Pirmieji elektros reiškiniai žmonėms tapo žinomi dar tada, kai nebuvo nei tikslių matavimų, nei fizikos formulių, nei aiškios teorijos. Iš pradžių elektra buvo pažįstama ne kaip mokslinė sąvoka, o kaip keistas ir sunkiai paaiškinamas gamtos efektas. Žmonės matė, kad patrintas gintaras ar kitos medžiagos ima traukti lengvus daiktus, tačiau nežinojo, kodėl taip vyksta. Būtent šie paprasti stebėjimai ir tapo pirmaisiais žingsniais į elektros pažinimą.
Senovėje elektros reiškiniai buvo suvokiami per kasdienę patirtį. Patrintas gintaras traukdavo šapelius, dulkes ar plunksnas, todėl tai atrodė neįprasta ir net paslaptinga. Tuo metu niekas nekalbėjo apie krūvį, elektronus ar elektrinį lauką. Buvo tik matomas poveikis, kuris žadino smalsumą ir skatino stebėti toliau. Taigi pirmieji elektros reiškiniai be formulių buvo pažįstami kaip tiesioginiai ir akivaizdūs gamtos ženklai.
Ilgą laiką žmonės elektrą siejo su pavieniais, ne visada suprantamais reiškiniais. Kibirkštis, juntamas dūris palietus tam tikrus kūnus ar trauka tarp patrintų daiktų atrodė kaip atskiri stebuklingi efektai. Kadangi nebuvo bendros teorijos, šie reiškiniai nebuvo suvokiami kaip vienos srities dalis. Vis dėlto būtent toks pradinis pažinimas ir buvo svarbus, nes nuo paprasto stebėjimo prasideda kiekvienas mokslas.
Pirmieji tyrinėtojai elektrą bandė aiškinti remdamiesi tuo, ką galėjo matyti ir palyginti. Jie pastebėjo, kad ne visos medžiagos elgiasi vienodai, kad trintis turi reikšmės, o kai kurie kūnai po tam tikro poveikio ima traukti kitus. Nors aiškinimai dažnai buvo netikslūs, pats noras suprasti reiškinį jau reiškė perėjimą nuo paprasto smalsumo prie tyrimo. Taip po truputį pradėta suvokti, kad elektra nėra atsitiktinis triukas, o pasikartojantis gamtos reiškinys.
Svarbu tai, kad pirmieji elektros reiškiniai buvo pažįstami labiau per pojūtį nei per skaičiavimą. Žmonės matė kibirkštį, girdėjo spragtelėjimą, jautė smūgį ar stebėjo, kaip prie paviršiaus limpa smulkūs daiktai. Kitaip tariant, elektra pirmiausia buvo patiriama, o tik vėliau aprašoma moksliškai. Šis etapas buvo labai svarbus, nes prieš atsirandant formulėms reikėjo sukaupti kuo daugiau stebėjimų.
Ankstyvoji elektros istorija rodo, kad mokslas neprasideda nuo lygties. Jis prasideda nuo klausimo, kodėl tam tikras reiškinys kartojasi ir kokiomis sąlygomis jis pasireiškia. Pirmieji bandymai su gintaru, stiklu, šilku ar kitomis medžiagomis leido suprasti, kad elektra gali būti išgaunama ir stebima ne vieną kartą. Būtent pakartojamumas pavertė keistą efektą rimtu tyrimo objektu.
Vėliau, kai stebėjimų daugėjo, atsirado poreikis juos sisteminti. Buvo pradėta atskirti medžiagas, kurios lengviau elektrinasi, mėginta suprasti, kodėl vieni kūnai traukia, o kiti kartais vienas kitą stumia. Šiame etape dar nebuvo šiuolaikinių formulių, tačiau jau formavosi svarbiausios idėjos. Tai reiškia, kad pirmieji elektros reiškiniai be formulių buvo tarsi pamatas, ant kurio vėliau iškilo visa elektros teorija.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad ankstyvasis elektros pažinimas buvo glaudžiai susijęs su nuostaba. Žmones domino ne tik pats poveikis, bet ir jo neįprastumas. Elektriniai reiškiniai atrodė keisti, nes veikė per atstumą, pasireikšdavo staiga ir dažnai būdavo trumpalaikiai. Tačiau būtent ši nuostaba skatino neužmiršti reiškinio ir ieškoti vis naujų būdų jį atkartoti.
Pirmieji elektros reiškiniai be formulių buvo svarbūs todėl, kad jie padėjo sukaupti pirminį supratimą apie elektrą kaip realų ir pasikartojantį gamtos veikimą. Nors tuo metu dar nebuvo tikslių sąvokų, žmonės jau matė, kad egzistuoja tam tikras nematomas poveikis, kurį galima sukelti, stebėti ir lyginti. Iš šio paprasto pažinimo išaugo vėlesni bandymai aiškinti elektros prigimtį, kurti pirmuosius prietaisus ir formuluoti dėsnius.
Šiandien elektros mokslas atrodo neatsiejamas nuo skaičiavimų, matavimų ir tikslių teorijų. Vis dėlto jo pradžia buvo daug paprastesnė. Pirmiausia buvo pastebėjimas, tada nuostaba, po to bandymas pakartoti ir tik vėliau atsirado aiškinimas. Todėl galima sakyti, kad pirmieji elektros reiškiniai be formulių buvo būtinas etapas, be kurio nebūtų atsiradęs modernus supratimas apie elektrą.
