Vaistinė ramunė kilusi iš Amerikos. Į Europą ji buvo atvežta kaip piktžolė. Tai visiems gerai pažįstamas vienametis, nedidelis žolinis augalas. Jo stiebas – stačias, šakotas, kampuotas, tuščiaviduris ir plikas, o šaknis – ruda, plona ir šakota. Lapai pražanginiai, plunksniškai suskaldyti. Augalo stiebas ir šakutės baigiasi graiželiniais žiedais, kurie žydi gegužės-rugpjūčio mėnesiais.
Jų kraštiniai žiedai balti, o vamzdeliniai – geltoni, maloniai kvepia.
Lietuvoje ramunė auginama soduose, darželiuose, kartais auga ir laukuose prie sodybų, pakelėse, dykvietėse. Vaistinei žaliavai ramunės graižai renkami sausą, giedrą dieną, kai liežuvėlio formos žiedai yra horizontalūs, vamzdeliniai tik pradeda žydėti. Jie greitai džiovinami palėpėse, gerai vėdinamoje patalpoje arba šildomoje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje.
Išdžiūvę vaistinės ramunės žiedai yra malonaus kvapo, kartoko, gleivingo skonio. Šioje vaistažolėje yra mėlynos spalvos (0,8%) eterinio aliejaus, kurio cheminė sudėtis gana įvairi (chamazulenas, terpenas, seskviterpenas, kadinenas, seskviterpeninis alkoholis, kaprilo, nonilo, izovalerijono rūgštys ir kt.).
Be to, žieduose yra flavonoidų (apijino, kvercimetrino), salicilo ir riebiųjų rūgščių, karčiųjų ir mineralinių medžiagų, sakų, gleivių, kumarino, sitosterinų (32,6 mg%), vitamino C, karotino, cholino ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.
Ne veltui ramunė pavadinta vaistažole.
Ją žinojo ir vartojo gydymui jau Antikos laikais. Senovės gydytojai Hipokratas ir Dioskoridas ramunėlėmis gydė akių, kepenų, inkstų, šlapimo, pūslės bei peršalimo ligas. Avicena ją taip pat vertino.
Vaistinės ramunės galeniniai preparatai mažina uždegimą, ramina skausmus, stabdo kraujavimą, naikina mikroorganizmus. Be to, atpalaiduoja spazmus, varo tulžį ir prakaitą.
Vaistažolės antpilas geriamas viduriuojant, esant žarnyno spazmams, vykstant puvimo procesams, kai žarnyne kaupiasi dujos. Jis žadina skrandžio bei žarnyno virškinimo liaukų veiklą, pagerėja virškinimas, dėl to geriau pasisavinamas maistas. Ramunėlės preparatais gydomos kepenų, tulžies pūslės, inkstų ligos. Jie atpalaiduoja tulžies latakų spazmus.
Manoma, kad tinka nuo bronchinės astmos, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, reumato, lėtina alergines reakcijas, greitina audinių regeneraciją ir gijimą.
Ramunėlių antpilui paruošti imama valgomasis šaukštas žiedų, užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama ir pusę valandos kaitinama verdančio vandens vonelėje, paskui nukošiama ir geriama 2-3 kartus per dieną po pusę stiklinės po valgio. Laikoma vėsioje vietoje ne ilgiau kaip dvi paras.
Ramunėlės žole gydomi įvairūs odos išbėrimai.
Tinka saulės nudegintai ar nušalusiai odai, egzemai, sunkiai gyjančioms žaizdoms, akių, burnos gleivinės, dantenoms skalauti, nuo anginos, ginekologijoje. Be to, daromos ramunėlių ir druskos vonios, kai tinsta arba prakaituoja kojos, taip pat jomis gydoma podagra ir reumatas. Gydomasis užpilas ruošiamas šitaip: imama 20 g žiedų litrui verdančio vandens arba 200 g žaliavos kibirui vandens.
Kompresui: imami keturi valgomieji šaukštai žaliavos, užpilama puse stiklinės verdančio vandens, pusę valandos kaitinama verdančio vandens vonelėje, aušinama ir dedama ant skaudamos vietos.
Šitos vaistažolės dedamos į vaistažolių mišinius, kuriais gydomi uždegimai.
Greičiau gyja žaizdos vartojant šitokį žolių mišinį: vaistinė ramunėlė, medetka ir paprastoji kraujažolė (po lygiai). Farmacijos pramonė gamina preparatą rotocanum, kurio sudėtyje yra minėtų vaistažolių skystų ekstraktų (santykiu 2:1:1).
Liaudies medicinoje ramunėlių užpilas geriamas kaip raminamasis vaistas. Graižų milteliais gydoma migrena (0,2 g po valgio). Sergant kolitu ir hemorojumi, daromos ramunėlių užpilo klizmos. Vaistinės ramunės graižai naudojami kosmetikoje. Jų vandeniniu antpilu dažomi plaukai (auksine spalva), prausiamas veidas.
Farmacijos pramonei labai trūksta vaistinės ramunėlės žaliavos, todėl visi, kas turi kolektyvinį sodą ar kitą žemės plotelį, galėtų auginti šią vaistažolę. Ji mėgsta lengvo priemolio ar priesmėlio dirvas, gerai auga saulėtoje vietoje.
