Sau 10, 2024
27 Views
Komentavimas išjungtas įraše Kokio to psichologinio pavidalo žymės?

Kokio to psichologinio pavidalo žymės?

Written by

Pirmiausia nuoširdumas, elgesio impulsyvumas, ryškesnis ar ne toks ryškus per visas ankstyvosios ir ikimokyklinės vaikystės pakopas. Dažniausiai mažasis veikia, ne per daug tesusimąstydamas, skatinamas tų jausmų ir norų, kurie jam kilo štai dabar, šiuo momentu. Aišku, tie jausmai ir norai neatsiranda nežinia iš kur, jie pagrįsti bendrais vaiko poreikiais ir interesais.

Ankstyvosios vaikystės metais tai sukelia dažniausiai patys vaiko aplinkos veiksniai, tai, kas pakliūva į jo akiratį. Suaugęs gali viską labai išsamiai paaiškinti, o vaikas viską supras ir ims daryti kaip tik tai, ko prašoma, bet… sprendžiamu momentu pati situacija, tai, ką jis mato ir girdi, jo poelgiui turės lemiamą reikšmę.

Kita psichologinė mažo vaiko ypatybė didelis emocingumas. Trejų metų mergytė klausia tėvą: ,,Kai ką nors pameti, na, kaklaraištį, knygą, ar tu verki?” ..Ne,- sako tėvas,- aš ieškau ir stengiuosi rasti”. — ,.O aš verkiu”. – ,,Argi tai padeda rasti?” byra”. ,,Ne, bet ašaros pačios. Mažo vaiko jausmai ne tokie sąmoningi kaip suaugusiojo. Jie ištrykšta greitai ir ryškiai, bet ir taip pat veikiai gali išblėsti.

Perėjimas iš vienos būsenos į kitą dažnai esti žaibiškas siautulingas linksmumas, o po minutės ašaros. Valdyti savo išgyvenimų vaikas nemoka, beveik visada esti valdomas ji apėmusio jausmo. Jis nemoka ,,slapstytis” kaip suaugęs žmogus, mažo vaiko viskas paviršiuje, viskas reiškiama nuoširdžiai ir nevalingai. Auklėjimui pasitelkdami vaiskius mažųjų jausmus, tėvai turi vengti tokių neigiamų emocijų, kaip baimė ar užgaidos.

Mažo vaiko išgyvenimų šaltinis yra visa, su kuo tik jis susiduria, kas tik jį domina ar jam yra svarbu: santykiai su kitais žmonėmis siais (pirmiausia su artimaisiais) ir vaikais: jautriai reaguoja vaikas ir į švelnumą, ir į neteisingumą, geru atsiliepia į gera ir pykčiu į skriaudą; pasakos, į kurias jis įsijaučia kaip į tikrus įvykius: į bėdą įkliuvę herojai mažam vaikui tarytum jo artimieji ar pažįstami, ir, užjausdamas juos. kartais jis turi įsikišti“ į tai, ką regi, pavyzdžiui, teatro scenoje: gamta. kurios vaikas nelinkęs iki tam tikro laiko atskirti ryškia riba nuo žmonių pasaulio: jam gaila nulaužtos gėlės, jis pyksta ant lietaus, dėl kurio neleidžiamas pasivaikščioti…

Žinoma, per visą ankstyvąją ir ikimokyklinę vaikystę jausmai ugdomi”- ilgainiui jie darosi ir tvirtesni, ir pastovesni, ir išmaningesni. be to, ir pasireiškia ne taip greitai. Visa tai tiesa. Tačiau kas yra stebėjęs mažuosius, neprieštaraus, kad vis dėlto kaip tik jausmai teikia jų elgesiui ypatingų niuansų ir raiškumo. Mažo vaiko atvirumas, jautrumas ir nuoširdumas neginčytinas psichologinis faktas.

Ir pagaliau dar vienas vaiko ,nuo nulio iki septynerių” bruožas – pasaulį jis pažįsta pirmiausia per vaizdus, konkrečiai. Tie vaizdai nepa-prastai ryškūs. Daugelis daiktų savybių, kurios mums, suaugusiesiems. seniai yra įprastos, mažiesiems daro netikėtą ir neišdildomą įspūdį. Spalvos, garsai, formos vaiko sąmonėje susiklosto daug glaudžiau“ negu mūsų.

Išgirdęs iš suaugusiųjų ką nors dar jam nežinoma, mažas vaikas stengiasi remtis savo jau susiklosčiusiais vaizdais. Abstrakčius žodinius samprotavimus vaikui suprasti sunku arba ir visai neįmanoma. Bet jeigu tas pačias žinias perteiktume vaizdžiai, suprastų lengvai.

Mažųjų žaidimuose daiktai nuostabiai staigiai mainosi; ir pats mažiukas, lyg stebuklinga lazdele pamojus, virsta kapitonu, kosmonautu, gydytoju… Pamažu darosi galimi žaidimai, vykstantys vien tik vaiko vaizduotėje. Šešerių metų berniukas atsigula, išrikiuoja aplink save žaislus ir tyliai guli ištisą valandą. Motina klausia: ,,Ką tu darai? Gal susirgai?”-,,Ne. Aš žaidžiu“. ,,Kaipgi tu žaidi?”- ,,Aš į juos žiūriu ir galvoju, kas jiems darosi”.

Elgesio nuoširdumas, gyvas jausmų žaismas, vaizdų ryškumas tai mažojo stiprybė, ar, atvirkščiai,- silpnumas? Bet kuris kategoriškas atsakymas į šį klausimą (kad ir paremtas svariais argumentais) priverstų mus padaryti neteisingas išvadas.

Sakysim, tie psichologiniai bruožai – mažojo stiprybė, jie geriausiai jam padeda gyventi, atlikti vaikiškas užduotis, atitinka jo sukauptą patirtį, jo išgales. Ką gi, tai tiesa. Bet tuomet dėl ko stengiamės šiuos mažo vaiko elgesio bruožus pakeisti kitais, kodėl mokome valdyti savo elgesį ir jausmus, kodėl siekiame išmokyti jį išsamiau ir teisingiau suprasti tikrovę? Gal verčiau leisti auksinei vaikystei ir būti auksine vaikyste ateis dar vaiko gyvenimo mokykliniai metai… Padarinys čia bus vienas – sulėtinsime mažo vaiko tobulėjimą, nes būsime jau susiklosčiusių jo psichikos bruožų vergai, užuot skatinę naują atsiradimą.

Jeigu šie psichologiniai bruožai vaiko silpnybė, tai jis juos turi veikti mūsų padedamas. Juk aišku, kad koreguojamas elgesys esti tobu-lesnis už nekoreguojamą; loginis mąstymas yra aukštesnės pakopos už vaizdinį, nes uždavinius lengviau spręsti vadovaujantis ne regimybe, o dalyko esme. Ir tai tiesa. Tai gal tuomet sutelkti visas jėgas ir kuo anksčiau ,.suorganizuoti“ vaiko elgesį, visaip skatinti jį valdyti savo jausmus, kuo greičiau ji įstatyti i logikos vėžes“? Bet tada galima garantuoti, kad per septynerius metus užauginsime ,,mažus senukus”.

Kraštutinumuose tiesos nerasime. Svarbu suprasti tai, kad šie psichologiniai bruožai tikrai įveikiami tolesnėje raidoje, jie ne šiaip sau ..panaikinami”, o tam tikru pavidalu pereina ir suaugusiajam. Taip, gyvenimo išmintis – labai svarbus dalykas: ,,devynis kartus dešimtą kirpk”. Bet argi nepasitaiko momentų, kai reikia veikti nedelsiant, tiesioginio skatulio pastūmėtam? Ir argi nepaaiškėja tada, kad šie pernelyg atsargūs žmonės, nesugebantys vadovautis tokia Savaimine reakcija”, vakarykščiai mažieji, kurių impulsyvus elgesys buvo pernelyg slopinamas? Antra vertus, argi žmogus, neįstengiantis sutramdyti savo pykčio dėl kokio menkniekio, arba žmogus, kuris griebiasi čia vieno, čia kito dalyko, neprimena to ,,dar kvailučio” vaikelio, kuriam tėvai, vildamiesi pratęsti auksinę vaikystę, nediegé elementariausios savitvardos?

Sudėtingas mūsų jausmų pasaulis. Ir vis dėlto ar jų sudėtingumu galima pateisinti elgesį žmonių, kurie puola, sakysim, bendraudami su draugais, iš vieno kraštutinumo į kitą? O gal paprasčiau yra manyti, kad dar tuomet, kai jie buvo mažučiai, tėvai visiškai nesistengė suteikti jų emocijoms bent kiek išminties. Ir galbūt ne jausmų gausybė, o be galo brangaus elementariausio susivaldymo stoka gaus civilizuoto žmogaus bruožo išryškėja elgesyje mūsų bičiulio, pasirengusio be jokio preteksto atverti širdį kiekvienam? Ir antra vertus: kaip sunku mums su žmonėmis be dvasios polėkio, su žmonėmis, kuriuos vadiname sukempėjusiais. Bet ar būtų jie tokiais tapę, jeigu dar vaikystėje nebūtų buvęs atkakliai tram-domas jų perdėtas jausmingumas”? Ir sutramdytas…

Taigi skatinti sudėtingesnių ir tobulesnių vaiko elgesio bruožų raidą, bet nesistengti dirbtinai įveikti ,,vaikiškumą” – štai tėvų uždavinys. Reikia jautriau atsižvelgti į vaiko amžiaus ypatumus, paimti iš to visa. kas gali būti naudinga būsimajai asmenybei.

Vadinasi, nuo igimtų savybių gali priklausyti vaiko kurių nors psichinių ypatybių ugdymo kelias ir tam tikru mastu galutinis rezultatas. Vienas savybes (pavyzdžiui, temperamentą) ta priklausomybė veikia labiau, kitas (charakterio bruožus, sugebėjimus)- mažiau, dar kitas (interesus, žinias) visai menkai.

Article Categories:
PASLAUGOS

Comments are closed.