Uždrausti kavą — vadinasi, netekti nemažų pajamų

1683 m. rugpjūtį turkų. kariuomenė su didžiuoju viziriu Kara Mustafa apsiautė Vieną. Čia buvo kažkoks lenkų karininkas, ilgą laiką gyvenęs pas turkus ir mokąs turkų kalbą. Jam pavedė perduoti raštą hercogui Sarliui Loraniečiui, kuris vadovavo jungtinei lenkų ir vokiečių kunigaikščių kariuomenei. Georgijus Kolčinskis, taip vadino šį karininką, puikiai atliko pavedimą ir kelis kartus prasibrovė pro priešo kariuomenę. Jam buvo pažadėtas apdovanojimas būsimų trofėjų sąskaita, Vienos miesto garbės piliečio vardas ir dokumentas, suteikiantis teisę mieste imtis bet kokio verslo, kokį jis laiko pelningu sau.

Lenkai ir vokiečiai nugalėjo. Buvo paimta daug grobio. Be kito grobio, bavariškiesiems raiteliams Dunojaus saloje Leopoldštadte atiteko 500 maišų tamsių malonaus kvapo pupelių. Bet ką su jomis daryti, niekas nežinojo. Tiesa, būrio vadas kažkur buvo girdėjęs, kad tokiomis kavos pupelėmis turkai, esą, šerią kupranugarius. Kadangi kupranugarių Europoje gali matyti retai, jis įsakė maišus išmesti Dunojų. Tačiau vietiniai gyventojai tam pasipriešino ir įvyko susirėmimas. Tuo kritišku momentu scenoje pasirodo šaunusis Kolčinskis, kuris puikiai žino, ką reikia daryti su šitomis pupelėmis. Jam atsalsyti niekas negalėjo. Jis paima maišus su kava ir netrukus šalia Sv. Stefano bokšto atidaro kavinę.

Iš principo vieniečiams kava patiko, bet tai buvo turkiškas gėrimas, o atmintyje dar gyvas buvo turkų žvėriškumas ir todėl patriotiniai jausmai kava žavėtis neleido. Puiku, nutarė Kolčinskis, turkiška kava netinka, vadinasi, bus vienietiška kava. Trys šaukštai pieno ir truputis medaus filtruotoje kavoje — naujo gėrimo receptas. Vieniečiams kava patiko, o išradingas Kolčinskis pas kepėją Krapfą užsako pusmėnulio formos bandeles. Kartu su kava vieniečiai pradėjo naikinti neapkenčiamą pusmėnulį, kuris puikavosi turkų vėliavose, ir patriotiniai jausmai buvo visiškai patenkinti. XVII a. Vienoje atsidaro daugybė kavinių, o jų stilių perima kitos Europos sostinės.

Negalima sakyti, jog Europoje kava paplito be kliūčių. Kai kurie feodalai XVIII a. savo valdose bandė uždrausti atvirai arba slaptai gerti kavą. Tokį sprendimą priėmė, pavyzdžiui, vienas iš Vestfalijos kunigaikščių. Tačiau miestiečiai, atsiliepdami į draudimą, išnešė stalus ir kėdes į gatves ir gėrė jiems patikusį gėrimą. 1766 m. landgrafas Frydrichas Gesingskis išleido įsakymą, draudžiantį gerti kavą. Šis įsakymas galiojo 20 metų. Skundikas, pranešęs apie kavos mėgėją, gaudavo ketvirtadalį baudos.

Kavos plitimas erzino alaus ir elio prekiautojus. Ne be pagrindo kavoje jie įžvelgė pavojingą konkurentą. Prekybininkai pradėjo aršią kompaniją, siekdami uždrausti kavą. Turėjo jie ir sąjungininkų. Rytuose prieš kavą susivienijo musulmonų šventikai, o Europoje — krikščionių bažnyčia, bijanti, kad „turkiška kava“ atneš islamo poveikį. Kaip tik kava nebuvo vadinama — ir „juodu turkų krauju“, ir „suodžių sirupu“, ir kitais nemaloniais žodžiais. Tačiau Europoje kava nebuvo uždrausta. Priežastis buvo gana aiški. Kava buvo apmokestinama mokesčiais ir rinkliavomis, kurie papildė valdančiųjų turtą. Uždrausti kavą — vadinasi, netekti nemažų pajamų.

Patiko? Pasidalink