Valerijonas priklauso valerijoninių (Valerianaceae) šeimai. Tai daugiamečiai bei dvimečiai augalai.
Valerijonų gentyje yra apie 200 įvairių rūšių; anksčiau keliolika rūšių buvo jungiama į vieną sudėtinę vaistinio valerijono (Valeriana ofJicinalis L.) rūšį. Pastaruoju metu ji yra suskirstyta į keliolika savarankiškų rūšių, pavyzdžiui, stambiažiedis (V. samtmcifolia), žvilgantysis (V. nitida), pelkinis valerijonas (V. exaltata) ir t. t. Kai kurios rūšys savaime auga Lietuvos TSR. Tačiau vaistinei žaliavai geriau tinka kultūroje auginami, — žaliava gaunama kokybiškai ir kiekybiškai žymiai vertingesnė.
Vaistinei žaliavai (Rhizoma et radix Valerianae) naudojama požeminė dalis. Nors valerijonai vaistams gaminti vartojami daugiau kaip 2000 metų, tačiau veikliosios medžiagos, ypač jų farmakologinis veikimas, dar ir šiandien ne visiškai ištirtas. Gerai žinoma, kad šakniastiebiuose ir šaknyse yra eterinio aliejaus, į kurio sudėtį įeina terpenai kamfenas, pinenas, tėrpeniniai alkaloidai, įvairių organinių rūgščių esterai, ypač izovalerianinės rūgšties, alkaloidai ir t. t. Kuri medžiaga turi svarbiausią gydomąją reikšmę, dar neaišku.
Konstatuota, kad preparatų, pagamintų iš nedžiovintų (žalių) šaknų, sedatyvinis veikimas žymiai stipresnis, negu iš sausų šaknų. Bendrai valerijonų veikliųjų medžiagų kompleksas švelniai raminančiai veikia centrinę nervų sistemą. Valerijonai mažina jautrumą, reguliuoja miegą, gydo isteriją ir t. t. Tai plačiai vartojama mokslinės ir liaudies medicinos žaliava, iš kurios farmacinė pramonė vis daugiau ir daugiau gamina preparatų.
