gryname ore ir prieš tai ,,nepersižaistų”. Tik nuo pusantrų metų (o silpnesniems, neseniai sirgusiems vaikams dar vėliau) galima pamažu keisti režimą ir pradėti migdyti vieną kartą.

Kol vaikas dieną miega du kartus, režimo schema (miegas – maitinimas – nemiegojimo laikas ir vėl miegas iki maitinimo) lieka ta pati. Kadangi paskutinį kartą mažiuką maitinate prieš guldydami nakčiai, jis valgo 4 kartus. Taigi iki pusantrų metų lieka beveik toks pat režimas kaip ir 10 mėnesių vaiko: 8.00- pusryčiai, 12.00 pietus, 16.30-pavakariai, 19.30 vakarienė. Pirmasis dienos miegas – nuo 10.00 iki 12.00, antrasis nuo 15.00 iki 16.30. Nakties miego pradžia – 20.00. Pusantrų metų vaikas gali jau nemiegoti apie 5 valandas iš eilės. todėl ji ir pradedame migdyti vieną kartą.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.