Žmogus, kaip ir aukštesnieji stuburiniai gyvuliai, skonį pajunta su skonio organu. Ji sudaro ne tik liežuvis, kaip žmonės paprastai mano: iki dešimties — dvylikos metų amžiaus vaikai skonį junta visa vidine burnos ertme, o suaugusieji — liežuvio pagrindu, kraštu ir galiuku, minkštuoju gomuriu, kai kuriomis stemplės dalimis. Visų šių vietų gleivinėje yra specialūs skonio organai. Tai vadinamieji skonio svogūnėliai su juntamosiomis ląstelėmis, kurios baigiasi skonio ataugėlėmis (plaukeliais). Nervais jie sujungti su smegenų žievės skonio centrais, kur atsiranda skonio pojūčiai.
Yra keturios rūšys skonio ląstelių, kuriomis gauname keturis pagrindinius skonio pojūčius: kartų, saldų, rūgštų ir sūrų. Visi kiti skonio pojūčiai, ir, be to, labai įvairūs, yra pagrindinių skonio dirginimų deriniai su uoslės dirginimais. Todėl, pavyzdžiui, sergant stipria sloga, kai uoslė beveik neveikia, mes skundžiamės, kad valgis „nustojo skonio”. Skonio pojūčiai kyla po to, kai seilės ištirpdo maistą burnos ertmėje. įvairios liežuvio vietos yra nevienodai jautrios skonio dirgikliams: liežuvio galiukas jautriausias sūriems ir saldiems dirginimams, liežuvio kraštai — rūgštiems, liežuvio pagrindas — kartiems.
Geriausiai skonį galima pajusti ragaujamo skiedinio temperatūrai esant -1-10°-20°, taip pat skiediniui trinantis gomurį. Pavyzdžiui, 0,04 miligramo chinino dar sukelia kartaus skonio pojūti, 1 miligramas valgomosios druskos – sūraus, 0,3 miligramai cukraus — saldaus skonio pojūtį. Rūgštaus skonio pojūtį sukelia jau 0,01 procento druskos rūgšties tirpalas. Suprantama, įvairūs žmonės yra nevienodai jautrūs skonio pojūčiams; senatvėje šis jautrumas mažėja. Smarkiai nušalus ir nusiplikinus +50° temperatūros skysčiu, liežuvis kurį laiką nejunta skonio.
