Stalinas kalbėjo apie pasaulio ateitį, apie naują padėti, iškilus Vokietijai — dar vienai pasaulio galybei, apie sustingusią Britaniją.
Anglija Staliną stebino ir domino. „Jos armija silpna, — pasakė jis. — Britų laivynas prarado ankstesnę galią. Tiesa, anglai didina oro pajėgas, bet jiems trūksta pilotų. Nepaisant to, Anglija valdo pasaulį, nes moka apdumti akis kvailoms šalims. Juk juokinga, kad keli šimtai britų tvarko Indiją”.
Stalinui patiko žvelgti į tolimą ateitį: kai Anglija jau bus smukus ir žuvus. Bet iškilo naujos klintys: Vokietija ir paslaptingosios Jungtinės Valstijos. Kaip visada, jis nurodė tikslų minimumą ir maksimumą, tą klastingą planą, kuris leidžia greit pakeisti taktiką, bet trukdo staigius strateginius posūkius. Maksimalus planas buvo suformuluotas tokiais žodžiais: „Nuversti imperializmą visose šalyse”.
Dabar, 1940-aisiais, buvo tinkamas laikas apibrėžti artimiausius tikslus, juo labiau kad Hitleris taip pat turėjo interesų visame pasaulyje. Taigi atėjo metas apsvarstyti tų interesų ribas.
Net po septynerių metą, 1947-aisiais, kai Železniakovas pasakojo apie savo gyvenimą vienam mūsų (amerikiečių. — Vert. past.) tardytojų Austrijoje, tos nakties atminimas atrodė toks gyvas, tarsi ji batų praėjusi ką tik. železniakovas buvo pakviestas kaip vienas iš patikimųjų Dekanozovo sekretorių, kad padarytų Stalino doktrinos kopiją užsienio reikalų komisariato archyvui, būsimosioms Rusijos diplomatų kartoms. Vėliau jis tapo tarytum viešuoju notaru, patvirtinusiu vakariečiams bolševikų plano tikrumą.
Deja, planas turėjo klaidų. Dėl vienos jų auka tapo pats Železniakovas. Pirmą kartą apmesdamas savo planą Stalinas manė, kad nacistų pergalė prieš Britaniją ir Prancūziją faktas, todėl ieškojo Vokietijos draugystės. Net 1941 metų balandžio 13 dieną Maskvos geležinkelio stotyje Stalinas susirado Vokietijos ambasadorių, apkabino jį per pečius ir tarė: „Turime likti draugais, ir jas privalote padaryti dėl šito viską”. Tada jis pasakė Vokietijos kariniam atašė: „Mes su jumis liksime draugais — auf jeden Fall (bet kokiu -atveju)”.
Tiksliai po aštuoniasdešimt vienos dienos Rusija ir Vokietija kariavo. Trečiąją karo dieną Olgą Železniakovą ir jos mažyli Sašą gimtajame Fastovo miestelyje užmušė vokiečių bomba. Tą pačią dieną Železniakovas savanoriu išėjo j armiją. Jis buvo paskirtas į pėstininkų pulką, kuriam vadovavo pulkininkas Rogožinas. Kijevo mūšyje Železniakovas buvo vokiečių paimtas į nelaisve ir karą praleido Reicho lageryje.
Per tą laiką buvęs kariškis prarado bet kokias iliuzijas dėl nykaus spektaklio, kuriame atliko menkutį guvaus statisto vaidmenį. Jis nedvejodamas ėmė ieškoti laisvės, tad kai amerikiečiai atėjo į lagerį, nutarė pradėti naują gyvenimą. Paskutinis ryšys su praeitimi buvo jo pasakojimas, kurį pateikė mūsų tardytojams, prisimindamas 1940 metų spalio 21 nakties įvykius. Nakties, kada buvo sukurta Stalino doktrina.
