Arachis, priklausantis ankštinių augalų šeimai, yra glaudžiai susijęs su pupelėmis.
Asmenims, kurie nuoširdžiai rūpinasi aplinka ir floros gerove, vien bulvių ir svogūnų auginimo gali nepakakti. Jei užsiimti sodininkyste nėra tiesiog būtinybė pragyventi, o veikiau asmeninė aistra, būtina ištirti unikalias ir patrauklias įmones. Net jei derlius yra kuklus, savo rankomis jį išauginus, jis turi didžiulę vertę. Vadinasi, šis diskursas suksis apie žemės riešutus – netradicinės sodininkystės entuziastų tema.
Sėklos įsišaknijusios žemėje
Žemės riešutai, moksliškai žinomi kaip Arachis hypogaea, prieštarauja įprastinėms sąvokoms, nes jie nėra tikri riešutai; veikiau tai sėklos, kurios subręsta 5–10 cm žemiau dirvos paviršiaus. Arachis, už jų augimą atsakinga gentis, yra glaudžiai susijusi su pupelėmis ir priskiriama ankštinių augalų šeimai. Šie vienmečiai žoliniai krūmai, kilę iš Brazilijos, paplito žemynuose, įskaitant daugybę Europos šalių.
Šie botaniniai egzemplioriai pasižymi patraukliu augimo modeliu, kuris nukrypsta nuo normos: žirnius ir pupeles primenantis krūmas, pasipuošęs ryškiais geltonais žiedais, išsilaiko vieną dieną. Arachis, kuris paprastai klesti birželio pabaigoje, išgyvena trumpalaikę transformaciją, kai jo žiedai išsiskleidžia auštant ir subręsta sutemus. Vėliau apdulkintos šakos grakščiai nusvyra ir nusileidžia į žemę, puoselėdamos taikliai pavadintų riešutų brendimą. Verta paminėti, kad šis konkretus botanikos stebuklas yra vienas iš retų augalų, kurie duoda vaisius, kai jie yra įžeminti.
Kaip auga šio daugiamečio krūmo, kuris palankiomis sąlygomis gali pasiekti 75 cm aukštį, augimas, pasižymintis gerai išvystyta šaknų sistema, kuri išaugina trijų skirtingų rūšių gėles? Pirmieji žiedai, kurie yra atviri ir vamzdelio formos, atsiranda ant pagrindinių stiebų ir jų gyvavimo trukmė yra tik viena diena, todėl reikia apdulkinti per šį ribotą laikotarpį. Po apdulkinimo šios gėlės sukuria adatą primenantį piestelės tęsinį, žinomą kaip gynoforas (kilęs iš graikų kalbos žodžių „moteris“ ir „nešiojimas“), kuris nusileidžia į dirvą ir ilgainiui virsta žemės riešutais. nuo 5 iki 10 cm. Krūmas taip pat gamina gėles ant šoninių stiebų, kurie yra trumpesni ir vamzdinės formos. Galiausiai yra uždarų gėlių, kuriose trūksta ginoforų. Ant žemės ginoforas yra horizontaliai, palaikydamas voragyvių ankščių augimą, kurių ilgis siekia iki 6 centimetrų. Kiekvienoje iš šių ankščių yra 2–3 sėklos, paprastai vadinamos riešutais.
Leiskite mums įsivaizduoti ateitį, kurioje šiais metais pradėsiu auginti žemės riešutus savo sode. Būtina pažymėti, kad optimali žemės riešutų sodinimo vieta yra tose vietose, kurios anksčiau buvo naudojamos bulvėms, kopūstams, pomidorams ar agurkams auginti.
Lietuvoje klesti ir javų auginimas.
Žemės riešutai, kurie buvo auginami, sėkmingai klesti atogrąžų ir subtropikų regionuose. Nors šie augalai pirmiausia asocijuojasi su šiltomis šalimis, buvo žinoma, kad jie prisitaiko prie vidutinio klimato, nors tokiomis sąlygomis duoda mažesnius vaisius.
Žemės riešutų auginimas mūsų soduose iš pradžių gali atrodyti bauginantis, bet iš tikrųjų tai yra įveikiama užduotis. Nors tiesa, kad šių augalų augimo laikotarpis yra ilgas, vidutinio klimato zonose, siekiant užtikrinti sėkmingą žemės riešutų derlių, dauginti pirmenybė teikiama sodinukams. Be to, būtina pasirinkti tokią augalų veislę, kuri puikiai tinka mūsų specifinėms klimato sąlygoms.
Daigai ant palangės
Balandžio pradžioje prasideda daigų dygimo procesas. Optimalų augimą galima pasiekti auginant juos durpių vazonuose, pastatytuose ant palangės. Substratą galima įsigyti specializuotose įmonėse arba sumaišyti lygiomis dalimis dirvožemio, smėlio ir komposto. Pažymėtina, kad pagrindinis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti, yra tai, kad dirvožemis, kuriame yra sodinukai, turi būti purios ir elastingos tekstūros.
Sėklos sėjamos 3 cm gyliu. Siekiant pagreitinti jų daigumą, talpyklos palaikomos šiltoje temperatūroje ir uždengiamos stiklu arba skaidria plėvele. Vėliau vazonai su daigintomis sėklomis dedami ant palangės, pakankamai saulės spindulių. Patariama laistyti atsargiai, nes tai turėtų būti daroma saikingai.
Kokia yra optimali sodinimo vieta ir laikas?
Žemės riešutai klesti smėlingoje arba labai pralaidžioje dirvoje, nes netoleruoja tankios molingos dirvos. Puri ir erdvi dirvožemio sudėtis yra būtina, kad augalai suformuotų stiprią šaknų sistemą ir palengvintų netrukdomą vaisių nokimą. Įdomu tai, kad šie ankštiniai augalai pasižymi nepaprastu jautrumu net dirvožemio atspalviui: tamsesnėse dirvose būna tamsesni riešutai, o šviesesniuose – beveik balti.
Patartina žemės riešutams auginti plotą, kuriame anksčiau buvo auginamos bulvės, kopūstai, pomidorai ar agurkai, nes ankštinių augalų auginimui taikomi tie patys principai. Arachis augalai klesti saulėtose ir apsaugotose vietose, nes jiems reikia daug šviesos ir šilumos. Norint paruošti sodinimo lysvę, dirvą reikia iškasti ir sutankinti likus maždaug dviem savaitėms iki numatomo sodinukų persodinimo. Labai svarbu nesodinti daigų lauke iki birželio pradžios, kai šalnų rizika visiškai atslūgsta. Idealiu atveju sodinti reikėtų, kai oras įšyla apie 20 °C, o dirva įšyla apie 15 °C. Kad būtų užtikrintas tinkamas augimas ir atstumas tarp augalų, eilės turėtų būti išdėstytos 60 cm atstumu, o tarp augalų kiekvienoje eilutėje turi būti 15–20 cm atstumas.
Įsivaizduokime ateitį, kai šiais metais savo sode auginsiu žemės riešutus. Šie augalai pasižymi įspūdingu ir neįprastu augimo modeliu, primenančiu krūmą, kurio savybės panašios į žirnius ir pupeles. Stebėtina, kad ši unikali flora žydi vieną dieną, pasipuošdama išskirtiniais geltonais žiedais.
Panašus į krakmolingą gumbą, žinomą kaip bulvės.
Ankstyvaisiais augimo tarpsniais gležnus daigus patartina saugoti nuo strazdų ir varnų plėšriųjų polinkių, kurie linkę ėsti jaunus ūglius. Be to, verta paminėti, kad voragyvių augimas ženkliai sulėtėja esant žemesnei temperatūrai, todėl, kai gyvsidabrio temperatūra nukrenta žemiau 15 °C, tikslinga apsaugoti jaunus krūmus.
Augalus paprastai reikia laistyti kas savaitę, o žemės riešutai yra išimtis dėl mažesnio drėgmės poreikio. Labai svarbu būti atsargiems ir vengti per didelio laistymo. Tiksliau, patartina pirmenybę teikti gausiam laistymui augalams, kurie duoda gėles ir vaisius. Augimo ciklo pabaigoje geriausia laistyti kuo mažiau ir visiškai nelaistyti likus maždaug mėnesiui iki derliaus nuėmimo.
Arachis apvaisinamas tris kartus per visą vegetacijos tarpsnį: pirma, kai daigai pradeda formuoti autentiškus lapus; antra, žydėjimo fazėje; ir galiausiai, kai pradeda formuotis vaisiai.
Būtina nuosekliai vėdinti ir prižiūrėti dirvožemį, kad augalai būtų apsaugoti nuo galimų ligų ar kenkėjų sukeltų bėdų, nepaisant jų būdingo atsparumo tokioms grėsmėms. Tiesa, arachis retkarčiais gali tapti amarų, tripsų ar vikšrų aukomis. Be to, esant ypač drėgnai vasarai, augalai gali nukentėti dėl puvinio ar grybelinių infekcijų, nors ir labai retai.
Patartina įdirbti dirvą po lietaus ar drėkinimo, o ravėti pirmiausia būtina pradiniame augalų augimo etape, nes augalai ilgainiui nukonkuruos piktžoles. Praėjus maždaug trims savaitėms po žydėjimo, kai prasideda vaisių vystymasis, sodinukus rekomenduojama tvarkyti panašiai kaip bulves. Be to, augalų rinkimo dažnumas ir efektyvumas tiesiogiai įtakoja galimą riešutų derlių. Tuo pačiu metu arachis augalus būtina maitinti visapusiškomis trąšomis, turinčiomis daug kalio ir fosforo.
Kai ateina derliaus nuėmimo laikas
Kai žemės riešutų lapija ir stiebai pradeda džiūti ir keičia spalvą į geltoną, tai rodo, kad atėjo optimalus derliaus nuėmimo laikas. Dėl požeminės vaisių prigimties dažnai sunku rasti tinkamiausią momentą jiems atkasti.
Paprastai spalio pradžioje (kartais rugsėjo pabaigoje) vidutinė atmosferos temperatūra svyruoja apie 10 °C. Vienas iš būdų nustatyti vaisių prinokimą yra išgauti vieną krūmą. Idealiu atveju derlių nuimti patartina prieš atsirandant nepalankioms ir vėsioms sąlygoms. Norint sumažinti galimą žalą sėklų ankštims, rekomenduojama kasti šakutę. Optimalus riešutų išgavimo paprastumas pasiekiamas, kai dirva yra sausa, o drėgnomis sąlygomis, deja, gali išlikti nemaža dalis derliaus.
Atkasti kerai pakabinami gerai vėdinamoje ir vidutiniškai šiltoje patalpoje, išlaikant temperatūrą, panašią į vidutinę kambario temperatūrą. Arba juos galima sudėti plonu sluoksniu ir palikti išdžiūti 5–10 dienų. Tinkamai nusausintos ankštys turi skleisti barškantį garsą, kai jas maišoma. Vėliau riešutų ankštys dedamos į medžiaginius maišus ir laikomos sausoje aplinkoje.
