Ženšenis priklauso aralinių (Ąraliaceae) šeimai. Ilgaamžis, smulkus, žolinis augalas. Vienoje vietoje gali augti 300—400 metų. Jo paplitimo arealas — Tolimieji Rytai, Kinija, Šiaurės Korėja. Ženšenis yra kalnų floros atstovas ir normaliam vystymuisi reikalauja dalinio pavėsio. Todėl dažniausiai jis randamas kedrinių pušų prieglobstyje.
Dėl labai lėto augimo ir didelės eksploatacijos šio legendarinio augalėlio natūraliniai ištekliai yra labai sumažėję. Todėl jau senokai stengiamasi ženšenį sukultūrinti. Tačiau didelių laimėjimų dar nepasiekta.
Rytų tautų liaudies ir mokslinėje medicinoje ženšenio šaknys vartojamos nuo senų laikų. Europą žinios apie šio augalo gydomąją galią pasiekė XVIII šimtmečio vidury.
Kiniškas pavadinimas „Zen“ — žmogus, „šen“ — šaknis. Tai šaknis, turinti žmogaus figūrą. Kiniečiai minėtąjį augalą dažnai vadina „šen-cao“, reiškia „dieviška žolė“. Botaniškas vardas sudarytas iš graikiškų žodžių „pan“ — viskas, „akos“ — vaistas, tai vaistas nuo įvairių ligų. Kinijoje, Korėjoje ženšenis šimtmečiais vartojamas kaip jaunystės augalas. Tačiau cheminės medžiagos bei jų farmakologinės savybės plačiau pradėtos tyrinėti tiktai prieš 50 metų. Šiandien jau žinoma, kad ženšenio šaknyse (Radix Ginsengi) svarbesnės medžiagos šios: saponinas panaksas, panakvilonas, pacenas, panaksinas, ginzeninas, cukrinės ir rauginės medžiagos, riebalinės rūgštys, vitaminai Bi, B2, fermentai — amilazė ir fenolazė, fosfatai ir kt.
Daugybė tarybinių farmakologų, pavyzdžiui, Brechmanas, Lazarevas ir kiti, konstatavo, kad ženšenio šaknys bei iš jo pagaminti preparatai yra itin stiprūs centrinės nervų sistemos dirgintojai. Jo preparatai vis plačiau ir plačiau vartojami nuo įvairių centrinės nervų sistemos sutrikimų. Tačiau ženšenio vartojimas bei preparatų dozavimas turi būti nustatomas gydytojo individualiai kiekvienam ligoniui, nes didesnės dozės dažnai veikia slopinančiai.
