Sezoninės mitybos samprata pastaruoju metu įgauna didelį populiarumą. Garsūs mitybos ekspertai visame pasaulyje pasisako už vietinės kilmės sezoninio maisto vartojimą, pabrėždami jo naudą sveikatai ir teigiamą poveikį kūnui. Gerbiama VšĮ Kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė ištaria nusišypsodama, kad šiuo metu amerikiečių ir prancūzų atrandamos žinios jau seniai įsišaknijusios mūsų protėvių išmintyje.
iš kartos į kartą
Šiuo metu mažmeninės prekybos įmonės išdidžiai demonstruoja platų kulinarijos pasiūlą iš įvairių pasaulio kampelių. Atrodo, kad ši gausa suteikė mums privilegiją visus metus mėgautis daugybe skanėstų. Tačiau reikia pagalvoti, ar mūsų kūno konstitucija yra pakankamai aprūpinta tokia kosmopolitiška mityba. Remiantis B. Imbrasienės įžvalgomis, teigiama, kad kiekvienas individas turi įgimtą imuninę sistemą, kuri jam buvo paveldėta. Be to, tvirtinama, kad mūsų gebėjimas kovoti su tam tikrais negalavimais išlieka nepakitęs tik tol, kol mūsų mitybos poreikiai atitinka mūsų protėvių pageidavimus. Nukrypstant nuo šios protėvių dietos, tariamai esame jautrūs ligų atsiradimui.
Būtent todėl apelsinai yra laikomi optimaliu vaisių pasirinkimu Italijos gyventojams, o obuoliai ir kriaušės – lietuviams. Pasak B. Imbrasienės, pasimėgauti apelsinais retkarčiais nekenkia, tačiau nepatartina jų vartoti atkakliai ir nesaikingai. Ir atvirkščiai, italai gali mėgautis laisve mėgautis apelsinais iki soties.
Žmonėms optimaliausia mityba gaunama iš auginimo būdų, kurie klesti identiškoje aplinkoje, apimančioje dirvožemį, vandenį ir orą, kur gyvena individas.
Valgyk vieną kartą
Vienas papildomas principas, apie kurį mūsų protėviai turėjo nemažai žinių, tačiau vėliau išslydo iš mūsų kolektyvinės atminties, yra susijęs su nuoseklaus valgymo grafiko palaikymu. Be to, jie suprato, kaip svarbu valgyti gausius pusryčius, po kurių visą dieną valgyti palaipsniui, o vakarienė buvo pati kukliausia. Pavyzdingą šios praktikos iliustraciją galima pastebėti jų mitybos įpročiuose, nes jie valgo pusryčius, susidedančius iš sočių, riebių maisto produktų, pasilikdavo pietų likučius ir savo dieną užbaigdavo kuklia lengvos sriubos porcija. Be to, mūsų protėviai pietaudavo nuo 17 iki 18 val., o tai suteikdavo pakankamai laiko organizmui suvirškinti vakarienę“, – pasakojo B. Imbrasienė.
Mes išlaikome mitybos papročius iš kartos į kartą, siekdami savo vaikų gerovės. Šiandien būtina laikytis tinkamos mitybos, pripažindami, kad skiriamės nuo amerikiečių ir prancūzų, kurie iš esmės nukrypo nuo sveiko, ekologiško maisto vartojimo. Todėl uoliai stengiamės atgaivinti senas mitybos praktikas, nes vis dar turime potencialo jas išsaugoti, akcentuoja pašnekovas.
Mažiau koncepcija iš tikrųjų duoda geresnių rezultatų.
Tradicinės lietuviškos virtuvės esmė – menas ruošti patiekalus iš skirtingų ingredientų, nesuliejant jų į vientisą mišinį, kaip įprasta šiandien. Anot B. Imbrasienės, buvo įprasta naudoti du ar tris ingredientus, pridedant prieskonių, kurie, manoma, buvo labai naudingi mūsų bendrai sveikatai ir savijautai.
Nepaisant minimalių ingredientų, mūsų šeimininkės kiekvieną kartą nuosekliai gamindavo įvairius patiekalus. Tai tampa ypač reikšminga gavėnios metu, kai mėsos suvartojimas sumažinamas, o trečiadieniais ir penktadieniais visiškai pašalinamas. Taigi, kokias maisto gaminimo galimybes jie turi šiomis dienomis? Vienas atvejis apima bulvių virimą, smulkiai pjaustytų morkų sudėtį ir mišinio praturtinimą pienu, gautu iš susmulkintų kanapių arba aguonų. Kitą dieną šeimininkė susitelkdavo į morkų virimą ir tik į pabaigą įvesdavo smulkiai pjaustytų bulvių. Nors sudedamosios dalys gali atrodyti panašios, gaunami skoniai yra nepaprastai skirtingi“, – teigia Kulinarinio paveldo fondo vadovas.
Dabar tinkamas metas pasilepinti konservuotų daržovių vartojimu.
Norint padidinti organizmo atsparumą daugeliui infekcijų, būtina jį stiprinti. Optimalus būdas tai pasiekti – valgyti daug fermentuotų daržovių ir grybų, ypač daug dėmesio skiriant kopūstams ir burokėliams. Istoriškai įvairių rūšių burokėliai buvo vartojami tik fermentuoti, o barščiai, tradicinis patiekalas, buvo gaminami tik iš marinuotų burokėlių. B. Imbrasienės teigimu, burokėliams rauginti taikomas rūgštinimo procesas pasižymi tikrais gydomosiomis savybėmis, ypač šaltesniais žiemos ir pavasario mėnesiais.
Nereikia baimintis ir dėl druskos, nes ji gali būti vertingas priedas prie žiemos patiekalų, tokių kaip sūdyti grybai ar daržovės. Pašnekovas užtikrintai teigia, kad mūsų močiutės druską gausiai naudojo įvairiuose kulinariniuose elementuose – daržovėse, mėsoje, svieste ir net vandenyje, pabrėždamos druskos būtinybę žmogaus organizmui.
Dėl laiko trūkumo trūksta pieno.
Taip atsitiko, kad asmenys susilaikė nuo kiekvienos rūšies maisto produktų vartojimo mažiausiai tris mėnesius. Šis įvykis nebuvo tyčinis; greičiau tai buvo natūralios tvarkos pasekmė. Rudens sezono metu mūsų protėviai obuolius vartojo įvairiomis formomis, pavyzdžiui, šviežius, keptus ar virtus. Žiemą jie naudodavo džiovintus obuolius ir naudodavo juos kaip kvapnų priedą prie sriubų. Nuo Naujųjų metų obuoliai buvo skirti tik gyvūnų maistui, o žmonės pasiliko privilegiją vartoti juos šviežius tik rudens sezono metu.
Pieno vartojimas taip pat buvo nutrauktas metams, derinant su karvių atsivedimu vėlyvą rudenį arba žiemos pradžioje. Karvių laktacijos ciklui pasibaigus, asmenys susilaikė nuo pieno produktų vartojimo. B. Imbrasienė tvirtina, kad istoriškai pienas buvo renkamas į talpias talpas ir vėliau virsta sūriu.
Nafta neturėtų būti suvokiama kaip priešas.
Tokių aliejų kaip kanapių ir sėmenų įtraukimas į mūsų kasdienybę yra didelis iššūkis. Šiuolaikiniuose namų ūkiuose alyvuogių aliejus dažniausiai dominuoja kaip pagrindinis pasirinkimas. Tačiau ši vyraujanti pirmenybė yra klaidinga. Alyvuogių aliejus daugiausia gaunamas iš regionų, kuriems būdingas šiltas klimatas ir beveik nuolatinė saulės šviesa. Todėl jo populiarumą pirmiausia nulėmė būtinybė apsaugoti nuo žalingų ultravioletinių spindulių, o tai ypač aktualu pietiniuose regionuose gyvenantiems žmonėms. Ir atvirkščiai, regionuose, kuriuose saulės spinduliai yra riboti, kaip ir mūsų, pasikliauti tik alyvuogių aliejumi yra aplaidumas. Čia mūsų alternatyvūs aliejai, kuriuose gausu vitamino D, vaidina lemiamą vaidmenį, kompensuojant saulės šviesos trūkumą ir suteikiant reikiamą apsaugą.“ Pašnekovas pabrėžia aliejaus naudojimo įvairinimo svarbą atsižvelgiant į regioninius sumetimus.
Patartina į savo dienos racioną įtraukti 1-3 šaukštus sėklų aliejaus.
Nedidelė šoninės porcija.
Pasak B. Imbrasienės, mūsų įprastą kiaulienos šoninę reikėtų suvokti kaip vaistą, o ne kenksmingą medžiagą, jei tik jos vartojamos saikingai. Tai reiškia tikrą šoninę, o ne šoninę, kuri buvo virta arba naudojama krekerių gamyboje. Idealiu atveju geriausia rinktis sūdytą arba rūkytą šoninę. Moksliniai tyrimai patvirtino teigiamą mažos tokios šoninės dalies įvedimo į mūsų racioną poveikį, ypač mažinant žalingo cholesterolio kiekį mūsų kraujyje. Todėl net medicinos specialistai dabar pritaria saikingam lašinių vartojimui.
Mėsą būtina įtraukti į savo mitybą. Tačiau patartina jį vartoti saikingai badavimo laikotarpiais, o tam tikrais atvejais derėtų visiškai susilaikyti nuo mėsos.
kanapių nauda
Tamsiuoju metų laiku lietuviai istoriškai patobulino savo virtuvės skonį, įmaišydami kanapių sėklų. Kaip tvirtina B. Imbrasienė, šios sėklos pasirodė esąs nepaprastai naudingos mūsų gerovei. „Kanapėse yra didelė nepakeičiamųjų omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių koncentracija, gyvybiškai svarbi optimaliai žmonių sveikatai. Stebėtina, kad jos savo kiekiu lenkia žuvų taukus, o baltymų ir aminorūgščių kiekiu lenkia javus”, – nušviečia pašnekovas.
Šiuolaikinėse sveiko maisto parduotuvėse kanapių sėklos gali būti lengvai prieinamos. Kaip reikėtų suvokti jų reikšmę? Eksperimentai su kanapių druska gali duoti puikių rezultatų. Kruopščiai skrudinus kanapių sėklas, kol jos išskleis viliojantį kvapą, vėliau jas susmulkinus ir sumaišius su druska, gaunamas išskirtinis produktas. Istoriškai ši kanapių druska buvo tradiciškai mėgaujama kartu su garuose virtomis bulvėmis.
