Elektra šiandien atrodo savaime suprantama: ji apšviečia mūsų namus, maitina kompiuterius, telefonus ir ištisas gamyklas. Tačiau ankstyviesiems tyrėjams elektra buvo paslaptingas, sunkiai paaiškinamas reiškinys, keliantis ir nuostabą, ir baimę. Dar prieš atsirandant šiuolaikiniams prietaisams, žmonės pastebėjo keistus gamtos reiškinius – žaibus, kibirkštis, daiktų trauką po trynimo. Šie stebėjimai tapo pirmaisiais žingsniais į elektros pažinimą.
Vienas ankstyviausių žinomų elektros reiškinių stebėtojų buvo senovės graikų mąstytojas Talis Miletietis. Jis pastebėjo, kad gintaras, patrintas vilna, ima traukti lengvus daiktus, pavyzdžiui, plunksnas ar šiaudelius. Nors tuo metu niekas negalėjo paaiškinti, kodėl taip vyksta, šis reiškinys tapo svarbiu pagrindu vėlesniems tyrimams. Iš graikiško žodžio elektron, reiškiančio gintarą, ilgainiui ir kilo pats žodis „elektra“.
Praėjus daugeliui amžių, mokslininkai pradėjo rimčiau tyrinėti šį keistą gamtos reiškinį. XVII amžiuje anglų gydytojas ir mokslininkas Williamas Gilbertas tyrė medžiagas, kurios po trynimo įgaudavo traukos savybių. Jis atskyrė magnetizmą nuo elektros ir parodė, kad tai nėra tas pats reiškinys, nors abu atrodo paslaptingi. Tuo metu elektra dar buvo suvokiama kaip tam tikra nematoma jėga, kuri tik retkarčiais atsiskleidžia žmogaus akiai.
XVIII amžiuje elektros tyrimai paspartėjo. Benjaminas Franklinas, vienas garsiausių to laikotarpio tyrėjų, iškėlė mintį, kad žaibas yra elektros forma. Jo bandymai su aitvaru per audrą tapo beveik legendiniai, nors buvo labai pavojingi. Franklinas parodė, kad dangaus reiškiniai ir laboratorijoje stebimos kibirkštys yra susiję. Šis atradimas pakeitė žmonių požiūrį į gamtą: tai, kas anksčiau atrodė dievų pyktis ar mistinė jėga, tapo mokslinio pažinimo objektu.
Kitas svarbus žingsnis buvo Luigio Galvanio ir Alessandro Voltos darbai. Galvanis pastebėjo, kad varlių raumenys susitraukia veikiami elektros, todėl manė, kad gyvuose organizmuose slypi ypatinga „gyvūninė elektra“. Volta su tuo ne visiškai sutiko ir, remdamasis eksperimentais, sukūrė pirmąjį cheminį elektros šaltinį – voltinį elementą. Tai buvo milžiniškas proveržis, nes nuo šiol elektra galėjo būti ne tik stebima gamtoje, bet ir dirbtinai išgaunama bei valdoma.
Ankstyvieji tyrėjai elektrą matė ne taip, kaip mes šiandien. Jiems ji buvo neįminta gamtos paslaptis, kuri atsiskleisdavo tik per pavojingus ir netikėtus reiškinius. Jie neturėjo šiuolaikinių matavimo prietaisų, todėl daug ką aiškinosi stebėdami, lygindami ir drąsiai eksperimentuodami. Būtent jų smalsumas, kantrybė ir ryžtas padėjo pagrindus visai elektrotechnikos raidai.
Galima sakyti, kad ankstyvųjų tyrėjų akimis elektra buvo tarsi nematoma jėga, slypinti pasaulyje ir laukianti, kol bus suprasta. Iš pradžių ji stebino kaip keistas gintaro triukas, vėliau gąsdino žaibo galia, o dar vėliau tapo žmogaus pažangos įrankiu. Be šių pirmųjų tyrinėjimų šiandien neturėtume nei elektros lempučių, nei telefonų, nei daugelio kitų kasdien naudojamų prietaisų. Elektros paslaptys, kurias kadaise bandė perprasti ankstyvieji mokslininkai, tapo vienu svarbiausių žmonijos atradimų kelių.
