Suvokiant daiktų pasaulį. Jūs jau žinote, kad psichologai amžių nuo vienerių metų iki trejų laiko tokiu tarpsniu, kai vaiko veikloje vyrauja vadinamoji daiktinė veikla veiksmai su daiktais. ,,Atleiskite,- gali pasakyti skaitytojas.- juk mes matėme, kad vaikas pradeda veikti su daiktais nuo to momento, kai tik gali juos paimti! Ir žinome, kad jau pirmaisiais gyvenimo metais jo veiksmai su daiktais gali būti gana sudėtingi. Kodėl tad riba, nuo kurios pradedamas skaičiuoti naujas vaikystės laikotarpis, atitolinta iki metų?”
Iš tiesų, manipuliacijos, kurias vaikas atlieka su daiktais pirmaisiais gyvenimo metais, kartais būna sudėtingos, įvairiopos, jis gali išmokti kai kurių veiksmų, kuriuos jam parodo suaugusieji, gali tą patį veiksmą atlikti ir su kitu daiktu (išmokęs ridinėti rutuliuką, pradeda ridinėti visus apskritus daiktus).
Tačiau įsižiūrėkite: visos kūdikio manipuliacijos turi vieną bendrą bruožą – vaikai naudojasi tik išorinėmis daiktų savybėmis. Šaukšteliu vaikas veikia taip, kaip lazdele, pieštuku ar bertuvėliu. O juk kiekvienas daiktas turi savo paskirtį. Ši ypatybė yra ne išorinė, ji yra paslėpta, vaikas pats neįstengs jos perprasti. Mažasis gali begalę kartų atidaryti ir uždaryti spintos duris, gali daug kartų šaukštu daužyti į grindis, bet tai jam nė kiek nepadės suprasti, kam šie daiktai reikalingi, kokia jų paskirtis. O kaip tik daiktų paskirties supratimas ir atskiria daiktinę veiklą nuo paprasto manipuliavimo.
Daikto paskirtį vaikas supranta visai kitaip tai ne paprastas mėgdžiojimas. Mėgdžioti gali ir gyvuliai. Galima išmokyti beždžionę gerti iš puoduko, ir ji tai darys. Bet jeigu ji užsinorės gerti ir pamatys vandens kibirą, tai ji gers iš kibiro; nebus kibiro gers nuo grindų. O mėtyti, Vaikas randa pastoviąją daikto paskirtį, kurią per kartų kartas žmogus suteikė šiam daiktui ir kuri, beje, nekinta dėl laikinų poreikių. Tuo, ne taip žinoma, nenorima pasakyti, kad vaikas, žinodamas daikto paskirtį, visada ji ir naudos tam, o ne kitkam.
Net sužinojęs, kad pieštukas kaip kokia kitokia lazdelė gali palikti popieriuje pėdsakus, mažasis ima juo ne popieriuje braukyti, bet ritinėti ar iš pieštukų stato šulini. Bet svarbu tai, kad, visa tai darydamas, jis vis dėlto žino tikrąją daikto paskirtį. Kai dvejų metų išdaigininkas dedasi maunas ant galvos savo batuką, jis aiškiai rodo turis humoro jausmą. Jis juokiasi tarsi visiems sakydamas: žiūrėkite, kaip juokinga, kai daiktas naudojamas ne vietoj!
Įsižiūrėkite: kai mažasis išmoksta veikti su namų apyvokos daiktais, jis kartu suvokia ir tam tikras elgesio taisykles, susijusias su šiais daiktais, sužino, taip sakant, kaip reikia ,,elgtis visuomenėje“. Pradėjęs aikštytis, vaikas meta puoduką ant grindų. Bet tuoj pat jo veide galima pamatyti baimę ir gailestį: jis jau supranta, kad nusižengė visoms privalomoms daikto vartojimo taisyklėms duku, kai nenorės gerti, ji gali įvairiausiai manipuliuoti žyti…
Ankstyvojoje vaikystėje iš esmės keičiasi vaiko elgesys tada, kai jis susiduria su jam dar nežinomu daiktu. Kūdikis, gavęs kokį nors naują daiktą, pradeda su juo manipuliuoti visais judesiais, kokius tik moka. O jau dabar vaiką pradeda dominti tai, kokia šio daikto paskirtis, ką su juo reikia daryti.
Tačiau ne visi nauji veiksmai, kurių vaikas išmoksta, yra vieno tipo. ne visi turi vienodą reikšmę jo psichikos raidai.
Nuo ko priklauso skirtingų veiksmų ypatybės? Pirmiausia nuo pačių daiktų. Palyginkite apyvokos daiktus su žaislais. Drabužių, indų, baldų naudojimo būdas visada vienareikšmis, griežtai apibrėžtas. Su žaislais galima elgtis kur kas laisviau. Tiesa, yra žaislų, kurie skirti specialiai tam, kad su jais būtų atliekami tam tikri veiksmai piramidės, medinės lėlės.
Sutikite, jos skiriasi nuo tų žaislų, kuriais galima žaisti įvairiai, pavyzdžiui, kubeliai, sviediniai. Organizuodami vaikų darbus, žaidimus, supažindindami juos su įvairiais daiktais, turėkite galvoje, kad vaiko psichikos raidai svarbiausia yra išmokti veikti su tais daiktais, kurių naudojimo būdas kuo vienareikšmiškesnis (apibrėžtas).
Tačiau šie būdai skiriasi vienas nuo kito. Veiksmas gali būti paprastas (spintos durims atidaryti tereikia patraukti rankenėlę), bet gali būti ir sudėtingas, reikia atsižvelgti ir į daikto ypatumus, ir į tai, kaip jis susijęs su kitais daiktais (pavyzdžiui, kai reikia smėlyje iškasti bertuvėliu duobutę). Aišku, tie veiksmai, kurie kelia psichikai didelius reikalavimus, yra naudingesni jos raidai.
Psichologai teigia, kad ypač didelę reikšmę vaiko lavėjimui ankstyvojoje vaikystėje turi vadinamieji santykių veiksmai ir veiksmai su įrankiais. Mums niekas netrukdo jų apibūdinti – tai padės parinkti vaikui tinkamus žaidimus ir darbus.
Prisiminkite, kad dar kūdikystės laikotarpiu mažasis manipuliuodavo su dviem daiktais dėliodavo juos, stengdavosi užmauti vieną ant kito, vieną kitu uždengti. Bet vaikas nesidomėjo tų daiktų savybėmis: jis nerinkdavo jų pagal dydį, formą, nesistengdavo sudėti kokia nors tvarka, žodžiu, nesiejo jų vienų su kitais. Kai jis pramoksta santykių veiksmų, tai, kaip aišku iš paties termino, jam reikia du daiktus (arba kelis daiktus, arba kelias vieno daikto dalis) sudėti tam tikru erdviniu santykiu.
Kaip tik tai ir daro vaikas, kai dėlioja iš žiedų piramides, mokosi žaisti su ivairiais sudedamaisiais žaislais, dangsto dėžutes dangteliais. Kad galėtų piramidę tinkamai sudėti, turi žiūrėti žiedų dydžio: pirmiausia užmauti didžiausią, paskui imti tolydžio mažėjančius. Norint sudėti medines lėles. reikia rasti vienodo dydžio puseles, pirmiausia sudėti mažiausią, įdėti ją į tą, kuri didesnė…
Ar veiksmas pavyko ar nepavyko, parodo rezultatai: ar išėjo piramidé. medinė lėlė, ar ne. Savarankiškai vaikas tokio rezultato negali gauti, be to, jis iš pradžių jo ir nesiekia: ji visai patenkina tai, kad jis sumove žiedus ant strypelio – eilės tvarka jam absoliučiai nesvarbu! – ir ant viršaus užsodino gaubtuvėlį.
Suaugęs jam pagelbsti. Jis parodo mažajam, kaip reikia daryti, parodo klaidas, moko siekti reikiamo rezultato. Anksčiau ar vėliau vaikas išmoksta veiksmų, tačiau reikia įsidėmėti, kad gali juos atlikti skirtingais būdais, ir tie būdai nėra lygiaverčiai.
Viskas priklauso nuo to, kaip jam padėjo suaugusieji. Jeigu vaikui buvo parodytas tik veiksmų pavyzdys: jam matant, piramidė buvo daug kartų išardyta ir sudėta, veikiausiai jis prisimins vietą, į kurią patenka kiekvienas žiedas ardant piramidę; ardydamas piramidę pats, jis prisimena, kur deda žiedus, ir stengiasi juos lygiai taip pat vėl sumauti. Galimas ir kitas variantas: suaugusieji parodo vaikui klaidas ir pamoko. kaip reikia jas ištaisyti. Šiuo atveju labiausiai galima tikėtis, kad jis pradės veikti mėgindamas, pastebėdamas klaidas ir jas taisydamas.
Bet yra ir trečias būdas: galima išmokyti vaiką pirmiau primatuoli žiedus ir išrinkti didžiausią iš visų. Tada mažasis išmoksta pasirinkti reikiamus žiedus ir iš eilės sumauti juos ant strypelio. Šis būdas labiausiai atitinka tikslą, jis padeda atlikti veiksmus įvairiausiomis situacijomis. O pirmaisiais dviem būdais mokyti vaikai negali, pavyzdžiui, sudėti piramidės, jeigu vietoj įprastų penkių žiedų gauna dešimties arba dvylikos žiedų piramidę.
Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta. pasistenkite išsirinkti efektyviausią būda, kai savo mažąjį mokysite žaisti su piramidėmis, medinėmis lėlėmis ir kitais sudedamaisiais žaislais. Kai reikia vaiką mokyti naudotis įrankiais. parenkami patys paprasčiausi (arba specialiai jam pritaikyti) – šaukštas. puodelis. bertuvėlis. kastuvėlis, pieštukas… Bet nors ir paprasti visi šie daiktai, vis dėlto jie yra įrankiai. Mokydamasis juos vartoti, mažasis pirmiausia turi įprasti derinti savo rankos judesius prie jų formos.
