Svogūnai yra mėgstama prieskoninė daržovė. Valgomasis svogūnas plačiai paplitęs. Jo lapai (laiškai) – vamzdiški, sultingi, tuščiaviduriai. Žiedai – smulkūs, žiedynas rutuliškas.
Vaisius – trilizdė dėžutė.
Valgomojo svogūno išvesta daug veislių, kurios skiriasi skoniu (aštrūs, pusiau aštrūs ir saldieji), išorinių lakštų spalva, forma (plokščia, apvali, kriaušiška), didumu, vegetacijos periodu.
Svogūnų rūšis priklauso nuo ropelių skaičiaus: vienalizdžiai ir daugializdžiai. Saldžiųjų svogūnų ropelėse yra daugiau angliavandenių ir mažiau eterinių aliejų, todėl jie ir saldūs.
Svogūnai kilę iš Kinijos. Vėliau paplito Indijoje ir Egipte. Egipto piramidėse rasta svogūnų liekanų, o sarkofagų ir senovinių statinių sienose daugybė svogūno piešinių. Svogūnus mėgo senovės persai. Jie minimi Homero Odisėjoje”.
Plinijus savo raštuose aprašė svogūnų veisles, kurias augino romėnai. Jų karvedžiai liepdavo kariams svogūnus ir česnakus valgyti kasdien, nes jie suteikia jėgų, energijos ir narsumo.
Jų cheminė sudėtis labai įvairi.
Ropelėse yra 1,7% baltymų, iki 10% angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės, maltozės), fitino, kvercetino, riebalų, fermentų, fitoncidų, eterinių aliejų, kurie erzina akių ir viršutinių kvėpavimo takų gleivinę. Yra organinių rūgščių (obuolių ir citrinos), vitaminų: B₁ (0,05 mg%), B₂ (0,02 mg%), B (0,12 mg%), PP (0,2 mg%), C (10 mg%), pantoteno (0,10 mg %) ir folinės rūgščių, karotino (iki 2 mg%), saponino, mikroelementų: cinko (0,16 mg%), kobalto (0,002 mg%), chromo (0,001 mg%), fluoro (0,015 mg%), vario (0,2 mg%), mangano (iki 0,8 mg%), molibdeno (0,01 mg%), geležies (0,7 mg%), stroncio (0,15 mg%), nikelio (0,01 mg%), arseno (0,05 mg%) ir jodo.
Be to, yra ir kitų makroelementų (kalcio, kalio, natrio, magnio, fosforo). Svogūnas vertingas ne tik kaip prieskoninis ir maistinis produktas. Jau seniai jis vartojamas gydymui. Solerno mokiniai medicinos sveikatos kodekse aprašė svogūno gydomąsias ypatybes. Senovės medikai – Hipokratas ir Dioskoridas – rašė apie puikų svogūnų, česnakų ir medaus mišinio gydomąjį efektą.
Avicena nurodė, kad svogūnų sultys gydo anginą, stiprina gleivinę, žadina apetitą, virškinimą.
Viduramžių gydytojai pastebėjo, kad svogūnuose esančios lakiosios medžiagos apsaugo žmones nuo įvairių ligų. Tai įrodė ir profesorius B. Tokinas. Jis išskyrė iš svogūnų lakiąsias medžiagas, kurias pavadino fitoncidais. Tai augaliniai antibiotikai, kurie nužudo auksinį stafilokoką, difterijos, tuberkuliozės lazdeles ir kitas sintetiniams antibiotikams atsparias patogenines bakterijas.
Svogūno veikliosios medžiagos reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina organizmą žiemą ir pavasarį. Svogūnų reikėtų valgyti sergant virusinėmis respiratorinėmis ligomis (gripu, angina). Reikia 3-5 minutes pakramtyti svogūną, ir burnos ertmė dezinfekuota.
Svogūnai padeda išsiskirti seilėms bei virškinimo sultims, žadina apetitą. Jį reikėtų valgyti kartu su kitais patiekalais. Manoma, kad svogūnų veikliosios medžiagos mažina kraujyje cukraus kiekį, todėl tinka sergant cukriniu diabetu. Svogūno sultys padeda, kai užkietėja viduriai, esant žarnyno uždegimui, hemorojui (po arbatinį šaukštelį sulčių prieš valgį tris kartus per dieną).
Svogūnuose esančios biologiškai veiklios medžiagos reguliuoja medžiagų apykaitą, padeda nuo aterosklerozės bei hipertonijos. Iš svogūno pagaminti galeniniai preparatai dezinfekuoja, stimuliuoja žarnyno veiklą, todėl tinka sutrikus žarnyno judesiams (peristaltikai), užkietėjus viduriams.
Svogūnų užpilu (vienas susmulkintas vidutinio didumo svogūnas užpilamas stikline virinto ir ataušinto vandens ir laikomas 10 valandų) varomos kirmėlės, ypač askaridės.
Liaudies medicinoje svogūnų košele gydomi nudegimai (mažina uždegimą bei pūsleles).
Keptų ir žalių svogūnų košelė greičiau ištraukia į paviršių karbunkulų bei furunkulų pūlinius, intensyvina regeneracijos procesus. Be to, sulčių bei košelės kompresais gydomos pūlinės ir ilgai negyjančios opos bei žaizdos.
Svogūnai seniai vartojami kosmetikai. Jų sultimis balinamos veido strazdanos, įtrinama galvos oda, kai atsiranda pleiskanų, išsiskiria per daug riebalų, slenka plaukai.
Atsiminkite: svogūnai netinka žmonėms, kurie serga kepenų, inkstų ir kai kuriomis kitomis ligomis. Gydytis svogūno preparatais galima tik pasitarus su gydytoju.
Svogūnai maistui vartojami žali, virti, marinuoti ir kt.
Ypač naudingi organizmui žali laiškai, kuriuose yra kur kas daugiau vitamino C ir kitų organizmą stimuliuojančių cheminių medžiagų negu ropelėse. Iš jų ruošiamos salotos, tinka su kitomis daržovėmis mėsos bei žuvies patiekalams paskaninti.
Svogūnų laiškų galima užsiauginti ant palangių ir turėti ištisus metus. Tinkamai laikomi svogūnai gana ilgai išsilaiko. Žiemai atspariausios aštrių svogūnų veislės. Rudenį juos reikia džiovinti saulėje ar šiltoje patalpoje (25-30° C) apie dvi savaites. Tinkamiausia laikymo temperatūra 0° C, bet galima laikyti ir kambaryje. Svogūnus reikia supinti į pynes ir pakabinti.
Nesubrendusius arba smulkius svogūnus patariama sūdyti su prieskoniais. Saldūs ir pusiau saldūs svogūnai marinuojami su prieskoniais (lauro lapeliais, karčiaisiais pipirais bei keletu gabalėlių krienų).
Laikomuose svogūnuose vitamino C (askorbino rūgšties) kiekis yra pastovus. Pavasarį, kai svogūnai ruošiasi dygti, suaktyvėja vitamino C sintezė ir jo net padaugėja, beveik nepakinta mineralinių druskų kiekis.
