Žmonės elektros prigimtį mėgino paaiškinti palaipsniui, remdamiesi tuo, ką galėjo pamatyti savo akimis. Iš pradžių elektra atrodė kaip paslaptinga jėga: patrintas gintaras traukė lengvus daiktus, žaibas skeldėjo danguje, o kibirkštys pasirodydavo tarsi iš niekur. Kadangi šių reiškinių niekas negalėjo tiksliai išmatuoti, ankstyvieji aiškinimai dažniausiai buvo paremti stebėjimais, palyginimais ir spėjimais.
Senovėje žmonės elektrą suvokė ne kaip atskirą mokslo sritį, o kaip keistą gamtos savybę. Buvo pastebėta, kad kai kurios medžiagos po trynimo įgauna traukos galią, tačiau nebuvo aišku, kodėl taip vyksta. Todėl elektra ilgą laiką buvo laikoma veikiau įdomiu reiškiniu nei nuosekliai tiriamu objektu.
Vėliau, ypač XVII ir XVIII amžiuje, atsirado bandymai elektrą aiškinti kaip tam tikrą nematomą medžiagą. Daugelis mokslininkų manė, kad egzistuoja elektrinis „skystis“, kuris gali tekėti, kauptis arba persiskirstyti kūnuose. Toks modelis buvo patrauklus todėl, kad priminė žmonėms jau pažįstamus dalykus: vandens tekėjimą, skysčių pusiausvyrą, perteklių ir trūkumą.
Kai kurie tyrėjai tikėjo, kad egzistuoja vienas elektrinis skystis, o elektriniai reiškiniai kyla dėl jo pertekliaus arba stokos. Kiti teigė, kad yra du elektriniai skysčiai, kurie veikia priešingai. Taip buvo mėginama paaiškinti, kodėl vieni kūnai vienas kitą traukia, o kiti atstumia. Šiandien šios teorijos atrodo pasenusios, tačiau savo laikais jos buvo rimtas ir logiškas bandymas suprasti elektros veikimą.
Svarbiu etapu tapo Benjamino Franklino idėjos. Jis siūlė, kad elektra susijusi su teigiamu ir neigiamu krūviu, ir bandė parodyti, kad žaibas yra tas pats elektrinis reiškinys, tik daug stipresnis. Tai buvo labai reikšminga, nes elektra buvo pradėta suvokti nebe kaip atskiri keisti triukai, o kaip bendras gamtos dėsningumas.
Kitas svarbus žingsnis buvo bandymai susieti elektrą su gyvybe. Luigi Galvani, stebėdamas varlių raumenų susitraukimus, manė, kad gyvuose organizmuose egzistuoja ypatinga „gyvūninė elektra“. Alessandro Volta tam prieštaravo ir aiškino, kad elektros šaltinis slypi ne gyvame audinyje, o medžiagų sąveikoje. Šie ginčai padėjo mokslui judėti pirmyn, nes skatino naujus eksperimentus ir tikslesnius paaiškinimus.
Ilgainiui žmonės ėmė suprasti, kad ankstyvieji elektros aiškinimai buvo tik tarpiniai modeliai. Tobulėjant fizikai paaiškėjo, kad elektra susijusi su elektriniu krūviu, dalelių judėjimu ir elektromagnetiniais laukais. Kitaip tariant, elektra nėra mistinis skystis ar gyvybinė jėga, o gamtos reiškinys, kurį galima tiksliai aprašyti mokslo dėsniais.
Taigi žmonės elektros prigimtį mėgino aiškinti per tai, kas jiems buvo suprantama tuo metu: per trauką, per nematomus skysčius, per gamtos jėgas ir net per gyvybę. Nors daugelis pirmųjų teorijų buvo netikslios, jos buvo būtinos. Būtent jos padėjo pereiti nuo paslaptingų spėjimų prie tikro mokslinio elektros supratimo.
