Maskvos gubernijoje musmirė buvo plačiai vartojama kaip vaistas ,nuo peršalimo skausmų, nuo skrofuliozinių navikų… ir gana sėkmingai, kai visos kitos žinomos priemonės neduodavo jokios naudos”. Mokslininkai nustatė, kad paprastoji musmirė turi nuodingų medžiagų muskarino, muskaridino ir muskarifino, kurių mažos dozės sustiprina vidaus sekrecijos liaukų veiklą. Paprastoji musmirė, nors ir priklauso nuodingiesiems grybams, ir dabar vartojama homeopatinėje praktikoje esant kraujagyslių spazmams, nervų sistemos funkciniams sutrikimams, sklerozei. Musmirės tinktūros liaudies medicinoje išoriškai vartojamos sergant poliartritu, reumatu ir radikulitu. Iš musmirės gautas tepalas tiriamas klinikoje ir ateityje tikriausiai bus vartojamas spinduliniams dermatitams gydyti, kurie kartais atsiranda onkologiniams ligoniams po rentgenoterapijos.
Liaudies medicinoje didžiojo kukurdvelkio sporos vartojamos kaip kraujavimą stabdantis vaistas. Visiškai tikėtina, kad tolesni tyrimai padės atrasti būdus iš šių žemesniųjų augalų išskirti daugelį biologiškai aktyvių medžiagų, jas išgryninti ir nustatyti, kaip jas vartoti. Dažnai buvojantiems miške gerai žinomos grybinės išaugos ant įvairių medžių kamienų. Tai yra įvairių kempininių grybų rūšių vaisiakūniai. Jų grybiena, išsidraikiusi medienoje, po truputi ardo ląsteles ir audinius, dėl to susidaro puvinys. Vaisiakūnių forma įvairi — nuo padrikos iki panašios į kanopą. Tokios kepurėlės dažnai auga didelėmis grupėmis ant gyvų medžių kamienų ir stuobrių. Kartais jos taip stipriai būna priaugusios, kad neįmanoma jų nulaužti be kirvio. Be įžulniojo skylenio (juodojo beržo grybo, arba čagos), pasitaiko kietoji kempinė, raudonkraštė pintainė ir kitos rūšys. Iki šiol juodasis beržo grybas domina mokslininkus ir gydytojus.
Apie gydymą juoduoju be o grybu vienokių arba kitokių duomenų galima rasti XIX amžiaus ir dar ankstyvesniuose žinynuose ir rusų žolynuose, liaudies gydymo knygose. Yra žinoma keletas klinicistų ir gydytojų praktikų bandymų, kurie buvo atlikti praėjusiame amžiuje, norint nustatyti juodojo beržo grybo gydomąsias savybes sergant navikinėmis ligomis. Pavyzdžiui, Maskvos universiteto profesorius F. Inozemcevas tokiais atvejais dėjo beržo grybo koncentruotus pavilgus, taip pat jį rekomendavo ir vidiniam vartojimui. Gydytojas E. Frobenas aprašė atvejį, kai buvo išgydytas sunkiai sergantis paausinės liaukos vėžiu ligonis juodojo beržo grybo nuoviru. 1862 metais Rusų gydytojų draugijos posėdyje Peterburge buvo perskaitytas ir apsvarstytas gydytojo iš Velikije Luki A. Furchto straipsnis „Apie lūpos vėžio gydymą be operacijos”. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai buvo išgydytas lūpos vėžys ligoniui nuoviru, paruoštu iš grybinės išaugos ant beržo. Vėžinė opa buvo apėmusi tris ketvirtadalius apatinės lūpos.
Tirštas grybo nuoviras buvo geriamas 3 kartus per dieną ir dedami kompresai. Buvo gydoma keletą mėnesių, kol vėžinis navikas ir opa visiškai išnyko. Tačiau bandymai, atlikti praėjusiame amžiuje, kuriais buvo siekiama patikrinti klinikoje beržo grybo gydomąjį poveikį, teigiamų rezultatų nedavė. Galbūt buvo tiriamos kempininių grybų fertilios formos (kuriose susidaro sporos), o ne sterili grybo forma, t.y. tikrasis juodasis beržo grybas, kaip nustatyta pastaruoju metu. Jurjevo (dab. Tartu) universiteto farmacijos profesorius pirmasis ištyrė grybo cheminę sudėtį daugiau kaip prieš 100 metų ir padarė klaidingą išvadą, kad juodajame beržo grybe „gana sunku aptikti kokių nors terapinių savybių”. Tuo metu vyraujant sampratoms apie veikliuosius pradus, grybe rasti dažai, kaip ir pats grybas, atrodė neįdomūs (neperspektyvūs) tolesniems tyrimams. Ir tokia nuomonė įsitvirtino ilgam. Bet štai, remiantis kai kuriais duomenimis apie juodojo beržo grybo vartojimą liaudies medicinoje, TSRS MA V. Komarovo botanikos instituto bendradarbiai profesoriai P. Jakimovas ir P. Bulatovas 1949 metais pradėjo kompleksiškai tirti juodąjį beržo grybą.
1952 metais instituto naujų antibiotikų laboratorijoje buvo išrastas metodas, kaip gauti iš juodojo beržo grybo vaistinių medžiagų formas, kurių ir buvo pateikta bendra cheminė charakteristika. Juodojo beržo grybo cheminės sudėties analizė parodė: svarbiausioji skiriamoji jo savybė yra ta, kad jame yra daug vandenyje tirpių medžiagų, turinčių daug vertingo, dar gerai neištirto aromatinės kilmės organinio komplekso. Juodajame beržo grybe yra panašios į humininę juodojo beržo grybo rūgšties, polisacharidų, organinių rūgščių, mikroelementų, ypač mangano, kobalto, hormoninių ir kitų junginių. Dėl teigiamų rezultatų, gautų atlikus klinikinius ir eksperimentinius tyrimus su gyvūnais eksperimentiškai ir su ligoniais klinikinėmis sąlygomis (grybas nenuodingas), mokslininkai priėjo prie išvados, kad grybo chromogeninis kompleksas gali būti aktyvi vaistinė medžiaga kai kurioms ligoms gydyti.
