Elektros istorijoje vienas svarbiausių lūžių buvo atradimas, kad elektrą galima ne tik sukelti, bet ir kaupti. Būtent čia ypatingą vietą užima istorinė stiklinė, geriau žinoma kaip Leideno stiklinė. Šis išradimas tapo vienu pirmųjų prietaisų, leidusių sukaupti elektros krūvį ir jį panaudoti vėliau. Todėl kalbant apie elektros mokslo raidą, Leideno stiklinė pagrįstai laikoma elektros kaupimo pradžios simboliu.
XVIII amžiuje mokslininkai jau mokėjo išgauti statinę elektrą trindami įvairias medžiagas, tačiau didelė problema buvo ta, kad šis poveikis trukdavo labai trumpai. Kibirkštis pasirodydavo ir greitai išnykdavo, todėl elektrą buvo sunku tyrinėti nuosekliai. Reikėjo būdo, kuris leistų elektrinį poveikį išlaikyti ilgiau. Tokį sprendimą ir pasiūlė Leideno stiklinė, atvėrusi naują etapą elektros eksperimentuose.
Leideno stiklinė atsirado apie 1745–1746 metus. Tai buvo stiklinis indas, kurio vidinė ir išorinė pusės buvo laidžiai susijusios su elektriniu krūviu. Paprastai tariant, stiklas veikė kaip izoliatorius, o skirtingose pusėse susikaupęs krūvis galėjo būti išlaikomas tam tikrą laiką. Kai stiklinė būdavo tinkamai įkraunama, palietus jos kontaktus įvykdavo stiprus išlydis. Tuo metu tai atrodė beveik stulbinantis reiškinys, nes pirmą kartą buvo aiškiai parodyta, kad elektra gali būti sukaupta.
Istorinė stiklinė buvo svarbi ne tik kaip techninis įrenginys, bet ir kaip naujas požiūris į pačią elektrą. Iki tol daugelis elektrinių reiškinių buvo laikomi trumpalaikiais ir sunkiai valdomais. Leideno stiklinė parodė, kad elektrinis krūvis gali būti saugomas ir išlaisvinamas tada, kai to reikia. Ši idėja tapo pagrindu vėlesniam supratimui apie kondensatorius, kurie šiandien naudojami daugybėje elektrinių ir elektroninių prietaisų.
Leideno stiklinės veikimo principas buvo paprastas, tačiau revoliucingas. Kai vienoje pusėje susikaupdavo perteklinis krūvis, kitoje susidarydavo priešingo ženklo krūvis. Tarp jų esantis stiklas neleido jiems iš karto susijungti, todėl sistema galėjo išlaikyti sukauptą energiją. Vėliau šis principas tapo vienu pagrindinių elektrostatikos ir elektros inžinerijos pamokų elementų. Taigi elektros kaupimo pradžia buvo tiesiogiai susijusi su gebėjimu suprasti, kaip krūvis gali būti ne tik perduodamas, bet ir laikinai išsaugomas.
Šis išradimas turėjo didelę reikšmę ir mokslo raidai. Atsiradus galimybei sukaupti didesnį krūvio kiekį, eksperimentai tapo tikslesni, aiškesni ir įspūdingesni. Mokslininkai galėjo tirti išlydžius, laidumą, žmogaus kūno reakciją į elektros poveikį ir skirtingų medžiagų savybes. Kitaip tariant, Leideno stiklinė pavertė elektrą ne vien smalsumą keliančiu reiškiniu, bet ir rimto laboratorinio tyrimo objektu.
Istorinė stiklinė taip pat svarbi kultūriniu požiūriu. XVIII amžiuje vieši bandymai su elektra sulaukdavo didelio visuomenės dėmesio. Elektros kibirkštys, netikėti smūgiai ir įspūdingi demonstravimai žadino susidomėjimą mokslu. Nors dalis šių eksperimentų šiandien atrodytų kaip pramoginiai pasirodymai, jie prisidėjo prie to, kad elektra būtų pradėta suvokti kaip jėga, kurią galima tirti, valdyti ir praktiškai pritaikyti.
Kalbant apie elektros kaupimo pradžią, Leideno stiklinė buvo esminis žingsnis tarp paprasto elektrostatinių reiškinių stebėjimo ir tikrojo elektros mokslo kūrimosi. Ji parodė, kad elektrą galima kaupti, kontroliuoti ir naudoti pakartotinai. Būtent dėl to šis išradimas tapo svarbiu tiltu tarp ankstyvųjų bandymų su patrintais kūnais ir vėlesnių atradimų, nulėmusių modernios elektrotechnikos atsiradimą.
Šiandien istorinė stiklinė vertinama kaip vienas svarbiausių ankstyvosios elektros istorijos simbolių. Nors jos konstrukcija buvo paprasta, jos reikšmė buvo milžiniška. Be šio išradimo elektros tyrinėjimai būtų vystęsi daug lėčiau. Todėl galima drąsiai teigti, kad Leideno stiklinė pažymėjo tikrąją elektros kaupimo pradžią ir atvėrė kelią visai vėlesnei elektros pažangai.
