Paprastoji jonažolė — gana paplitęs vaistinis augalas. Tai daugiametis žolinis augalas iš to paties pavadinimo šeimos. Auga miškų, miškastepių ir stepių zonose, dirbamųjų laukų pakraščiuose, palei kelius visoje mūsų šalies teritorijoje. Gydymui vartojamos žydinčios ir lapuotos augalo dalys. Jos renkamos visiško žydėjimo metu (liepos—rugpjūčio mėnesi), džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje, vėsioje, apsaugotoje nuo saulės spindulių patalpoje, palėpėse. Augalo rusiškas pavadinimas kilo iš kazachiško žodžio džerabai, kuris reiškia „žaizdų gydytojas”.
Rusų liaudies medicinoje jonažolė vadinama kiškio krauju arba kraujuočiu (trinant sėklas ir žiedus tarp pirštų, ant jų lieka raudonų sulčių). Augalas minimas daugelyje senovinių gydymo knygų, gėlynų ir žolynų. XVII amžiuje išdžiovintą žolę kaip didžiausią retenybę ir vertybę atveždavo pirkliai ir keliautojai iš tolimojo Sibiro. „Kaip be miltų negalima iškepti duonos, taip be jonažolės negalima išgydyti daugelio žmonių ir gyvulių ligų”, — sakė praeities gydytojai. Gyvavo, tarp kitko, nuomonė apie jonažolę, kaip apie vaistinį augalą nuo „devyniasdešimt devynių ligų”. Ir iš tikrųjų jonažolė buvo vartojama ir dabar vartojama hepatologijoje, gastroenterologijoje, reurnatologijoje, dermatologijoje, urologijoje, kosmetikoje ir kt.
Jonažolės aliejus, taip pat nuovirai ir antpilai buvo plačiai vartojami „esant šviežioms žaizdoms, sužalojimams, nudegimams ir į juos panašiems pažeidimams. Nieko negali būti geresnio, kaip tos žolės pavilgų dėjimas su vynu arba actu, distiliuotu jonažolės vandeniu, sultimis, ypač tepimas jos sėklų aliejumi… nes ji, (jonažolės žolė. — V. K.) — valantis ir gaivinantis vaistas esant visiems vidiniams ir išoriniams pažeidimams, todėl ji ir vartojama kaip viena svarbiausių sudedamųjų dalių gaminant daugumą balzamų nuo žaizdų”, — taip apibūdina jonažolę XVIII amžiuje vienas garsių biologų ir vaistinių augalų propagandistų A. Bolotovas. Liaudies medicinoje jonažolė dedama kitų vaistinių žolių arbatą daugeliui ligų gydyti. Antpilui paruošti imama 3 valgomieji šaukštai susmulkintos žolės, užpilama stikline verdančio vandens, leidžiama pritraukti 2 valandas ir geriama po 2 valgomuosius šaukštus 3 kartus per dieną.
Vandeninį antpilą tikslinga kaitalioti su kitais augalais (šlamučiu, lakišiumi, bitkrėsle, mėta, pelynu, ramune). Jis užplikinamas ir vartojamas kaip arbata (šiuo atveju jonažolė neužvirinama). „Arbata” geriama sergant skrandžio ir žarnyno, kepenų, kraujo, odos ligomis (furunkulioze, egzema, žvyneline liga ir kt.). Žolė, užpilta šiltu sėmenų aliejumi ir palaikyta 2 savaites, sėkmingai gydo nudegimus, odos uždegimus, trofines opas. XX amžiaus pradžioje gydomosios jonažolės savybės mokslinės medicinos buvo pamirštos. Ir tik dėka tyrimų, atliktų Ukrainos TSR MA Mikrobiologijos institute, vadovaujant akademikui V. Drobotkai, buvo ištirtos antibiotinių preparatų iš jonažolės — novoimanino ir kt. — biologinės ir gydomosios savybės.
Novoimaninas, pavyzdžiui, — tai raudonos spalvos derva su medaus balzaminiu kvapu, žudanti dizenterijos, tuberkuliozės, kokliušo sukėlėjus; dažnai vartojamas kaip vaistas, sustiprinantis penicilino ir streptomicino veikimą. Praktiškai nustatyta ligų grupė, kuriomis sergant novoimaninas pasirodė efektyvesnis už kai kuriuos antibiotikus, skirtus išoriškai vartoti, pavyzdžiui, esant sunkiems nudegimams, pūlinėms uždegiminėms ausų, gerklės ligoms. Aerozolis iš jonažolės gerai gydo cholecistitą, nespecifinį opinį kolitą, bronchinę astmą, trofines opas.
Gydytojai nepamiršo ir kitų vaistinių preparatų iš jonažolės. Tinktūra vartojama burnos ertmei skalauti gydant uždegiminius procesus stomatologijoje, taip pat kolitui ir tulžies akmenligei gydyti. Jonažolės aliejus paspartina žaizdų gijimą ir gydo kitas odos ligas. Jonažolės aliejus galima pasigaminti namuose. 500 g šviežios žolės arba tiktai žiedų užpilama 1 litru saulėgrąžų aliejaus. Gautas mišinys garinamas 2-3 valandas ant silpnos ugnies, po to leidžiama pritraukti 14-20 dienų, iškošiamas, vėl įdedama 500 g žolės ir procedūra kartojama; po viso to aliejaus pasidaro tamsiai raudonas. Nudegus — tai pirmasis neatidėliotinos pirmosios pagalbos vaistas.
