Gėlininkai, dažnai eksponuojantys savo kompozicijas gėlių parodose, ypač kuriantys puokštes plokščiuose induose, gerai žino, kaip reikalingas kenzanas gėlėms. Be jo neįmanoma sukurti meniškos kompozicijos. Kaip jau buvo minėta, į jį gėlės smeigiamos norima kryptimi, be to, kenzaną įsmeigtas žiedas tvirtai laikosi, jo nereikia ramstyti ar raišioti.
Tokį kenzaną galima pasigaminti ir patiems. metalinę dėžutę pripilama smėlio, jį prismaigstoma vinučių galvutėmis į viršų taip, kad jos kyšotų kelis milimetrus, ir viskas užpilama lydytu švinu. Jam sustingus ir atšalus, dėžutė apverčiama, smėlis išbyra, lieka tik kenzanas. Daroma ir taip: cementas sumaišomas su smėliu ir vandeniu, supilamas į kokią nors formą (dėžutę) ir dar drėgną mišinį tankiai prismaigstoma vinučių ar smeigtukų (smaigaliais viršų).
Cementui sustingus, vinutės gerai laikys puokštę. Tačiau toks kenzanas lengvas, ir susmeigtos gėlės jį gali apversti. Kad jis būtų sunkesnis, cemento masę įdedamas švino gabalėlis arba, prieš darant kompoziciją, jis priklijuojamas prie sauso indo dugno rankomis suminkštintu plastilinu. Tokiam kenzanui vartojamos vinutės ar smeigtukai iš nerūdijančio metalo.
Jei nėra nei švino, nei cemento, iš samanų daromas kamuolys, apvyniojamas plona viela — gaunamas tvirtas, kompaktiškas kamuoliukas. Jis dedamas indo vidurį, o vielos galai pritvirtinami prie indo kraštų, kad gėlės jo neapverstu. Tada smailiu pagaliuku daromos angos, kurias smeigiamos gėlės.
Komponavimui būtinas sekatorius — žiedkočiams, šakelėms patrumpinti, lapams nupjaustyti. Kartais kompozicijos elementais būna plonastiebiai varpiniai augalai, žolės. Ant kenzano susmeigtos jos nesilaiko. Tokiais atvejais reikėtų turėti didesnio skersmens tuščiavidurį augalo stiebą. Į nedideli (2 cm) tokio stiebo gabalėlį įstatomas varpinis augalas ir pasmeigiamas norima kryptimi. Galima surišti keletą varpinių augalų ir kartu pasmeigti ant kenzano.
Kai puokštė komponuojama pintinėlėje su lanku, atskiri žiedai prie lanko pritvirtinami plona vielele. Vainikams pinti ir gėlėms pritvirtinti reikia įvairaus storio vielos. Kuriant sausas puokštes, prireikia plastilino, plaktuko, vinių, žirklių, vielos.
PUOKŠTĖS SUDARYMO TECHNIKA
Iš pas mus augančių gėlių (rūtų, lelijų, tulpių ir kitų), eglių ir pušų šakelių galime puikiausiai kurti originalias puokštes. Tam tikslui tinka ir aguonos, rugiagėlės, ramunės, taip pat varpiniai augalai, iš kurių sukuriamos puikios miniatiūros.
Dabar būdingas laisvas, asimetrinis puokščių komponavimo stilius. Toks medžiagos sugrupavimas panašus natūraliai, ir sudarytojas gali čia parodyti savo išradingumą bei fantaziją.
Reikia vengti bet kokio dirbtinumo, perkrovimo. Saikingų linijų ir derinių kompozicija bus gražesnė ir grakštesnė.
Perėmę iš klasikinių ikebanos principų tai, kas mums naudinga ir priimtina, galime kurti savitą puokščių komponavimo būdą. Pavyzdžiui, imame septynias pagrindines puokščių formas: pusmėnulio, S-posūkinę, trikampio, skritulio, lanko, bokšto, tradicinę. Jas įvairiname, atsižvelgdami tai, kokiai progai skiriame puokštę, kokias turime gėles.
Taigi kiekvienos puokštės pagrindas viena iš jau minėtų septynių formų. Pavyzdžiui, lygiašonį trikampį galima komponuoti j kairę ar į dešinę vazos pusę. Lankas gali būti išlenktas ir įlenktas. Tradicine forma gėlės skirtingas puses išdėstomos nuo centro. Ta pati puokštė gali būti ir tradicinė, ir S-posūkinė, taip pat ir trikampio, ir pusmėnulio formos.
