Žodis turi atitrūkti nuo daikto. Tačiau kaip? Prisiminkime, kad ateina laikas, kai vaikai pradeda žaisdami skirti veiksmą nuo daikto – vaizduoja, kad geria, arba geria iš kubelio. Tai jau ne pats gėrimas, o jo ženklas. Visai taip, kaip kubelis pasidaro nebe kubelis, o taurė“, jis ją pavaduoja, dubliuoja. Taigi ženklai į sąmonę ateina“ taip pat vaikui praktiškai veikiant, atliekant veiksmus su daiktais. Žodis tiktai lemia ženklo daikto, ženklo veiksmo likimą.
Tai, kad vaikas jau supranta, jog viena galima naudoti vietoj kita, rodo svarbų posūkio tašką jo aplinkos suvokime. Jūs galite tuo įsitikinti stebėdami ne tik mažojo žaidimą, bet ir visą jo gyvenimą.
Prisiminkite, ką esame kalbėję apie mokymąsi piešti. Tam tikru momentu mažasis savo krevezonèse ima matyti realių daiktų, žmonių atvaizdus. Krevezonės įgyja reikšmę, virsta ženklais, grafiniais vaizdais. Įdomu, jog labai dažnai piešimas siejamas su žaidimu. Štai berniukas piešia apskritimus, ritmingai juos kartodamas lape. Kiekvienam jų pripiešia į visas puses einančias linijas. ,,Oi,- sušunka jis, žiūrėdamas į savo piešinį.-kiek vabalų ropoja!” Suaugęs lenkiasi prie piešinio. ,,Dabar vabalas pabėgs”,- sako vaikas ir uždengia delnuku savo kūrybą. Taip piešinys įgyja prasmę ir reikšmę mažojo sugalvotame žaidime.
Kai vaikai pradeda suvokti ženklus, jie linkę juos matyti tiesiog visur, užtenka menkiausios aliuzijos į pažįstamus daiktus. Jie tarsi mėgaujasi tuo savo nauju sugebėjimu, stengdamiesi iš jo gauti kuo daugiau malonumo, kaip kad, išmokę vaikščioti, jie iš pradžių (apie tai esame kalbėję aukščiau) tyčia sunkina savo ėjimą, nes juos džiugina pats ėjimo procesas, kuris anksčiau jiems buvo neįmanomas.
Ant stalo nutiško pieno lašas. Berniukas apžiūrinėja baltą lašą, spindintį raudoname stalo paviršiuje: ,,Žiūrėk, mama, viščiukas!” Dabar jau tyčia pavarvina pieno, lašas plečiasi, nuo jo į visas puses sklinda spinduliukai: šitas lašas mažajam virsta ežiuku. Pirštu sujungia du lašus ir sako: ,,Gyvatė. Ji gelia ir smaugia”.
Arba staiga žaisdamas mažasis savo noru pradeda keitinėti visų artimų senelė, tétė dėdė, o pati žmonių vardus: dėdė tai senelis, mama – mergaitė, kuri sugalvojo tokį žaidimą, mama. Tai rodo, jog žodį vaikas jau supranta kaip ženklą, žino, kad jis gali ,,atitrūkti“ nuo savo įprastinės reikšmės. Jūs suprasite tokias mažojo išmones bei fantazijas, laikysite jas svarbiu jėgų mėginimu, skatinsite jas ir remsite, stengsitės kuo labiau jas paįvairinti.
Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai, net ir aukščiausiai skrajodami savo fantazijų pasaulyje, prireikus gali parodyti sveiką protą ir būti labai kritiški. Mergaitei patiko žaisti šeimą ir ji siūlo tėvui būti tėte, o ji busianti jo duktė. Tėvas atsako: ,,Aš ir taip visą laiką tėtė, geriau tu pati būk tétė, o aš būsiu tavo sūnus”. Mergaitė pareiškia: ,,Bet juk aš ne tėtė, aš su suknele, o tu su kelném…”
Įvairios mažiuko mąstymo sritys- vaizdinis veiksminis mąstymas, akivaizdus vaizdinis mąstymas, apibendrinimų užuomazgos, ženklų įvaldymas kol kas neturi ryšio, nesusijusios viena su kita. Ankstyvosios vaikystės metais mąstymas žengia tik pirmuosius žingsnius. Tačiau tie žingsniai ruošia dirvą tam, kad ilgainiui vaiko mąstymas galėtų pasidaryti sudėtingesnis, labiau išlavėtų. Tai įvyks ikimokyklinės vaikystės metais.
Neslopinkite domėjimosi! Smalsumą, norą pažinti, siekimą veikti su įvairiausiais žaislais ir daiktais, troškimą sužinoti, kas čia ir kas ten yra,- visa tai suaugusieji turi pastebėti ir skatinti. Nėra specialaus laiko vaiko mąstymo ugdymui jis vyksta visą laiką: kai vaikas žaidžia ir ką nors veikia su suaugusiuoju, kai žaidžia judriuosius žaidimus ar eina pasivaikščioti… Maža vien tik ,,užimti“ mažąjį visą jo gyvenimą suaugusieji turi taip tvarkyti, kad neblėstų jo gyvas domėjimasis pasauliu.
Štai žaislai. Svarbu ne tai, kad jis jų daug turėtų. Reikia, kad jis jų turėtų įvairių: ir tokiems žaidimams, kuriais vaikas vaizduoja suaugusiųjų veiksmus (lėlių, indų ir baldų rinkinių, žvėrių ir paukščių), ir judriesiems žaidimams (sviedinių, lankų, vežimėlių, mašinų), ir sudedamųjų bei išardomųjų (,,matrioškų”, piramidžių, rutulių), ir statybinės medžiagos, ir paprasčiausių įrankių – kastuvėlių, bertuvėlių, kibiriukų…
Labai svarbu, kad vaikas nenustotų domėtis žaislu, kad jis stengtųsi kuo ilgiau jį ,,tyrinėti“, rasti vis naujų jo savybių. Visam tam, be abejo. trukdo tai, kad jis iš karto ir čia pat jų per daug turi. Pažaidžia truputį su vienu, ir jau jo dėmesį patraukia kitas. Viso to rezultatas neišnaudojus visų jų galimybių, mažajam nusibosta. Todėl dalį žaislų žaislai, paslėpkite ir kartkarčiais juos kaitaliokite.
Vaikas ilgiau, labiau atsidėjęs žaidžia ir tada, kai tinkamai laikomi jo žaislai. Jeigu jie bet kaip suversti, jeigu dėžėje nauji žaislai susimaišę su senais, sulūžusiais bei sudedamųjų žaislų dalimis, aišku, tokia netvarka negali vaiko skatinti jais domėtis.
Todėl pasirūpinkite, kad vaiko žaislai būtų gražiai sudėti. Žinoma, žaislai sulūžta, čia nieko nepadarysi, bet reikia stengtis juos pataisyti, o jeigu jau visai suirę,- išmesti. Visus žais-lus. jeigu žaisdamas išbarsto, vaikas turi galų gale vis tiek surinkti. Iš pradžių jums galbūt reikės kartais ir patiems tai padaryti, pavyzdžiui, jeigu vaikui reikia eiti valgyti ar miegoti, bet ilgainiui turite vis mažiau jam padėti, nes reikia, kad savo kampelio tvarka mažasis rūpintųsi pats.
Zaislai (tic, kuriuos esate numatę pirmiausia jam duoti žaisti) tegul buna matomiausioje vietoje. Jūs turėtumėte išdėstyti žaislus vaiko kampelyje taip, kad jie patys tarsi padiktuotų jam, kaip žaisti. Surinktą piramide pastatysite ant žemo staliuko, žaislinį meškutį pasodinsite į mašiną (vaikas galės jį vežioti), lėlę pasodinsite už stalo (mažasis ją pamaitins), statybinė medžiaga, tvarkingai sudėta į dėžutę, stovės ant grindų…
Vaikas vis labiau linksta žaisti pats savarankiškai, bet, kaip jau minèta aukščiau, dėl to dar negalima palikti žaidimo savieigai. Vaikas paprasčiausiai nejstengia visą dieną vienas žaisti. Jis tarsi išsikvepia. Jūs staiga galite pastebėti, kad jis kartoja tuos pačius veiksmus, aiškiai nuobodžiauja, žaislus naudoja ne pagal paskirtį, ima čia vieną, čia kitą. Todėl reikia laikytis taisyklės kelis kartus per dieną padėti vaikui žaisti. Laiku duotas patarimas, net menkiausias dėmesys žaidimui paskatina mažąjį naujiems veiksmams, o to ir reikia, kad galėtų kuo labiau lavėti jo protas.
Jau antraisiais gyvenimo metais vaikui reikia knygučių ir paveikslėlių. Aišku, kol jis neišmoksta su jomis atsargiai elgtis, jam jų nereikia duoti į rankas. Tačiau, pasinaudojant dideliu vaiko noru ,,skaityti“, galima gana greitai pasiekti, kad, imdamas knygas į rankas, mažasis nepadarytų joms žalos. Pusantrų metų vaiko motina taip pasakojo: „Pirmą kartą rodžiau sūnui paveikslėlius.
Maniau, gal nesupras, plėšys knygą. Pamatęs paveikslėlius, labai apsidžiaugė ir linksmai nusijuokė. Jeigu ilgiau užtrukdavom žiūrėdami kurį nors puslapi, jis pyko, pats vertė puslapius, imdamas juos smiliumi ir nykščiu. Ties jo lovyte pakabinau tris paveikslėlius. Dabar jis, kai tik pabunda, atsisuka į paveikslėlius ir sako: ..Sliuka” (paveiksliukas)”.
