Per vieną iš daugelio ekspedicijų garsus rusų keliautojas N. Prževalskis Kinijos provincijos Gansu kalnų šlaituose Kukunoro ežero apylinkėse atkreipė dėmesį į originalų augalą plačiais lapais ir ilgu žiedynkočiu. Tai buvo rabarbaras. XVII ir XVIII amžiais rabarbaras buvo Kinijos monopolinės prekybos objektas, iš čia jis patekdavo Europą per Rusiją. Atvežamas kinų rabarbaras brangiai kainavo, bet XVIII amžiaus viduryje augalo sėklos pateko į Europą, ir jį pradėjo plačiai auginti. Rabarbaras — daugiametis žolinis augalas su trumpu daugiaskilčiu tamsiai rudu šakniastiebiu ir stambiomis mėsingomis šaknimis. žiedai smulkūs, susitelkę į šluoteles.
Tibeto, Pietų Mongolijos ir Šiaurės Kinijos kalnų šlaituose galima ir dabar dažnai rasti augantį laukinį rabarbarą. Gydymui vartojami lapkočiai, lapai, šaknys ir šakniastiebiai, kuriuose yra glikozidų, dervinių ir pigmentinių medžiagų, mikroelementų. Veikliosios medžiagos, esančios šio daržovinio augalo šaknyse ir šakniastiebiuose, pasižymi sutraukiančiu, viduriavimą sulaikančiu ir antimikrobiniu veikimu. Mažos rabarbaro dozės kietina, o didelės laisvina vidurius (tai pasireiškia po 8-10 valandų). Preparatai, paruošti su vandeniu, laisvina vidurius, o spiritiniai gerina virškinimą, reguliuoja skrandžio ir žarnyno veiklą.
Rabarbaro preparatai skatina tulžies išsiskyrimą. Daugiau kaip 80 metų žvynelinei ligai gydyti vartojamas chrizarobinas — vaistas, gaunamas iš Brazilijos medžio ararobo. Mūsų mokslininkams šeštajame dešimtmetyje buvo iškilęs uždavinys — rasti augalų, kurie galėtų pakeisti ararobą. Sąjunginio vaistinių augalų instituto mokslininkai nustatė, kad importinį chrizarobiną galima pakeisti savo preparatu, gautu iš tungutinio rabarbaro ir tankiažiedės rūgštynės. Mokslininkų stebėjimai patvirtino, jog rabarbaro preparatai efektyviai gydo žvynelinę ligą.
