Štai važiuojate su mažiuku troleibusu. Parodykite jam, kaip žmonės komposteruoja talonus, kad užleidžia vietą seniems žmonėms, moterims. Nuvykote i kolūkio fermą parodykite, kaip ten prižiūrimi gyvuliai. stalai, kaip Užėję į valgyklą, atkreipkite jo dėmesį, kokie švarūs viskas gražiai paruošta tiems, kurie ateis čia valgyti.
Apskritai aplinkinio gyvenimo aiškinimą vaikui reikia grįsti socialinės darbo reikšmės rodymu. Vaikas turi žinoti, kad žmonės dirba visuomenės labui, kad kiekvienas dirbdamas galvoja apie tuos žmones, kuriems jis dirba: vairuotojas – apie keleivį, pardavėjas – apie pirkėją, kepėjas apie darbininką, kuris valgys duoną, o darbininkas apie kepėją, kuris dévės jo padarytus batus, pasiūtą kostiumą ar dirbs jo pagaminta mašina.
Gana dažnai pasitaiko, jog vaikai klaidingai supranta tėvų darbą: tėvai dirba neva tik tam, kad būtų patenkinti šeimos poreikiai, ir ypač paties vaiko. Tada vaikai mano, kad jų tėvų darbo prasmė – tiktai pirkti jiems žaislus ir gražius daiktus. Čia esama pavojaus, kad vaikų charakte-ryje gali pradėti megztis egoizmo bruožai.
Vaikams reikia suprantamai išaiškinti visuomeninę tėvų darbo esmę. Mūsų gyvenime yra daug socialistinio požiūrio į darbą, į visuomeninę nuosavybę pavyzdžių. Šie santykiai ir turi sudaryti vaikų žaidimų turinį. Kai vaikas žaidžia, tėvai turi žiūrėti, kad jo žaidime atsispindėtų kaip tik tokios santykių formos.
Grįžkime prie to mažo berniuko, kuris, prisižaidęs su ,,arkliuku”, metė lazdelę, ant kurios jodinėjo. Toks poelgis neturi likti nepastebėtas. Žinoma, nereikia vaiko apšaukti: ,,Padėk lazdą į vietą!” Tokia pastaba, net jeigu vaikas įvykdys reikalavimą, neduos reikiamo rezultato, neišmokys vaiko tinkamai elgtis su ,,arkliuku“.
Geriau tokiu atveju paskatinti vaiką tęsti žaidimą. ,,Ziūrėk, arkliukas pavargo. Reikia ji pašerti ir pagirdyti. Einam, paduosim jam ésti”, – sako sūnui motina. Ji pakelia numestą lazdelės arkliuką ir prašo, kad sūnus atneštų jam vandens. Berniukas noriai įvykdo šį nurodymą. Pagirdęs arkliuką, pats pasiūlo: ,,O dabar nuvesiu i arklidę ir paduosiu jam šieno”. ,,Arkliukas” padedamas į stovą, pašeriamas, ir tik tada vaikas pradeda kitą žaidimą. Nuo to laiko berniukas niekada nemeta pažaidęs savo lazdelės ,,arkliuko”, bet deda į vietą.
Štai mergaitė žaidžia su lėle. Ji ilgai jos nepalieka. Vežioja ją žaisliniame vežimėlyje, valgydina, čiūčiuoja. Keletą kartų kartoja su léle tuos pačius veiksmus. Galiausiai jai lėlė, matyt, nusibodo. Ji meta ją ir eina žaisti su kubeliais. Žinoma, galima nereaguoti į tai ir leisti mergaitei pažaisti su kubeliais, o po to liepti padėti lėlę į vietą. Bet tai būtų klaida. Kur kas geriau yra liepti mergaitei guldyti lėlę miegoti, o jos drabužėlius išskalbti ir išlyginti.
Mergaitė apsidžiaugs tokiu pasiūlymu, nes skalbimas ir lyginimas – jau nauji veiksmai. Taip bus ugdomi tinkami jos santykiai su lėle, kuri šiame žaidime vaizdavo vaiką. Patys mergaitės veiksmai pasidarys turiningesni, be to, ji išmoks kai ką padaryti lėlei – o kaip svarbu vaiką išmokyti tinkamai elgtis su kitais žmonėmis!
Žinoma, kišimasis į vaikų žaidimą reikalauja didelio takto. Žaidimą reikia koreguoti tik tada, kai jis ima darytis nepageidautinas, žalingas vaiko auklėjimo požiūriu, arba tada, kai vaikas jau būna panaudojęs visas savo galimybes, daug kartų daro vis tą pat. ir žaidimas pradeda įgristi.
Geriausias būdas vadovauti kūrybiniam vaikų žaidimui yra žaisti kartu su vaiku. Vaikai labai mėgsta žaisti su tėvais. labai tai vertina. Vaikas gali būti vairuotojas, o motina ir tėvas – keleiviai arba kontrolieriai. Beje, tokių bendrų žaidimų turinį sunku numatyti. Beveik kiekviename žaidime suaugęs gali rasti sau tokį vaidmenį, kuris leis nepastebimai vadovauti žaidimui ir įvairinti jo turinį. Émęsis vaidmens…
Tai, kad vaikas nori atlikti kokį nors vaidmenį, yra svarbiausias kiek-vieno kūrybinio vaidmeninio žaidimo ypatumas. Atlikdamas pasirinktą vaidmenį. vaikas atspindi ne konkrečius profesinius kurio nors suaugusiojo mokėjimus. bet. galima sakyti, jo darbo visuomenines funkcijas. Pavyzdžiui, vaizduodamas žaidime vairuotoją. vaikas ne tiek kartoja kuriuos nors jo darbo veiksmus, kiek bendrą jo elgesį su automobiliu ir keleiviais. Kiekvienas vaiko atliekamas vaidmuo remiasi tam tikromis suaugusiesiems būdingomis elgesio taisyklėmis. Juo vaikai vyresni, juo sudėtingesnes elgesio taisykles atspindi jų žaidybinis vaidmuo.
Vaikai nepaprastai rimtai žiūri į savo vaidmenis. Ir nors žaidime viskas yra tarsi ir sugalvota, ir visas žaidimas vyksta specialiai paties vaiko sukurtoje žaidybinėje aplinkoje, kur diena gali trukti kelias minutes, dešimtys kilometrų tilpti viename metre, o kėdė atstoti automobilį, vaikų veiksmai ir tarpusavio santykiai visada būna tikroviški.
Vaikui labai malonu laikytis žaidimo taisyklių, kurias diktuoja jo pasirinktas vaidmuo. Emęsis vaidmens, vaikas gali atsisakyti atlikti kitą labai trokštamą veiksmą, jeigu jis žaidime nesusijęs su jo vaidmeniu. Pavyzdžiui, vienas berniukas vaizdavo gaisrinės mašinos vairuotoją. Pasigirdus pavo: jaus signalui, mašina nulėkė įvykio vieton. Visi gaisrininkus vaizdavusieji vaikai šoko gesinti ugnies”. Tik vienas vairuotojas” nepajudėjo iš vietos. Jis tiktai žvilgčiojo į kampe triūsiančius vaikus.
I auklėtojos klausimą: Kodėl tu neini gaisro gesinti?” – berniukas rimtai atsakė: ,,Man negalima, kas nors dar gali mašiną sugadinti”. Šiam vairuotojo vaidmenį atliekančiam berniukui labai knietėjo prisidėti prie visų darbo ..gelbėti nuo gaisro žmones“, ,,lieti vandeniu deganti namą”, bet jis liko savo poste prie gaisrinės mašinos. Berniukas didžiavosi kaip tik tuo, kad savo funkcijas žaidime atliko taip, kaip jas atlieka tikras vairuotojas. Šitoks savo prisiimto vaidmens atlikimas ir teikia vaikui daugiausia džiaugsmo.
Žaidžiant kiekvienam vaikui kyla daug visokių norų: paimti iš draugo gražų žaislą, savąjį keleivio vaidmenį pakeisti įdomesniu mašinisto vaidmeniu, pereiti žaisti su kita vaikų grupe, bet visus tuos norus jis nuslopina ir stengiasi atlikti tiktai savo vaidmenį. Pasitenkinimas, kurį mažajam teikia pavaldumas pasirinktam vaidmeniui, stengimasis kuo geriau jį atlikti, atsisakymas žaidimo metu kylančių įvairių nepastovių norų, daro žaidimą labai reikšmingą auklėjimo požiūriu, nes jis ypač padeda ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaiko valią.
Vaikas, atlikdamas savo žaidybinį vaidmenį, pavyzdžiu ima. kurį nors suaugusiji ir jį imituoja. Savo paties veiksmus jis vertina vadovaudamasis tuo, kaip, jo supratimu, iš tikrųjų reikia tuo atveju pasielgti. Savo elgesį jis lygina su suaugusiojo elgesiu, to, kurį jis laiko savo pavyzdžiu, ir taip jis geriau supranta ne tik suaugusiųjų darbą bei santykius, bet ir savo elgesį Teisus buvo M. Gorkis, sakydamas, kad vaikams žaidimas tai jų pasaulio pažinimo kelias, to pasaulio, kuriame jie gyvena ir kuri turės pakeisti. Tas kelias – tai vaiko prisiimto vaidmens žaidime atlikimas, tai tokių visuomenėje priimto elgesio taisyklių laikymasis, kokių reikalauja vaidmuo. Prie M. Gorkio pasakytų žodžių reikia pridurti, kad žaidimas kartu yra ir paties savęs pažinimo kelias, savo galių, savo elgesio ir savo vietos tarp žmonių pažinimo kelias.
Ypač svarbu pabrėžti, kad tikras, išplėtotas vaidmeninis žaidimas yra kolektyvinė veikla. Niekur kitur kolektyviniai ikimokyklinio amžiaus vaikų tarpusavio santykiai nepasiekia tokio lygio kaip žaidime. Trejų metų vaikai žaidžia nedidelėmis grupėmis po du ar tris ir jų žaidimas trunka 10-15 minučių. Ketverių ir penkerių metų vaikai žaidžia jau po 6 apie 40 minučių. Šešerių ir septynerių metų vaikai dažnai žaidžia didelėmis grupėmis (iki 15 vaikų), ir jų žaidimai kartais trunka kelias dienas.
