Automobilis nuvažiavo ir ponia Foster pasiliko viena.
Kita dienos dalis jai buvo tikras košmaras. Valandų valandas moteris sėdėjo kuo arčiau kasų, maždaug kas pusvalandį ji keldavosi ir klausdavo tarnautojo, ar nepasikeitė situacija, ir visados gaudavo ta pati atsakymą: “Turite laukti, nes rūkas gali išsisklaidyti bet kuriuo metu”. Tik vakarop, po šešių, garsiakalbiai pagaliau pranešė, kad reisas atidedamas iki vienuoliktos valandos ryto.
lšgirdusi šią naujieną ponia Foster nežinojo, ka jai ir bedaryti. Nuvargusi prasėdėjo ant suolo mažiausiai dar pusvalandį įtemptai svarstydama, kur gi jai praleisti naktį. Moteris nenorėjo nei palikti aerouostą, nei pamatyti vyrą. Ji baiminosi, kad vyras vis dėlto vienaip ar kitaip įsigudrins sutrukdyti jos kelionę į Prancūziją. Jai bene geriausiai butų patikę pasilikti ten, kur ji buvo: kiaurą naktį išsėdėti ant suolo. Tai būtų saugiausia. Bet ji jau buvo labai nusikamavusi ir greitai suprato, kad būtų juokinga, jeigu ji pagyvenusi dama šitaip pasielgtų. Pagaliau ji paskambino į namus.
Vyras, jau beišvažiuojasi klubą, pakėlė ragelį. Ji pasakė, ką žinojo, ir paklausė, ar tarnai dar tebėra.
– Jie visi išėjo, —- atsakė jis.
– Tada, brangusis, aš čia kur nors išsinuomosiu kambarį ir pernakvosiu. Tu niekuo nesirūpink.
– Tai kvailas sumanymas, —- atsakė jis. — Juk turi didelį namą, tad nakvok
jame.
– Bet, brangusis, jis tuščias.
– Aš gi būsiu su tavimi.
– Namie nėra ką valgyti. Nieko nėra.
– Tai pavalgyk prieš grįždama. Nebuk paika. Ir taip atrodo, kad ką bedarytum, stengiesi visiems kraują sugadinti.
– Atsiprašau, pasakė ji.
– Aš suvalgysiu čia sumuštinį ir tada atvažiuosiu.
Nors lauke rūkas jau buvo kiek prasisklaidęs, vis tiek teko ilgai ir lėtai važiuoti taksi, todėl ji parvažiavo į namus 62-oje gatvėje gana vėlai.
Išgirdęs ją įeinant vyras išėjo iš kabineto.
– Na, — paklausė jis, stovėdamas prie kabineto durų, kaip Paryžius?
– Išvykstame rytoj vienuoliktą valandą ryto, atsakė ji. — Tai nuspręsta.
– Aišku, jei išsisklaidys rūkas.
– Jis jau sklaidosi. Kyla vėjas.
– Atrodai pavargusi, pasakė jis.
– Diena buvo pilna rūpesčių?
– Malonumų buvo nedaug.
– Manau, iškart reikia eiti miegoti.
– Užsakiau automobilį rytdienos rytui, —— pasakė jis. — Devintai valandai.
– Ačiū, brangusis. Tikiuosi nesivarginsi vėl mane lydėdamas.
– Ne, — atsakė jis ramiai. — Manau, kad ne. Bet ar negalėtum pakeliui užvežti mane į klubą.
