Ji nebuvo tikra, bet pasirodė, kad balse pasigirdo nauja gaida. Ji pasisuko ir pasižiūrėjo į jį. Per plaukus sunku buvo įžiūrėti, ar veido išraiška pasikeitė.
Svarbu buvo lūpos. Kaip ir visados, ji norėjo jas aiškiai matyti. Akys niekados nieko neatspindėdavo, nebent įtūžį.
– Žinoma, tęsė jis, jei vis dėlto lėktuvas skris, tada pritariu: gali būti tikra, kad pavėlavai. Negi negali susitaikyti su ta mintim?
Ji nusisuko ir žiūrėjo per langą į rūką. Kuo toliau jie važiavo, tuo labiau jis tūštėjo. Dabar ji tegalėjo įžiūrėti kelio pakraštį ir už jo -— siaurą žolės juostą.. Moteris žinojo, kad vyras tebežiūri į ją. Ponia Foster vėl pažvelgė į jį ir su siaubu pastebėjo, kad jis įdėmiai „stebi kairiosios jos akies kraštelį, kuriame — jautė — trūkčiojo raumuo.
– Na, kaip? — paklausė jis.
– Kas — na, kaip?
Pavėlavai, būk tikra, jeigu jis skrenda. Per šitą purvą negalime greitai važiuoti.
Daugiau jis nieko nebesakė. Automobilis šliaužte šliaužė. Vairuotojas nukreipė geltonas lempas į kelio pakraštį, kad neišklystų iš kelio. Prieš juos
iš rūko išnirdavo kitos šviesos — tai baltos, tai geltonos, o viena, ypač ryški,
visa laika sekė paskui juos.
Staiga automobilis sustojo.
– Naštai! — sušuko ponas Fosteris.
– Įklimpome. Taip ir žinojau.
– Ne, sere, — tarė pasisukdamas vairuotojas. — Atvažiavome. Tai oro uostas.
Netarusi nė žodžio ponia Foster įšoko iš automobilio ir nuskubėjo per pagrindinį įėjimai pastatą. Viduje buvo aibė žmonių, daugiausia „ nusiminusių keleivių, lūkuriuoja ančių prie bilietų kasų. Prasibrovusi pro juos ji užkalbino tarnautoja.
-Taip, pasakė jis. Jūsų reisas laikinai atidėtas. Bet prašom neišeiti. Pragiedrėti gali kiekviena akimirką.
Ji grįžo atgal ir pasakė tebesėdinčiam automobilyje vyrui paskutinę naujiena.
– Bet tu nelauk. Nėra prasmės.
– Aš ir nelauksiu, — atsakė jis.
– Juo labiau kad vairuotojas gali mane nuvežti atgal. Ar ne taip?
– Manau, kad taip, atsakė tasai.
– Ar bagažą jau išnešei?
– Taip, sere.
– Sudie, brangusis, pasakė ponia Foster ir pasilenkusi per langą pakštelėjo į šiurkščius žilus skruosto plaukus.
– Sudie, — atsakė jis. — Laimingos kelionės.
