Anot jo, Stalinas pasauli matė padalintą į tris dalis, dėl to jį užgrobti tektų trimis etapais. Jei įmanoma — vienu metu, jei prireiks — palaipsniui. Pirma dalis — socialistinis pasaulis, vadovaujamas Tarybų Sąjungos. Antroji — imperialistų pasaulis, kurį valdo „angloamerikiečiai”. Trečioji — kolonijų pasaulis, kuriam vadovauja savo nacionaliniai revoliucionieriai.
Jis matė ir kitokį padalijimą: Aziją, kuri labiausiai traukia Kremliaus veikėjus, nes susidaro vientisa imperija; Eurazijos pakraščius, besitęsiančius nuo Graikijos iki Irano; šiaurės Europą, kurios centre — Švedija; vidurio Europą, kurios šerdis — Vokietija; Afrikos zoną; Vakarų pusrutulį. Išvardijome jas paeiliui — pagal išdėstymą plane.
Šiose plačiose erdvėse yra ir pirmojo svarbumo rajonai, traukiantys TSRS kaip magnetas.
1. Pirmų pirmiausia reikalinga užvaldyti rajoną į pietus nuo Batumio ir Baku plačia Persijos įlankos kryptimi. Ši zona apibūdinta kaip „Tarybą Sąjungos troškimų centras”;
2. Antra svarbi zona — Turkija, kurioje TSRS linkusi įkurti (plano tikraisiais žodžiais): „bazes TSRS sausumos ir jūrų kariuomenei, pasiekiant Bosforą ir Dardanelus”;
3. Trečia zona — Jugoslavija, kuri neseniai (rašoma 1950 metais. — Vert. past.) išsprūdo iš sovietų nagų, bet kurios atgavimas — būtina plano įvykdymo sąlyga;
4. Toliau pagal svarbumą yra Švedija, kurios „amžinas neutralumas” Tarybų Sąjungai atrodo labai keistas;
5. Penkta zona apima Baltijos jūrą ir Baltijos sąsiaurius iki Šiaurės jūros, kuriuos TSRS pasiryžusi imtis panašion kontrolėn kaip ir Dardanelų sąsiaurius;
6. Šešta zona — Afganistanas bei Azijos aukštikalniai su Tibetu kaip centru.
7. Septintąją vietą užima Honkongas ir prancūzų Indokinija (Vietnamas) su Birma bei Malajų pusiasaliu, nors jis šiame komplekse pagal svarbą jau antraeilis.
Svarbiausių zonų sąrašo pabaigoje yra Prancūzija ir Italija, bet toliau planas pasiekia išretintą pasaulinės revoliucijos atmosferą, kurioje teritorijos netenka svarbos, bet galią įgauna ideologiniai argumentai.
Šios interesų zonos tai viskas, kas liko iš vykdymo tebelaukiančio plano. Kai jis buvo sukurtas pirmąkart, jame paminėta Bulgarija (tuomet pirmoji sąraše), Suomija (kurios padėtis tada plane nebuvo apibrėžta), Vengrija ir Rumunija, Dunojus (anuomet laikytas atskira teritorine problema), Austrija (kurios padėtis šiandien panaši į Suomijos), Lenkija ir Baltijos valstybės.
Azijos planas apėmė Kiniją, Indiją, Indoneziją, Filipinus ir Britų valdas visame žemyne, kurias kadaise Kominternas aprašė kaip „vienos revoliucinės grandinės grandis, gilios kapitalizmo krizės sudedamąsias dalis”.
Nuo tol, Kominterno žodžiais tariant, „milžiniškas žmonijos mases patraukė revoliucijos srautas”. Daugeli rajonų, paminėtų pirmajame plane kaipo ateities taikinius, jau galima nubraukti, įrašant „įvykdyta”.
Įvyko stebuklas, Stalino doktrina išgyveno karą, kuris, pasak Hitlerio, turėjo būti sunaikinimo karas, net Stalinas pats bijojo pamatyti socialistinio eksperimento žlugimą Rusijoje. Bet jei tokia baimė iš tiesti buvo rodoma, kaip tvirtino vienas Vakarų diplomatas, naudojęsis Stalino pasitikėjimu karo metais, tai truko neilgai. Stalinas savo doktrinos pergale tikėjo su fatalisto prietaringumu. Juk dar 1927 metais jis iškėlė dvi sąlygas, būtinas, kad pasaulinė revoliucija įvyktu, ir padarė dvi išvadas. Jo nuomone, didžiųjų Europos valstybių interesų sferų pasidalijimas baigėsi dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Tada iškilo nieko neturinčios galybės, kurios pareikalavo savo dalies nuo kapitalistinio stalo. Dėl to prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o jis paskatino revoliuciją Rusijoje.
Tokia buvo Stalino pirmoji išvada, paremta istoriniais įrodymais. Antroji išvada teigė, kad pirmasis mėginimas perdalyti jau padalytą pasaulį paskatins antrąjį bandymą. Jis nutarė, kad „už antrąjį bandymą imperializmas sumokės kur kas daugiau negu už pirmąjį” 1945 metais jis pamatė savo pranašystę išsipildant. Antrasis pasaulinis karas buvo baigtas. Iš jo išniro naujojo imperializmo milžinas — Tarybų Sąjunga.
Laikas jau buvo pribrendęs, o scena parengta naujam karui, kurio strategija ir taktika buvo suformuluoti Stalino pradiniame plane, o tikslai nurodyti didingoje Stalino doktrinoje.
Būtent taip ir prasidėjo šaltasis karas.
